Norint kalbėti apie kapitalizmo žlugimą ar išlikimą ateityje, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra kapitalizmas. Ekonominiai apibrėžimai sako, kad kapitalizmas – tai ekonominė ir socialinė sistema, kurioje gamybos priemonės priklauso privačiam asmeniui ar jų grupei, darbo jėga yra samdoma (perkama), o gamybos produktai parduodami siekiant gauti pelno. Visas ekonomines taisykles, kainas, išteklių paskirstymą kapitalizmo sąlygomis reguliuoja laisvoji rinka. Gautas pelnas yra naudojamas savininko ar savininkų poreikiams tenkinti arba reinvestuojamas į tą pačią ar į naują verslo sritį, ieškant kuo didesnės pelno grąžos. Esą valstybė nesikiša į laisvosios rinkos ekonomiką, nes pati laisvoji rinka yra pajėgi nustatyti geriausias žaidimo taisykles. Tačiau praktika parodė, kad nė viena ekonominė sistema negali egzistuoti be tam tikro valdžios įsikišimo. Laisvoji rinka nėra savaiminis gėris, nes visuomet atsiranda asmenų ar įmonių, kurios pasinaudoja esama situacija ir gali nesąžiningai pasiimti dalį sukuriamo produkto ar net kapitalo. Todėl šiandienos kapitalistinę sistemą galima vadinti mišria, nes valstybės nustato mokesčius, įstatyminę bazę, kontroliuoja ribotų konkrečios šalies gamtinių išteklių naudojimą ir pan. Be to, gilėjant pasaulinei ekonomikos krizei Vakarų valstybės imasi nacionalizuoti bankus ar kitas įmones, kurios kartais net nėra ekonomiškai naudingos.
Kapitalizmo kritikai tvirtina, kad ši ekonominė sistema vieną dieną turi žlugti dėl savo netobulumo ir sukeliamų problemų, tačiau jie negali pasakyti, kokia kita ekonominė sistema galėtų pakeisti kapitalizmą. Nuo seno kapitalizmas buvo priešinamas su socializmu, kurį praktiškai įgyvendinti pabandė buvusi Sovietų Sąjunga, tačiau kartu su jos žlugimu žlugo ir socializmas. Galima teigti, jog savotiškas socializmas vis dar gyvas tokiose šalyse kaip Šiaurės Korėja, Kuba ar Kinija, pastaroji šiandien yra viena greičiausiai pasaulyje augančių ekonominių jėgų. Kapitalizmas ir socializmas turėjo atspindėti dviejų ekonominių sistemų priešpriešą. Buvo teigiama, kad kapitalistai tiesiog pasiima tai, ką sukuria darbo jėga, patys nieko neveikdami. Toks neigiamas kapitalisto (verslininko) įvaizdis vis dar yra įsišaknijęs buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Taip pat šiandien pasaulyje akivaizdžiai matyti, jog turtingieji vis labiau lobsta, o vargšai skursta. Neturtingos šalys eksportuoja žaliavas, o importuoja jau pagamintus gaminius. Tokia sistema neleidžia vystytis neturtingųjų šalių vidaus gamybai ir ekonomikai, o mažas pramonės ir paslaugų sektorius nesukuria stipresnės ir didesnės vidurinės klasės. Tokia situacija yra labai palanki išsivysčiusioms šalims, nes jos gali apsirūpinti ribotais gamtiniais ištekliais, kuriuos įsiveža iš neturtingų šalių ir panaudoja gamyboje kurdamos galutinį produktą.
Kalbant apie kapitalizmo išlikimą, yra būtina paminėti Kiniją, kurioje socialistinė sistema yra derinama su kapitalizmu. Šalyje praktiškai visos didžiosios įmonės ir bankai yra valstybės nuosavybė, o privačių pramonės įmonių yra mažiau nei pusė. Sprendžiant svarbius ekonominius ir politinius klausimus, Komunistų partija visuomet nurodo, kaip reikia elgtis. Be to, dažnai įvairūs ekonominiai projektai yra vykdomi nepaisant žmonių nuomonės. Kinijos komunistai maždaug prieš trisdešimt metų suprato, kad vien socializmas nepadės pakelti ekonomikos lygio šalyje. Derinant socializmą su kapitalizmu, buvo kuriamos laisvosios ekonominės zonos, viliojamos didžiosios pasaulio korporacijos, joms teikiamos įvairios nuolaidos. Tačiau Kinija susiduria su tokiomis problemomis kaip didelė korupcija, nors už ją yra baudžiama net mirtimi, nėra ginamos darbininkų teisės, dideli socialiniai skirtumai tarp išsivysčiusios Rytų pakrantės ir likusios Kinijos. Be to, Kinijos ekonomika tiesiogiai priklausoma nuo JAV ir Europos šalių, kurioms eksportuojama didelė dalis pagamintų prekių. Pati Kinija daugiausia importuoja energijos šaltinius ir maisto produktus, kad išmaitintų savo didelę populiaciją. Teigiama, jog šiandien Kinijos socialistinė ekonominė sistema, derinama su kapitalizmu, funkcionuoja daug geriau nei JAV kapitalistinė sistema. Internetinis portalas time.com2011 m. pradžioje rašė, esą Kinija turi didesnę vidurinę klasę nei JAV, kurios ir yra svarbiausios vartotojos. Esą Kinijoje mažesnis skurstančių žmonių skaičius nei JAV ir ji yra geriau prisitaikiusi prie naujų ekonominių iššūkių. Dalis tiesos čia yra, nes Kinijoje viską sprendžianti Komunistų partija gali geriau užtikrinti šalies interesus, norėdama būti viena iš stipriausių, o gal ir pačia stipriausia ekonomika pasaulyje. O JAV didžiosios korporacijos gali daryti politinę įtaką, siekdamos kuo didesnės naudos sau ir taip trukdydamos priimti palankiausius sprendimus šalies ir visuomenės atžvilgiu.
Rusija – dar viena valstybė, kurią būtina paminėti, kai yra kalbama apie kapitalizmą. Tai šalis, turinti gausius gamtinius išteklius, gana didelę populiaciją ir plačią vidaus rinką, tačiau nuo Vakarų pasaulio šalių stipriai atsiliekanti gyvenimo kokybe. Pastaruoju metu stebimas didelis kapitalo nutekėjimas iš šalies: finansiniai ištekliai, investicijos yra nukreipiamos į kitas valstybes, o ne į vidaus rinką. Kapitalo nutekėjimą iš šalies lemia politinė sistema ir nepalankios sąlygos verslui bei stabilumo ir kapitalo saugumo garantijų šalies viduje nebuvimas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija perėjo prie kapitalistinės sistemos. Buvo leista privatizuoti valstybinį turtą, tačiau tam neparuošta reikalinga įstatyminė bazė, todėl privatizavimas buvo atliktas neskaidriai, suklestėjo korupcija, kuri ir šiandien yra labai didelė. Kapitalisto sąvoka šalyje įgavo neigiamą atspalvį. Taip pat ir didžiosios įmonės pradėjo kištis į politiką ir spausti valdžią priimti joms palankius sprendimus, taip pamažu lėtindamos ir šalies ekonominį augimą. Be to, ir pati valdžia siekia apginti valstybines (neprivatizuotas) įmones, kurios dažnai yra nenašios.
Šiandien valstybės valdo daug įmonių, korporacijų, ypač tas, kurios yra susijusios su šalies gynyba ir strategiškai svarbiais gamtiniais ištekliais. Valdžia, kurdama įstatymus ir taisykles, kontroliuoja šalies ekonomiką, darbo rinką, socialinę politiką. Geriausias ekonominės sistemos variantas šiandien būtų socialiai apgalvotas privataus verslo ir valstybinio kapitalizmo mišinys. Kapitalizmas neišnyko, o tik transformavosi. XIX a. pradėjęs vyrauti kapitalizmas atnešė daug gėrio ir naudos šalims, kurios jį priėmė. Gerėjo gyvenimas, buvo sumažintas skurdo lygis, augo gamybos produktyvumas. Tačiau šiandien kapitalizmas kelia daugybę ekonominių ir socialinių problemų. Atliekamos apklausos parodė, jog žmonės mano, kad dabar sukeltas kapitalizmo problemas efektyviausiai išspręsti padėtų dar didesnis valstybinis reguliavimas ir reformos. Pasaulyje egzistuojantis valstybinis kapitalizmas vienose šalyse funkcionuoja geriau nei kitose, tačiau ir vienur, ir kitur sukelia problemų, kurias būtina spręsti ne tik šalies, bet ir pasaulio mastu, nes šiandien visos šalys (tik viena kita išimtis) yra sujungtos į pasaulinę ekonominę sistemą. Kilusi vienoje šalyje ekonominė krizė sukelia problemų kitose šalyse. Ir nė viena ekonominė sistema nesukuria gėrio savaime, nes joms būtinas didesnis ar mažesnis valstybinis reguliavimas. Tačiau kol kas geresnės, kad ir netobulos, ekonominės sistemos kaip kapitalizmas dar niekas nepasiūlė.
Agnė Janutytė
