Antano Sireikos dienos Kazanės „Uniks“ klube suskaičiuotos. Geriausias Lietuvos krepšinio treneris šiemet nesugeba priversti savo auklėtinius iškovoti tiek pergalių, kiek iš jų tikimasi. Bet ar A. Sireika blogas specialistas?
Geriausiu pavadinau trenerį vien todėl, kad būtent jo vadovaujama Lietuvos rinktinė vienintelį kartą po Nepriklausomybės atkūrimo tapo čempionais – Europos pirmenybėse iškovojo aukso medalius. Galbūt šiaulietis tiesiog reikiamu metu atsidūrė reikiamoje vietoje ir pasinaudojo prieš tai buvusio Jono Kazlausko įdirbiu. Gal ir žaidėjai 2003-aisiais buvo labiau subrendę pergalėms. Gal ir taip, tačiau vyriausiajam treneriui reikėjo tą pajusti ir nieko iš naujo neperdarinėti. Reikėjo tik laikytis esamų schemų ir sudaryti tokią atmosferą komandos viduje, kad visi norėtų „numirti“ už pergalę. Bet ar tinka čia žodis „tik“? Juk į ateitį nepažvelgsi.
O štai, pavyzdžiui, J. Kazlauskas net ir turėdamas savo komandoje Arvydą Sabonį net į ketvertuką Europos pirmenybėse nepateko. Taip, jo vadovaujamas Kauno „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą (nors klubiniame lygyje daug ką lemia legionieriai), taip, jaunimo rinktinė tapo Europos čempionais. Bet šios pergalės visgi nepalyginsi su A. Sireikos rinktinės iškovota. Nėra abejonių J. Kazlausko kompetencija (neveltui ir kinai krepšinį pramoko žaisti), tačiau jam esant vyrų rinktinė „aukso“ nelaimėjo. Kad ir kokios geros būtų schemos, tačiau nėra lengva pasiekti, kad idėjos būtų iki galo aikštelėje įgyvendinamos. Kaip bebūtų, treniruok netreniruok, bet už žaidėją į aikštelę neišbėgsi ir į krepšį nepataikysi.
Pastarasis dešimtmetis Europos krepšinyje išsiskyrė ypatingu sistemingumu, komandinio žaidimo propagavimu. Visai ne taip, kaip A. Sabonio komanda žaisdavo. Aišku, jie turėjo trenerį A. Garastą, bet, akivaizdu, kad ne paskutinis buvo ir „chebros“ žodis. Visai kaip Šiaurės Amerikoje. Ten tebėra „žvaigždžių“ kultas. Komandos lyderiui nepatiko treneris – tada lauk. Amerikiečiai visų pirma paskaičiuoja. Kiek galima parduoti maikučių su lyderio pavarde? O kaip iš trenerio ką išspausti? Gal kostiumus, su ant nugaros išsiuvinėta trenerio pavarde pradėti pardavinėti? Šou vis dėl to tenai vadovauja žaidėjai. Ir žiūrovai tokius myli. Nors jei nepasiseka, tai kritikos strėlės irgi skaudžiai gelia. Bet tik drąsūs ir šampaną geria.
O treneris? Jis geras tik tada, kai laimi komanda. Tiksliau gal – nėra blogas. O jeigu nusibodo žaidėjams – tai jei ir patys gali jam padėti „suorganizuoti“ kitą darbovietę. Štai T. Pačėsas Lenkijoje paskirtas „vyriausiuoju“ Sopote. Gal žmogus džiaugiasi, nes tai yra logiška sportininko karjeros tąsa. Ir pragyvenimo šaltinis. Tačiau man, kaip eiliniam žiūrovui, iš viršaus matant bendrą vaizdą atrodo, kad yra ir geresnių profesijų...
Antanai, jūsų vardas jau įrašytas į Lietuvos istoriją, nenusiminkit!
