Kaip atsikratyti šventinės depresijos?

Šven­ti­nei dep­re­si­jai už­klu­pusNet­ru­kus Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai. Vie­ni jų lau­kia su ne­kant­ru­mu ir džiu­ge­siu, ki­tus apima liū­de­sys. Kaip at­si­kra­ty­ti anaip­tol ne­beš­vie­sių emo­ci­jų ir ne­leis­ti niū­riai nuo­tai­kai už­val­dy­ti mū­sų esy­bės?

Ma­ra­to­nas pra­si­dė­jo

Jau lapk­ri­čio vi­du­ry par­duo­tu­vių vit­ri­nos pa­si­puo­šia ka­lė­di­ne sim­bo­li­ka, te­le­vi­zi­ja ima ro­dy­ti ka­lė­di­nes rek­la­mas, o na­miš­kiai vis daž­niau bal­su pa­sva­jo­ja, ką no­rė­tų gau­ti iš Ka­lė­dų Se­ne­lio do­va­nų. O dar tie me­tų pa­bai­go­je už­griu­vę ne­baig­ti dar­bai dar­bo­vie­tė­je, nuo­la­ti­niai darb­da­vių ra­gi­ni­mai pa­sku­bė­ti ir mig­lo­tos užuo­mi­nos, kad dėl eko­no­mi­nių sun­ku­mų šven­ti­nių pre­mi­jų var­gu ar bus...

Ką da­ry­ti? Ogi pa­si­steng­ti kuo ma­žiau kreip­ti į tai dė­me­sio. Pa­gal­vo­ki­te – tik­rai ne ge­riau­sia išei­tis vaikš­čio­ti paniurusiu vei­du, skųs­tis „ne­pa­ken­čia­mu gy­ve­ni­mu“ bend­ra­dar­biams ir kri­ti­kuo­ti vis­ką iš ei­lės. Jei­gu jus siu­ti­na įkyriai per­ša­ma rek­la­ma, te­le­vi­zo­rių įsi­jun­ki­te kuo re­čiau. Ver­čiau re­to­mis lais­va­lai­kio va­lan­dė­lė­mis paim­ki­te ge­rą kny­gą, nuei­ki­te į dai­lės pa­ro­dą ar į ki­no teat­rą. Su­sier­zi­ni­mą kai ku­rioms mo­te­rims pui­kiai nu­slo­pi­na rank­dar­biai. Tiesa, ir pasidairymas po par­duo­tu­vių len­ty­nas kar­tais pa­de­da at­si­kra­ty­ti per die­ną su­si­kau­pu­sios dar­bi­nės įtam­pos, kar­tu ir vie­ną ki­tą nau­din­gą daik­tą ar­ti­mie­siems nu­si­žiū­rė­si­te...

Vie­ni­šiams – ne py­ra­gai

Kai ku­rie per šven­tes pa­si­jun­ta la­bai vie­ni­ši. Šis jaus­mas daž­niau­siai ap­lan­ko tuos, ku­rie ne­tu­ri šei­mos ar ne­se­niai išsisky­rė ir dar te­be­jau­čia pra­ra­di­mo skaus­mą. Šven­tes ten­ka pra­leis­ti su tė­vais ar­ba su bi­čiu­liais, ku­rių dar­nus šei­mos gy­ve­ni­mas dar la­biau su­stip­ri­na vie­nat­vės jaus­mą. To­kiu me­tu ima at­ro­dy­ti, kad vi­si ap­lin­ki­niai žmo­nės yra lai­min­gi, iš­sky­rus jus. Net įpras­ta­me drau­gų ra­te pa­si­jun­ta­te ne­rei­ka­lin­gi, o dėl džiu­gaus jų krykš­ta­vi­mo api­ma grau­du­lys.

Ką da­ry­ti? Iš­min­tin­giau­sia bū­tų pa­spruk­ti nuo įpras­ti­nės ap­lin­kos. Ir tė­vai, ir gi­mi­nės, ir bi­čiu­liai daž­niau­siai yra lin­kę į vie­ni­šą žmo­gų žvelg­ti su slap­ta užuo­jau­ta, dar la­biau su­stip­ri­nan­čia įta­ri­mus, kad už šven­ti­nio sta­lo esa­te pa­kvies­ti iš gai­les­čio. Jei­gu tik yra ga­li­my­bė, pa­si­sten­ki­te Nau­juo­sius me­tus su­tik­ti su to­kia kom­pa­ni­ja, ku­rio­je žmo­nės vie­ni ki­tus ma­žai pa­žįs­ta. Ko­dėl gi jums neiš­si­ren­gus į ko­kią nors ke­lio­nę? Gal­būt jo­je su­si­pa­žin­si­te su šir­džiai mie­lu žmo­gu­mi ir per ki­tų me­tų šven­tes jū­sų jau ne­be­ka­muos vie­nat­vė? Kar­tais tie­siog idea­lu pa­spruk­ti į to­kius kraš­tus, ku­rių gyventojai sa­vo Nau­juo­sius me­tus šven­čia vi­sai ki­tu lai­ku ir ap­skri­tai ne­tu­ri su­pra­ti­mo, kas yra krikš­čio­niš­ka­sis Kalėdų Se­ne­lis. Jei­gu ga­li­my­bės to­liau iš­vyk­ti ne­tu­ri­te, tie­siog pa­si­sten­ki­te per šven­tes sa­ve pa­le­pin­ti: nuei­ki­te į vandens par­ką ar sau­ną, pa­si­da­ry­ki­te ma­sa­žą su aro­ma­ti­niais alie­jais, pa­si­klau­sy­ki­te šven­ti­nių gies­mių ko­kio­je nors baž­ny­čio­je... Pa­ju­si­te, kaip sie­lą api­ma ra­my­bė, ir tik pa­si­džiaug­si­te, kad ne­teks tuš­čiai leis­ti lai­ko ma­žai ma­lo­nu­mo tei­kian­čio­je kom­pa­ni­jo­je ir dar ap­si­me­ti­nė­ti, jog jums la­bai links­ma.

Pa­var­go­te lauk­ti ste­buk­lo

Žmo­nėms bū­din­ga per di­džią­sias šven­tes lauk­ti „kaž­ko to­kio, kas su­krės­tų sie­lą ir ją pa­ky­lė­tų aukš­tyn“, ta­čiau me­tams bė­gant jie vis la­biau su­vo­kia, jog ste­buk­lų gy­ve­ni­me ne­bū­na ir kad jie taip ir ne­su­lauks, kad kaž­kas, lyg ste­buk­lų lazde­lei mos­te­lė­jus, im­tų ir pa­suk­tų jų gy­ve­ni­mą į ge­ra. Jie pra­de­da jaus­tis ne­vy­kė­liais ir į vis­ką žvelg­ti niū­riai, teigdami, kad atei­sian­tys Nau­jie­ji tik dar la­biau pa­sun­kins gy­ve­ni­mą...

Ką da­ry­ti? Pa­gal­vo­ki­te – ko­dėl jūs tu­rė­tu­mė­te lauk­ti kaž­ko­kio „ste­buk­lo“ ma­lo­nės? Su­si­kur­ki­te jį pa­tys. Ar­gi ne pa­tys sa­vo nei­gia­mo­mis nuo­sta­to­mis griau­na­te ga­li­mas pa­tir­ti ma­lo­nias emo­ci­jas? Pa­ban­dy­ki­te pa­sa­ky­ti sau – šias me­tų šven­tes aš pra­lei­siu nuo­sta­biai, ne­svar­bu, kaip be­su­sik­los­ty­tų ap­lin­ky­bės. Man di­de­lio ma­lo­nu­mo su­teiks nuė­ji­mas į šven­ti­nį kon­cer­tą, pa­si­gro­žė­ji­mas žie­mi­ne gam­tos pa­sa­ka, ga­li­my­bė at­si­trauk­ti nuo dar­bi­nių rū­pes­čių, pro­ga su­si­tik­ti su ge­rais drau­gais ir ska­niai pa­si­vai­šin­ti...

Jei­gu vis dėl­to bend­rau­ti su nie­kuo ne­si­no­ri, vi­sa­da iš­gel­bės ge­ra kny­ga, iš anks­to pa­si­rū­pin­ta įsi­gy­ti vaiz­da­juos­tė su įdo­miu fil­mu, pa­si­mė­ga­vi­mas ko­kiu nors re­tu ska­nės­tu ar pa­si­do­va­no­tas koks nors mie­las nie­ku­tis. O gal im­si­te ir skir­si­te šiek tiek dė­me­sio tiems, ku­riems tik­rai sun­ku gy­ven­ti? Pui­ki prie­mo­nė nuo šird­per­šos yra lab­da­ra: nuei­ki­te su ga­ba­lė­liu py­ra­go ap­lan­ky­ti vie­ni­šos to­li­mos gi­mi­nai­tės, nu­neš­ki­te žais­liu­ką pa­žįs­ta­mos sun­kiai be­si­ver­čian­čios vie­ni­šos ma­mos vai­kui, pa­klaus­ki­te, gal rei­ka­lin­ga ko­kia nors pa­gal­ba ser­gan­čiai kai­my­nei... Ge­ru­mas tu­ri sa­vy­bę su­grįž­ti pas jį tei­kian­tį žmo­gų ir at­ly­gin­ti jam su kau­pu.

Bai­gia už­grauž­ti nuo­bo­du­lys

Bū­si­mų šven­čių sce­na­ri­jų pui­kiai ži­no­te iš anks­to: teks rū­pin­tis pir­ki­niais (aiš­ku, bai­sin­tis iki lu­bų išau­gu­sio­mis kainomis), pa­ra­šy­ti be­ga­lę at­vi­ru­kų ir juos iš­siųs­ti, kuop­ti na­mus, su­kti gal­vą, kaip priim­ti neiš­ven­gia­mai užklupsiančių pa­svei­kin­ti gi­mi­nai­čių bū­rį... Net at­spa­riau­siam žmo­gui vi­si šie da­ly­kai su­kel­tų stre­są, tad ar be­rei­kia ste­bė­tis, kad vien min­tis apie tai, kas lau­kia, pri­ver­čia su­skaus­ti gal­vą. Pui­kiai ži­no­te, kad teks iš­leis­ti gau­sy­bę pi­ni­gų, pri­vers­ti­nai daug val­gy­ti ir ger­ti ir dar klau­sy­tis ap­si­lan­kiu­sių sve­čių min­čių, kad Nau­jie­ji me­tai tik­rai nie­ko ge­ro nežada.

Ką da­ry­ti? O kas gi drau­džia jums pa­bėg­ti nuo ru­ti­nos? Tik tin­gi­nys­tė, nie­kas ki­tas. Ko­dėl ne­pasp­ru­kus į gam­tą? Pasik­vies­ki­te bi­čiu­lių ir iš­mau­ki­te į miš­ką. Ten su­si­kur­si­te lau­žą, pa­puo­ši­te eg­lu­tę, iš­si­kep­si­te šaš­ly­kų. O kaip pui­ku bus žvelg­ti į žvaigž­dė­tą dan­gų, laik­ro­džiams skel­biant Nau­jų­jų pra­džią! Mė­gau­si­tės karš­tu vy­nu, šok­si­te ap­link lau­žą, bursi­te. Pa­ti­kė­ki­te, tai kur kas sma­giau, ne­gu nuo­bo­džiai sė­dė­ti ant so­fos su te­le­vi­zo­riaus pul­te­liu ran­ko­je ir klau­sy­tis pa­skam­bi­nu­sių uoš­vių lin­kė­ji­mų su­lauk­ti ge­res­nės al­gos...

Sut­ri­ku­si svei­ka­ta

Kaž­ko­dėl per šven­tes pri­si­ga­mi­na­me tiek pa­tie­ka­lų, kad jų už­tek­tų gau­siam sve­čių bū­riui, nors prie sta­lo sė­da­me tik ke­lie­se. Vi­sos die­nos praei­na be­kram­tant „sun­kius“ mė­sos keps­nius, ra­gau­jant sa­lo­tas iš gau­sy­bės su­dė­ti­nių da­lių, kertant tor­tą ir ki­tus sal­du­my­nus, tai ar be­rei­kia ste­bė­tis, kad skran­dy­je vi­są­laik jau­čia­mas sun­ku­mas, gal­va at­ro­do tar­si me­di­nė, api­ma pra­sta nuo­tai­ka. Iš­ties, be­sai­kis vai­ši­ni­ma­sis su­duo­da smar­kų smū­gį mū­sų sa­vi­jau­tai.

Ką da­ry­ti? Ogi ne­per­si­ger­ti, ne­per­si­val­gy­ti ir ap­skri­tai jaus­ti sai­ką. Ge­riau dau­giau ju­dė­ti, šok­ti, išei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, pa­kvė­puo­ti gry­nu oru, pa­si­mė­ty­ti snie­go gniūž­tė­mis. Svar­biau­sia – iš anks­to nu­si­teik­ti tei­gia­moms emo­ci­joms. Juk per Ka­lė­das ir Nau­juo­sius nu­tin­ka įvai­rių ne­ti­kė­tu­mų: pa­skam­bi­na se­niai ma­ty­ti drau­gai, at­ke­liau­ja kaž­kie­no at­siųs­ta juo­kin­ga ano­ni­mi­nė do­va­nė­lė, ne­lauk­tai bū­na­te pa­kvie­čia­mi į kau­kių ba­lių... Pa­si­džiau­ki­te tais ne­ti­kė­tu­mais, ant­raip taip ir lik­si­te ne­pa­ten­kin­ti gy­ve­ni­mu.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė VITKUTĖ