Praėjus dešimtmečiams, kai Trečiasis reichas prarado reikšmę pasaulinėje arenoje, jis ir jo vadai vis dar nėra pamiršti. Adolfas Hitleris tebėra tyrinėjama ir nuolat iš naujo karikatūrizuojama asmenybė. Istorikai vis dar po kaulelį narsto didžiuosius nacių nusikaltimus, nors dažnai tai atrodo liguista ir beprasmiška. Listverse.com šį kartą bando parodyti, kad iš nacių klaidų ir jų pasiekimų yra ko pasimokyti.
10. Jei ketinate užkariauti pasaulį, atsiduokite šiam tikslui
Jau seniai įprasta manyti, kad Trečiojo reicho piliečiai buvo arba fanatiškai lojalūs vieninteliam vadui ir idealui, arba įbauginti tiek, kad leido jam daryti tai, ką norėjo. Svarbu pabrėžti, kad didžiąją karo dalį Vokietijos karinis-pramoninis kompleksas buvo stebėtinai neefektyvus ir daugiausia orientuotas į civilių interesus.
Iš tikrųjų, netgi kol JAV ir Sovietų Sąjunga įsijungė į karą 1941 m., Didžioji Britanija jau buvo pritaikiusi savo ekonomiką prie karo išlaidų ir gamino daugiau karui reikalingos produkcijos nei Trečiasis reichas. Tik 1942 m. Albertas Speeras pradėjo reorganizuoti ekonomiką, kad ji labiau primintų tai, ką šiais laikais vadintume karo ekonomika. Tačiau iki to laiko per daug priešų susivienijo prieš Vokietiją, kad ji galėtų tikėtis pergalės.
9. Geriau silpnas draugas tada, kai esi stiprus, nei silpnas priešas tada, kai esi pažeidžiamas
Istorija parodė, kad 1941 m. nacių įsiveržimas į Sovietų Sąjungą buvo dar didesnė klaida nei japonų surengtas Perl Harboro užpuolimas. Viena rimta problema buvo tai, kad vermachto padaliniai buvo per retai išsidėstę tokioje didelėje valstybėje, o didžiausia klaida – absurdiškas rasinės viršenybės jausmas. Jis reiškė, kad labai daug žmonių, galėjusių prisijungti prie armijos, kovojančios su Sovietų Sąjunga (paskatinti didelių žiaurumų, kuriuos Sąjungos valdžia vykdė ketvirtajame dešimtmetyje), buvo numarinti badu ir įkalinti. Taigi, užuot papildę kariuomenę naujais kariais, naciai turėjo papildomai kovoti su pasipriešinimo judėjimu.
8. Resursai svarbesni už ideologiją
Nors karas, pasak istorikų, tarp Sovietų Sąjungos ir Trečiojo reicho buvo neišvengiamas, sunku patikėti, kad naciai ryžosi pradėti invaziją 1941 m. birželio 22 dieną, kai vermachtas turėjo mažiau karių. O kur dar visi kiti resursai...
Pirmiausia pamąstykite, kad per visą karą Trečiasis reichas nuolat susidurdavo su sunkumais siekdamas rasti pakankamai naftos ir dujų, reikalingų pramonei ir karinėms reikmėms. Trūkumas būdavo toks didelis, kad kai kuriais atvejais netgi tekdavo pasikliauti vykdomais eksperimentais. Kai prasidėjo invazija į Sovietų Sąjungą, Vidurinieji Rytai su visomis gausiomis naftos atsargomis buvo beveik neapsaugoti. Jei Vokietija būtų pirmiausia užvaldžiusi Viduriniuosius Rytus, tai būtų reiškę, kad Sovietų Sąjungai būtini dideli naftos resursai Kaukazo kalnuose taip pat būtų prieinami. Tačiau tai nederėjo su A. Hitlerio knygoje „Mein Kampf“ pateiktu planu užkariauti Ukrainą ir kitas Rytų Europos dalis, tad idėjai nebuvo skirta daug dėmesio.
7. Šiandienos pajuokos vertas opozicionierius gali virsti rytdienos diktatoriumi
Nors dabar A. Hitlerio iškilimas paprastai laikomas neišvengiama tuo metu susiklosčiusios situacijos pasekme, tuo metu tokia įvykių eiga buvo mažai tikėtina. Žiūrint į revoliucijos bandymą 1923 m. lapkričio 9 dieną – Miuncheno alaus pučą – vos šimtas karių sustabdė A. Hitlerio vadovaujamą keliatūkstantinę minią. Taigi jo gebėjimas iškilti nuo niekaip revoliucijos įvykdyti negalinčio revoliucionieriaus iki kanclerio beveik gali būti palygintas su kurios nors kontroversiškai vertinamos ir dažnai pajuokiamos karinės grupės Amerikoje iškilimu ir atėjimu į valdžią.
6. Karas gali būti prastas ekonomikos simuliantas
Dažnai teigiama, kas bent iš dalies Trečiojo reicho atėjimą į valdžią nulėmė ekonominis stimulas ir žmonių gyvenimo lygio pakilimas. Tačiau ekonominės politikos buvo labai prastos prieš karą. Dėl jų Trečiasis reichas tapo visiškai priklausomas nuo eksporto, atsirado didžiuliai ekonominiai skirtumai ir didžiulė skola, kuri galėjo sukelti hiperinfliaciją, panašią į ištikusią šalį trečiajame dešimtmetyje. Jei nebūtų buvę ankstyvų karinių laimėjimų, reichas būtų susidūręs su finansinėmis problemos ir ekonomika būtų sparčiai silpnėjusi.
5. Nesmerkite individų už tai, kokioms grupėms jie priklauso
Kai buvo atskleista, kad popiežius Benediktas XVI (Josephas Ratzingeris) priklausė organizacijai „Hitlerio jaunimas“, buvo pakurstytos sąmokslo teorijos apie Katalikų Bažnyčią ir duota pagrindo kalbėti apie skandalingas paslaptis. Tačiau tai vyksta, kol suvokiama, kad tuo metu priklausyti kokiai nors Hitlerio organizacijai buvo paprasčiausiai privaloma. J. Ratzingeris nebuvo aktyvus organizacijos narys ir netgi nesilankė susitikimuose. Užuot iš šios narystės gavęs kokios nors naudos, pirmiausia jis buvo nusiųstas dirbti pagalbinių darbų, o 1943 m. ir į karines pajėgas, kurias paliko 1945 m. balandį.
4. Negalima leisti, kad nacionalinę politiką diktuotų vieno žmogaus užgaidos
Kai 1939 rugsėjį prasidėjo invazija į Lenkiją, ją vykdanti kariuomenė dar buvo nebaigta formuoti ir nepasiruošusi tinkamai atlikti užduotis. Prieš pat invaziją vadui buvo pranešta apie ekonomines problemas ir tai, jog Vokietijos laivynas ir oro pajėgos nėra pakankamos pradėti karą. Tačiau A. Hitleris ir jo šalininkai pradėjo invaziją tarsi neplanuodami vykdyti užkariavimų už Lenkijos ribų.
Hitlerio reakcija į nuomones apie Vokietijos nepasiruošimą karui tariamai buvo pasakymas „neturiu daug laiko“ (gali būti siejamas su tuo, kad jam buvo jau 50 metų ir jis tariamai kentė nuo sifilio). Taigi kritinė invazija į Lenkiją, kuri pradėjo karą, vėliau sunaikinusį Trečiąjį reichą, buvo vykdoma siekiant atitikti vieno žmogaus gyvenimo planus. Tokie pat asmeniniai įgeidžiai nulėmė 1945 m. Hitlerio sprendimas sunaikinti Vokietijos infrastruktūrą. Vokietijos laimei, A. Speeras iki tada išmoko nepaklusti.
3. Kartais tiesiog reikia tikėti sėkme
Vyrauja idėja, kad Prancūzija 1940 m. taip greitai buvo nugalėta dėl to, kad kariuomenė kvailai sėdėjo Maginot linija vadinamuose apkasuose kol vermachtas per Belgiją atsidūrė jų užnugaryje. Iš tikrųjų nacių invazijos į Prancūziją sėkmę nulėmė tai, kad didžioji dalis sąjungininkų pajėgų buvo dislokuoti Belgijos šiaurinėje dalyje ir Vokietijos rengtas užpuolimas neturėjo vykti į labai tankią Ardennes girią. Toks puolimo planas gali būti prilyginamas kazino lošimui, kai visi pinigai statomi tik ant vieno skaičiaus. Jei sąjungininkai būtų pasiuntę bent nedidelę kariuomenės dalį, vermachtas būtų sustabdytas. Kadangi judėjimas per Ardennes būtų reiškęs keliavimą labai prastais keliais, sąjungininkai būtų galėję juos lengvai nugalėti išėjusius iš miškų. Tačiau tą kartą vokiečiams labai pasisekė.
2. Priverstinis darbas yra neganda netgi esantiems valdžioje
Priverstinį darbą dirbantys žmonės dažnai veikdavo prieš nacių interesus. Kai žmonėms atimama laisvė, jie ne tik praranda norą gyventi, bet ir nebejaučia mirties baimės – stengiasi atkeršyti bet kokiu jiems pasiekiamu būdu. Yra daug įrodymų, kad fabrikuose darbininkai gamindavo produktus su defektais.
Pavyzdžiais gali tapti pasakojimai, kuomet 1944 m. bombarduojant Didžiąją Britaniją V-2 raketomis žala buvo padaroma tik apytiksliai 200 kartų iš 10 tūkst. bandymų ir net trečdalis raketų, pasiekusių tikslą, nesprogo. Nors akivaizdu, kad vergovės atnešama dehumanizacija yra pagrindinė priežastis jos vengti, kai kas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai palaiko vergijos idėją, tikrai turėtų atkreipti dėmesį į tokias jos pasekmes.
1. Netgi „valdančiosios rasės“ idėjos kūrėjas ja iš tikrųjų netikėjo
Vienas žinomiausių nacių nusikaltimų yra „nepageidaujamųjų“ naikinimas. Tačiau visuomet buvo klausimas kaip apibrėžti, kas yra „žydas“. Galiausiai buvo nuspręsta, kad asmens arba jo tėvų religija nebuvo tokia svarbi kaip senelių religija. Taigi net katalikų kunigai ir protestantų pastoriai galėjo būti klasifikuojami kaip „rasiniai žydai“, jei jie turėjo bent 3 senelius žydus. Nors tai skamba kaip visiškas absurdas, pats Hitleris yra sakęs, kad jei žydai neegzistuotų, juos būtų reikėję sukurti.
