Totalitarinio rėžimo vadovaujamas ir milžiniškus energetinius išteklius turintis Iranas vysto ir branduolinę programą, kuri galbūt skirta ne tik taikiems tikslams. Be to, šioje šalyje kyla pilietinės revoliucijos nuotaikos.
Todėl Irano tendencijos ir vidaus politikos raida vis labiau domina Vakarų pasaulį, tame tarpe ir Europą.
Norint suprasti dabartinę Irano situaciją ir pasaulio bendruomenės požiūrį į šią valstybę, visų pirma reikia pažvelgti į Irano istorinę bei politinę raidą, kuri apima ištisus šimtmečius, skaičiuojant nuo Persų (Medų) imperijos įsikūrimo.
Be abejo, Iranas visą laiką buvo strategiškai svarbiame regione, o XX a. atradus milžiniškus energetinius klodus šios šalies tarptautinė reikšmė tapo akivaizdi jau Antrojo pasaulinio karo eigoje.
1979 metais Irane įvyko Islamo revoliucija. Po islamo respublikos įkūrimo Irane susiformavo unikali politinė sistema: teokratinė respublika su visuotiniais rinkimais. Be to, Iranas yra vienintelė tarp islamo šalių, kurioje oficiali yra šiitų islamo pakraipa.
Iranas yra vienas didžiausių naftos eksportuotojų ir OPEC narys. Naftos gavyba leido Iranui nuo XX a. 8-to dešimtmečio sparčiai vystyti ekonomiką. Šiuo metu vyriausybė yra paskelbusi nafta besiremiančios ekonomikos diversifikacijos planą, nes šiuo metu ji labai priklauso nuo pasaulinės naftos kainos svyravimų.
Taigi, Irane gausu naftos bei dujų išteklių. Vis dėlto Irane nėra pakankamai išvystyta energetinių išteklių perdirbimo sfera, todėl ši šalis energetines žaliavas tik eksportuoja, tuo tarpu pačiame Irane gamtinius išteklius sudėtinga perdirbti į energiją, būtiną šalies gyventojų poreikiams.
Būtent motyvuojant energetiniais šalies gyventojų poreikiais, Irano atominė programa pradėta dar 1959 m. Dėl Islamo revoliucijos ir Irano-Irako karo darbai nutrūko. Vis dėlto, po kurio laiko ji vėl atnaujinta. Tačiau naujoji programa kelia įtarimui, jog ji skirta branduoliniam ginklui sukurti. Tuo labiau, kad Irano rėžimas yra pakankamai radikaliai nusiteikęs tokių valstybių, kaip pavyzdžiui Izraelis (ir JAV) atžvilgiu.
Atrodo, kad Irano valdžios pozicijos dėl branduolinės programos yra nepalenkiamos – pasaulis nesusitaria dėl vieningų griežtų sankcijų, o taikomos priemonės šios šalies vadovų neįtikina atsisakyti branduolinių iniciatyvų. Dar viena priežastis, kodėl Irano vadovybė mažai kreipė dėmesį į tarptautinės bendruomenės poziciją – vienvaldiška ir praktiškai absoliuti valdančiųjų radikalų, kurių avangarde – prezidentas M. Ahmadinedžadas įtaka šalies viduje. Tokia įtaka buvo akivaizdi bent jau iki praėjusių Irano prezidento rinkimų.
Tačiau visą Vakarų pasaulį, be abejo ir Europos Sąjunga nustebimo nepasitenkinimo banga, kilusi po Irano prezidento rinkimų vasarą. Europos ir JAV analitikai vienbalsiai prabilo - šimtai tūkstančių į gatves išėjusių iraniečių – didžiausias iššūkis režimui, valdančiam nuo 1979 m. šeichą nuvertusios revoliucijos.
Toks šalies gyventojų požiūris į valdančiuosius akivaizdžiai reiškė, kad iraniečiai nepatenkinti ne tik vidaus, bet ko gero ir užsienio politikos tendencijomis. Suprasdama galimų neramumų priežastis, oficiali valdžia prieš protestuotojų minią pasiuntė dideles policijos pajėgas, ko pasėkoje didžiausi porevoliuciniai neramumai Teherane bei kituose šios šalies miestuose buvo numalšinti.
