Ar įmanomas koks nors humaniškumas kare ar atskiruose mūšiuose? Istorikai teigia, kad riteriškumas baigėsi su Napoleono epocha - tada dar veikė karininkų garbės kodeksas.
Vis dėlto mūšiai krante ir jūroje labai smarkiai skiriasi. Pasibaigus mūšiui sausumoje belaisviai išgabenami į užnugarį, ir niekas su jais nebendrauja, nebent tardytojas su vertėju.
Pasibaigus mūšiui jūroje aiškiai matyti, kas laimėjo. Pralaimi tas, kurio laivas nuskęsta, o likę gyvi įgulos nariai sušoka į vandenį. Jie plūduriuoja su gelbėjimosi liemenėmis, įsikabinę į plaustus ar lentgalius, kartais būna visiškai nuogi. Nugalėtojai ištraukia iš vandens sušlapusius ir sušalusius belaisvius ir paima į savo laivą. Karo laive nėra patogių keleiviams pritaikytų kajučių, tad nugalėtojams tenka pasispausti, kartu maitintis su belaisviais, aprengti juos sausais rūbais.
Didžiausia grėsmė - „ubotai“
Per Antrąjį pasaulinį karą Šiaurės Atlante vyko daug mūšių. Didžiulis karinių krovinių srautas keliavo iš JAV į Anglijos ir Sovietų Sąjungos šiaurinius uostus. Kroviniai buvo gabenami transportiniais laivais, konvojais, lydimais karo laivų, daugiausia korvečių ir naikintuvų. Laivai plaukė lėtai, kovodami su vandenyno bangomis, grėsmingomis audromis, o žiemą dar ir su šalčiu. Tačiau didžiausias pavojus buvo vokiečių povandeninių laivų atakos. Jų vadai buvo tikri asai.
Dar karo pradžioje Anglijos premjeras Vinstonas Čerčilis davė nurodymą priešo, t. y. vokiečių povandeninių laivų nevadinti anglišku žodžiu „submarine“, nes tokie esą anglų laivai. Vokiečių, jūrų plėšikų, laivus liepė vadinti „ubotais“ (vokiškai unterseeboot, sutrumpintai U-Boot).
Žymiausias vokiečių „ubotų“ asas buvo jaunas kapitonas Oto Krečmeris (gimęs 1912 m.). Nors jis dar pačioje karo pradžioje 1941-aisiais pateko į anglų nelaisvę, tačiau jo rekordas nebuvo viršytas. Jis per nepilnus dvejus metus paskandino 44 laivus, kurių bendras tonažas - 266629 t.
Lemtinga diena
O. Krečmeris buvo drąsus, protingas, mažai kalbantis. Draugai jį pravardžiuodavo Oto Tyleniu. Jis puikiai kalbėjo angliškai, nes prieš karą porą metų studijavo Anglijoje. Admirolas Karl Doenitz keletą kartų siūlė jam tarnybą krante, bet O. Krečmeris atsisakydavo - jį traukė veiksmai jūroje.
Jūrų mūšiuose jam sekėsi ir todėl, kad jis nesilaikė instrukcijų, kurias sudarė štabo darbuotojai. Tai buvo karinės drausmės pažeidimas, bet, kaip sakoma, nugalėtojai neteisiami. Jis įvairuodavo savo „ubotą“ į konvojaus vidurį, pasinėręs plaukdavo kartu tarp krovininių laivų. Jo ten niekas neieškojo, tarp beveik šimto sraigtų keliamo triukšmo lydinčiųjų karo laivų sonarai jo negalėjo aptikti. Vakare temstant ar auštant rytui pro periskopą jis išsirinkdavo auką ir ją skandindavo, o paskui toliau plaukdavo su konvojumi.
Lemtingoji diena jam buvo 1941 m. kovo 17-oji. Jo vadovaujamas laivas U-99 su kitu laivu U-100 daugiau kaip parą plaukė su konvojumi ir sutemus vis skandindavo po keletą laivų. O. Krečmeris paskandino 5 krovininius laivus ir iššaudęs visas torpedas pasitraukė iš konvojaus vidurio. Gavęs štabo leidimą pasuko į Loriento uostą Biskajos pakrantėje. Tai buvo vokiečių „ubotų“ bazė Prancūzijoje. Štai tada ir baigėsi jo sėkmingi reidai.
Palikęs 5 skęstančius laivus ir saugiai pakeitęs kursą laivo vadas nusileido į kajutę. Tiltelyje liko budintis karininkas ir jūreivis. Laivas, atrodo, ramiai plaukė savo bazės link, tačiau įvyko du lemtingi sutapimai. „Uboto“ bokštelyje budėtojai per daug atsipalaidavo ir nesidairė atgal. U-99 vijosi, pats to nežinodamas, eskadrinis minininkas HMS „Walker“, vadovaujamas kapitono Donaldo Macintyre. Matomumas buvo nekoks, tad abiejų laivų stebėtojai tik iš palyginti labai arti vienu metu pastebėjo vieni kitus. Vokiečių laivo karininkas paskelbė skubaus nėrimo aliarmą ir su jūreiviu pasitraukė iš bokštelio.
Kapitonas dar nemiegojo, smarkiai subaręs karininką perėmė vadovavimą. O. Krečmeris teigė, kad virš vandens jiems būtų buvę saugiau, nes jų greitis paviršiuje didesnis. Taip ir buvo. Jie nespėjo greitai panerti į gana saugų gylį ir buvo atakuoti giluminėmis bombomis.
Bus daugiau
Eimutis Astikas, jūrų kapitonas
