Daug vilčių prieš sezoną teikęs Kauno „Žalgiris“ savo pasirodymą Eurolygoje jau baigė – šį kartą kauniečių žygis per Europą truko trumpiausiai per visą klubo gyvavimo istoriją. Ar galėjo jis būti ilgesnis?
Nors kovas Eurolygoje jau po grupių etapo žalgiriečiai baigė toli gražu ne pirmą kartą, ankstyvu finišu nepatenkinti komandos gerbėjai pirštais badyti gali ir prieš šį sezoną varžybų sistemą pakeitusius lygos vadovus.
Norėdami turnyrui suteikti daugiau intrigos, jie nusprendė vietoj trijų grupių po aštuonias ekipas varžybas rengti keturiuose pogrupiuose po šešias komandas. Mat patirtis rodydavo, kad paskutiniai reguliariojo sezono mačai galutinei ekipų rikiuotei grupėse įtakos beveik neturėdavo, o tai žinodami žiūrovai vangiai rinkdavosi į nieko nelemiančias rungtynes.
Sunku pasakyti, ar Kauno sporto halė būtų aklinai užpildyta, jeigu žalgiriečiams, esant dabartinei situacijai, tektų sužaisti dar keletą mačų, tačiau prieš sezoną komandos gerbėjai iš elitinio šalies klubo neabejotinai tikėjosi daugiau.
Rugsėjį tuomet dar Rimanto Grigo treniruojama ekipa nuvyko į Maskvą ir parsivežė šeimininkams turėjusią atitekti Aleksandro Gomelskio taurę. Tuomet žalgiriečiai nuo kelio nušlavė ne bet ką, o Senojo žemyno lyderes - Maskvos CSKA ir Atėnų „Panathinaikos“ komandas.
Nors turnyras buvo draugiškas, toks „Žalgirio“ pasirodymas suteikė akstiną kalboms apie laukiantį sėkmingą sezoną. O besirengdami jam kauniečiai surinko išties pajėgią sudėtį.
Jonui Mačiuliui ir Pauliui Jankūnui pasiūlę tokius atlyginimus, apie kokius jie galėjo pasvajoti tik žaisdami Ispanijoje ar Rusijoje, „Žalgirio“ vadovai išlaikė kertinius komandos akmenis. Prie jų pridėję du bokštus - 216 cm Loreną Woodsą, 214 cm serbą Ratko Vardą - ir išlaikę 218 cm Eurelijų Žukauską, Lietuvos čempionai subūrė aukščiausią priekinę liniją tarp visų Eurolygos klubų.
Prie šio penketo prilipdę Bulgarijoje krepšinio dievu buvusį amerikietį Willie Deane'ą ir kitiems klubams neperleidę praėjusio sezono pergalių garanto Marcuso Browno, „Žalgirio“ vadovai sumūrijo tvirtą pergalių pamatą.
Vis dėlto jis ėmė trupėti vos prasidėjus sezonui.
Visuotinės ekonominės krizės akivaizdoje bene didžiausią klubo istorijoje - 18 milijonų litų - biudžetą suplanavusiems „Žalgirio“ vadovams sunkumų atsiskaitant su žaidėjais iškilo jau pirmaisiais sezono mėnesiais.
Protestuodami dėl neišmokėtų atlyginimų, visi trys komandos amerikiečiai neišvyko į Lietuvos čempionato rungtynes Alytuje. Netrukus prisiėmę atsakomybę dėl prastos finansinės padėties „Žalgirį“ paliko klubo vadovai.
Kauno klubo generaliniu direktoriumi tapęs Paulius Motiejūnas nieko nelaukęs sudrebino permainomis. Už, jo nuomone, pernelyg atvirus pasisakymus apie vidinį komandos kiemą postą buvo priverstas palikti tris titulus 2008 m. „Žalgiriui“ padėjęs iškovoti vyriausiasis treneris Rimantas Grigas, vienas po kito Lietuvos čempionų gretas paliko trys legionieriai iš keturių, juos pakeitė perspektyvus jaunimas.
Progą apšilti kojas Eurolygoje ir įgyti itin naudingos patirties gavo Žygimantas Janavičius ir Šarūnas Vasiliauskas, tačiau pergalių tai neatnešė.
Kita vertus, galima pasidžiaugti, kad „Žalgiris“ tapo kaip niekada lietuviškas, o jaunieji krepšininkai aikštėje kinkų nedrebino net žaisdami su Europos žvaigždėmis.
2009-aisiais geresnį žaidimą pradėję demonstruoti kauniečiai nutraukė septynių iš eilės nesėkmių Eurolygoje seriją, tačiau pirmoje sezono dalyje buvo prarasta per daug.
Dabar žalgiriečiams belieka kovos nacionaliniame fronte ir Baltijos krepšinio lygoje. Kaip gerokai atjaunėjęs „Žalgiris“ atrodo kovodamas su pajėgiausiais šalies klubais, bus galima įvertinti po savaitės Panevėžyje vyksiančiose Lietuvos krepšinio federacijos taurės varžybose.
Kalbama, kad „Žalgirio“ vadovai jau labai arti susitarimo su investuoti į klubą norinčiu Ukrainos milijardieriumi Igoriu Kolomoiskiu.
Ar jo parama Kauno klubui padės atsitiesti ir švęsti pergales likusiose varžybose? Atsakymą į šį ir kitus klausimus išgirsime jau netrukus.
Rokas Buračas
