Dar prieš vasaros atostogas UTMA pasodino abu kovotojus prie vieno stalo ir surengė pokalbį, kuris buvo visiškai kitoks, nei esame įpratę. Šį kartą nei S. Maslobojevas, nei D. Dirkstys nesišvaistė įžeidinėjimais ir abu kalbėjo ganėtinai pagarbiai.
Apie nesutarimų priežastis ir „patiktukus“
Paklaustas, kodėl pyksta ant jaunosios UTMA žvaigždės, S. Maslobojevas patikino nepykstantis, o tiesiog nusivylęs varžovo pasirinkimais.
„Aš visiškai ant tavęs nepykstu. Tiesiog viename etape tu kritai mano akyse ir ten likai apačioje. Kai aš tau sakiau: arba renkiesi „patiktukus“ ir tryni lauk tas nuotraukas su kvailystėmis, arba mes tiesiog nebendraujame. Tu pasirinkai „patiktukus“ ir atsakei: „Negaliu ištrinti, nes per daug „patiktukų“ surinko tas įrašas“, – atviravo buvęs „Glory“ čempionas.
D. Dirkstys gynėsi, teigdamas, kad toks elgesys ir provokacijos buvo būtinos norint pasiekti istorinį rezultatą – pilną areną.
„Tam tikrų detalių reikėjo, jog mes galėtume parduoti areną, kad galėtume padaryti istoriją Lietuvoje... Galbūt tada mano tam tikrų ėjimų nesupratai, bet jie sukūrė istoriją“, – aiškino D. Dirkstys.
S. Maslobojevas tokiai logikai nepritarė: „Esu įsitikinęs, kad tu tuo metu apie tai negalvojai. Tu tada tik pradėjai kažką veikti Lietuvoje. Gavai pirmus pripažinimus iš dvylikamečių ar keturiolikmečių berniukų ir mergaičių. Tau tai buvo labai svarbu... Tuo metu tu tiesiog norėjai save išsipūsti ir tiek.“
D. Dirksčio vaidmens pasikeitimas
Šiame pokalbyje D. Dirkstys demonstravo neįprastą ramybę ir atsisakė savo tradicinio „blogiuko“ amplua. Paklaustas apie tokį pokytį, jis pripažino, kad šou dalis jau atliko savo darbą.
„Iš esmės mes jau pardavėme šią kovą. Viskas, man nebereikia ant jo pykti, mums nebereikia kovos pardavinėti. Žmonės jos laukia. Tiesiog susifokusuosiu į pasiruošimą, į savo darbą sporto salėje ir parodysiu aukščiausio lygio meistriškumą“, – sakė 23-ejų kovotojas, pabrėžęs, kad pergalė prieš S. Maslobojevą atvertų jam duris į pasaulio elitą.
S. Maslobojevas šiuose pokyčiuose įžvelgė tik dar vieną kopijuojamą rolę: „Aš manau, kad Dominykas tiesiog bando daryti geras kopijas. Pirma su savo projektu „Jungle King“ jis darė kažkokios Rusijos lygos kopiją, vėliau savo elgesiu bandė daryti Conoro McGregoro kopiją, paskui – Jake'o Paulo. O dabar atėjo laikas daryti Maslobojevo kopiją.“
D. Dirkstys neneigė, kad mokosi iš geriausių: „Nemeluosiu, mano pramogų pasaulio supratime yra dalis McGregoro, Mike'o Tysono, Muhammado Ali, nes aš šiuos kovotojus kiekvieną dieną analizuoju... Gyvenime vis tiek iš kažko mokysiesi, negimsti visko išmokęs.“
Svorio klausimas ir dopingo testai
Jau anksčiau buvo pranešta, kad kova vyks svorio kategorijoje iki 94 kilogramų, įtraukiant rehidratacijos taisyklę S. Maslobojevui, kai jis kovos dieną negalės sverti daugiau nei 100 kg. Nors D. Dirkstys užsiminė, kad norėtų mažesnės ribos, jis patikino esąs pasirengęs priaugti reikiamos raumenų masės.
Tuo pačiu jaunasis kovotojas iškėlė griežtą sąlygą dėl skaidrumo: „Manau, reikia pasikalbėti su organizacija, kad mums suorganizuotų dopingo testavimą mėnesį ar du prieš kovą. Kad viskas būtų profesionalu ir aišku.“ S. Maslobojevas šiai idėjai nedvejodamas pritarė.
S. Maslobojevo sąlyga dėl pagarbos po kovos
Nors D. Dirkstys pripažino S. Maslobojevo nuopelnus sportui, patyręs kovotojas pabrėžė, kad vienos gražios kalbos neužteks po visų anksčiau išsakytų žodžių.
„Nespausiu rankos, kol nepaimsi mikrofono ir neatsii savo prisakytų žodžių. O per šiuos metus jų buvo labai daug prisakyta, – griežtai nukirto S. Maslobojevas. Kol neprisiimsite atsakomybės kaip vyrai ir neatsiprašysite taip pat drąsiai, kaip ir sakėte tuos žodžius, mums nėra apie ką kalbėti.“
D. Dirkstys savo ruožtu gynėsi nuo kaltinimų esant prastu pavyzdžiu jaunimui: „Aš negeriu, nevartoju jokių medžiagų, nesilankau klubuose, nerūkau. Rodau pavyzdį, kad reikia sportuoti, siekti savo tikslų... Aš save vedu teisingai, sportuoju ir propaguoju teisingą gyvenimo būdą. Todėl toks griežtas pasakymas, kad darau blogą įtaką, yra neteisingas.“
Visas kovotojų pokalbis:
– Dominykai, prisimenant praėjusį turnyrą, daug kas kalbėjo, kad Sergejaus kova prieš Igną Pauliukevičių gali būti pavyzdys to, ko galima laukti iš šio „kiemo valymo“, apie kurį Sergejus daug kartų kalbėjo. Ar nėra taip, kad pamatei per didelį kąsnį? O gal kaip tik pamatei skylių, kurių kiti gali nepastebėti?
D. Dirkstys: Sergejau, kodėl tu pagrinde pyksti ant manęs?
S. Maslobojevas: Tu manęs klausi, kodėl aš ant tavęs pykstu? Aš nežinau, ar aš ant tavęs pykstu, Dominykai. Pykti ant tavęs reiškia atiduoti tau savo energiją. Aš visiškai ant tavęs nepykstu. Tiesiog viename etape tu kritai mano akyse ir ten likai apačioje. Tu pats gerai žinai, kuriame. Kai aš tau sakiau: arba renkiesi „patiktukus“ ir tryni lauk tas nuotraukas su kvailystėmis, arba mes tiesiog nebendraujame. Tu pasirinkai „patiktukus“ ir atsakei: „Negaliu ištrinti, nes per daug „patiktukų“ surinko tas įrašas“. Tu tada dingai mano akyse, nukritai labai žemai ir ten likai.
D. Dirkstys: Bet iš esmės dabar viską sudedant – visus pokalbius, visus „patiktukus“ – tam tikrų detalių reikėjo, jog mes galėtume parduoti areną, kad galėtume padaryti istoriją Lietuvoje ir pirmą kartą pilnai išparduoti areną. Galbūt tada mano tam tikrų ėjimų nesupratai, bet jie sukūrė istoriją ir kovosime pirmą kartą pilnoje Lietuvos arenoje. Vardan to reikėjo tam tikrų ėjimų.
S. Maslobojevas: Esu įsitikinęs, kad tu tuo metu apie tai negalvojai, nes tada stūmei savo projektą ir tai tau buvo didžiausias tikslas bei esmė. Tu tada tik pradėjai kažką veikti Lietuvoje. Gavai pirmus pripažinimus iš dvylikamečių ar keturiolikmečių berniukų ir mergaičių. Tau tai buvo labai svarbu. Tuo metu, kai vyko turnyrai, mes ir taip rinkdavome didžiausias arenas. Aš net neįsivaizdavau, kad čia bus kažkas tokio įspūdingo, nes visiškai nemačiau ir iki šiol nematau tavo elgesio sąsajų su ateitimi. Tuo metu tu tiesiog norėjai save išsipūsti ir tiek. O mes kaip darėme savo darbą, taip ir toliau darome.
D. Dirkstys: Tu taip manai, bet tam tikros detalės eigoje – ne vien tas vienas įrašas, bet ir pasakymai, susitikimai – vis tiek susidėjo. Iš to ir gaunasi tie skaičiai. Nėra taip, kad iš oro susirinks arena pirmą kartą Lietuvos istorijoje. Ar sutinki, kad tam tikri ėjimai buvo reikalingi ir tam tikri pasakymai padarė įtaką, jog surinktume areną, ar niekas iš to nebuvo esmė?
S. Maslobojevas: Sakykime taip: laikui bėgant tu tapai turbūt nemėgstamiausiu veikėju Lietuvos istorijoje dėl savo didelio ego. Nors iš pradžių tau buvo ištiesta pagalbos ranka, norėta tave pastumti į priekį, padėti, bet tavo ego ir noras gauti „patiktukų“ buvo per didelis. Jeigu pažiūrėtume į visą šitą situaciją, tu paskutinį kartą pagrindinėje kovoje kovojai su „Spartos“ atstovu. Jeigu „Spartos“ kovotojų nebūdavo, tai ir žmonių nebūdavo arenoje. Pažiūrėkime, kaip buvo per tavo titulinę kovą, kai pagrindinėje kovoje kovojo Kavaliauskas. Nebuvo žmonių. Esmė ta, kad žmonės nori pamatyti teisingumą. Jie nori pamatyti, kad ateis žmogus ir įvykdys teisingumą, nes, kaip ir buvau sakęs, už žodžius reikia atsakyti.
D. Dirkstys Su Narausku nebuvo žmonių arenoje? Vieną kartą pagrindinė kova – pilna Kauno sporto halė. Kitą kartą kovojau, ir po mūsų kovos žmonės išėjo iš arenos. Paskui buvo kova „Žalgirio“ arenoje, ten buvome antra pagrindinė kova, bet po jos labai daug žmonių išsiskirstė.
S. Maslobojevas: Tu jau seniai nekovoji pagrindinėse kovose. Kai kovojai, tai kovojai su „Spartos“ atstovu. Tada susidomėjimas buvo. Kitu atveju susidomėjimo nelabai buvo. Tame ir yra problema.
D. Dirkstys: Nori pasakyti, kad mano kovoje su Nagliu nebuvo susidomėjimo?
S. Maslobojevas: Tavo kova su Nagliu nebuvo pagrindinė, visi susirinko žiūrėti kitų, ne tavęs.
D. Dirkstys: Bet tai vis tiek buvo renginio dalis. Mes dabar irgi galime nuvertinti visas ateinančio turnyro kovas ir sakyti, kad žmonės susirinko tik dėl mūsų. Bet kaip bebūtų, kiekviena kova yra renginio dalis.
S. Maslobojevas: Pasauliniame bokse yra viena pagrindinė kova, o kitos – niekam neįdomios, tiesiog reitinginės.
D. Dirkstys: Pasakyti, kad niekam neįdomios, irgi negalima.
S. Maslobojevas: Aš kalbu apie visumą. Tai būna reitinginės kovos, kovotojai ateina savo reitingą pakelti ir viskas. O visi susirenka žiūrėti būtent pagrindinės kovos. Nenorėčiau nurašyti kitų kovotojų, kiekvienas turi savo gerbėjų bazę, viskas tvarkoje, bet didžiąją dalį arenos surenka pagrindinė kova. Mes matėme, kad kai mūsų nebuvo, nebuvo ir žmonių.
D. Dirkstys: Jeigu paskaičiuotume pagrindines kovas iš visų renginių, sakyčiau, kad aš jų turėjau daugiausiai šioje organizacijoje. Aš įveikiau visus iš jūsų klubo.
S. Maslobojevas: Ne visus. Su kuriais kovojai – taip, bet vėlgi yra klaustukų. Tave daugelį kartų už ausų tempė, kaip ir kovoje su Krilavičiumi.
D. Dirkstys: O tu realiai manai, kad Krilavičius laimėjo tą kovą?
S. Maslobojevas: Jeigu ne tas taškų nuėmimas...
D. Dirkstys: Bet taškai buvo nuimti. Mes dabar einame prie to „kas būtų, jeigu būtų“. Aš laimėjau raundus.
S. Maslobojevas: Tas pats buvo ir kovoje su Zaplitniumi. Mes abu suprantame, kad tu nelaimėjai tos kovos. Kiek aš žiūrėjau tą kovą gyvai, iš arti – tikrai nelaimėjai. Kaip minimum galėjo duoti papildomą raundą.
D. Dirkstys: Kuriame raunde aš nelaimėjau?
S. Maslobojevas: Man nėra taip įdomu, kad aš stebėčiau, užsirašinėčiau ir apie tai kalbėčiau.
D. Dirkstys: Nėra tikslo ginčytis, nes teisėjai nusprendė. Aš sakyčiau, jog apžaidinėjau jį, daugiau taškų surinkau, bet tai jau praeityje.
S. Maslobojevas: Kaip tu apžaidinėjai? Tu tiesiog ėjai ir mosikavai. Norėjai guldyti, bet kartais, kai per daug nori paguldyti varžovą, darai klaidų.
D. Dirkstys: Praėjusią kovą išėjau ir galvojau: išlauksiu. Ir išlaukiau. Man reikėjo taip ir su Zaplitniumi kovoti. Būčiau jį daug lengviau apžaidęs, nes žinau, kad esu už jį daug geresnis. Matau, kaip jis juda, visapusiškai esu pranašesnis. Tiesiog koviniame sporte būna dienų, kai nesilaikai taktikos, neini pagal planą ir neparodai savęs taip, kaip gali. Tai buvo viena iš tų kovų, kur nebuvau toks, koks galėjau būti. Suprantu, koks tai sportas, negali kiekvienoje kovoje būti toks, koks nori.
S. Maslobojevas: Galimai tu teisus, bet pasakysiu taip: dažniausiai kovoji taip, kaip priešininkas tau leidžia.
D. Dirkstys: Jeigu sužaidi savo taktiką, varžovas gali daryti ką nori – tu pataikysi tiksliai, įvykdysi savo planą ir jis guls ant grindų.
S. Maslobojevas: Vėl grįžtame prie to „kas būtų, jeigu būtų“.
– Dominykai, iš to, kaip dabar dėliojasi pokalbis, girdžiu visai kitokį toną, kurio nebuvo anksčiau, kai kalbėdavotės tarpusavyje. Vakar naktį socialiniuose tinkluose parašei, kad prisiėmei blogiuko vaidmenį. Rašei, kad dėl pardavimų yra momentas, kai turi prisiimti piktadario rolę, ir žmogui, kurį gerbi, pasakei aštresnių žodžių dėl vieno tikslo – kad ši kova įvyktų. Kai bendravote anksčiau, apie pagarbą ar gražesnius žodžius nebuvo net užsiminta. Kas dabar pasikeitė, kad pradėjai taip kalbėti? Net šis pokalbis yra visiškai kitoks, palyginti su ankstesnėmis konferencijomis, kur niekam nebuvo vietos net įsiterpti.
D. Dirkstys: Iš esmės mes jau pardavėme šią kovą. Viskas, man nebereikia ant jo pykti, mums nebereikia kovos pardavinėti. Žmonės jos laukia. Tiesiog susifokusuosiu į pasiruošimą, į savo darbą sporto salėje ir parodysiu aukščiausio lygio meistriškumą, kurį galiu parodyti. Nebebandysiu kažkaip pardavinėti kovos ir kelti pardavimų, nes procesas jau vyksta. Žmonės supranta šios kovos svorį ir jiems nebereikia matyti mūsų stipriai besipykstančių. Gal tai pridėtų kelis procentus, bet manau, kad jau visi supranta, kas ir kaip. Tiesiog laukiu kovos. Turiu labai didelį savo karjeros ir gyvenimo šansą. Įveikęs Sergejų, realiai būčiau laikomas vienu geriausių pasaulyje. Todėl noriu susifokusuoti, kuo geriau pasiruošti šiai kovai, rasti skylių jo gynyboje, nubausti už klaidas ir atiduoti likusį laiką savo gyvenimo šansui.
– Pataisyk, jeigu klystu: kas buvo per šiuos ketverius ar penkerius metus iš eilės – kiek tame buvo tikrovės ir kiek bandymo parduoti būsimą kovą?
D. Dirkstys: Iš esmės visą laiką yra tikrovė bandyme parduoti kovą. Tiesiog ne visą laiką to bereikia, kai ji jau parduota. Bet jeigu sakau, kad noriu ateiti ir jį įveikti, tai nėra netikrovė. Aš noriu ateiti ir jį įveikti. Kaip ir sakiau prieš tai, iš esmės nieko nesikeičia. Tiesiog dabar atėjo laikas atsakyti veiksmais. Ką sakiau, tas pardavė, o dabar išeisiu, parodysiu geriausią savo versiją ringe ir bandysiu įeiti į istoriją kaip vienas geriausių pasaulyje.
S. Maslobojevas: Aš manau, kad Dominykas tiesiog bando daryti geras kopijas. Pirma su savo projektu „Jungle King“ jis darė kažkokios Rusijos lygos kopiją, vėliau savo elgesiu bandė daryti Conoro McGregoro kopiją, paskui – Jake'o Paulo. O dabar atėjo laikas daryti Maslobojevo kopiją.
D. Dirkstys: Sakai, kad nesidomi manimi, bet žinai viską.
S. Maslobojevas: Ne visą istoriją. Tarpais pamatai mažus fragmentus. Aš tiesiog labai jaučiu žmones. Tų kelių fragmentų, kaip ir kovų, man užtenka. Aš niekada neanalizuoju kovų, nežiūriu nuo pat pradžių iki pat galo. „YouTube“ praskipuoju po porą sekundžių ir jau žinau, apie ką tas žmogus, kaip su juo dirbti ir kas jo galvoje. Lygiai tas pats ir čia: pamatai kelis epizodus, tavo pasisakymus, elgesio modelius, kaip jie kardinaliai ir labai greitai keičiasi, ir gali padaryti išvadas, kas vyksta, o kas nevyksta. Supranti, kad tas garsus McGregoro ir Paulo elgesys sulaukia ažiotažo, bet meilės – tikrai ne.
D. Dirkstys: Imi labai abstrakčiai. Kai žmogus eina per gyvenimą, jis iš kažko ima pavyzdžius: iš savo šeimos, draugų ar dar kažko. Nemeluosiu, mano pramogų pasaulio supratime yra dalis McGregoro, Mike'o Tysono, Muhammado Ali, nes aš šiuos kovotojus kiekvieną dieną analizuoju. Žiūriu, kaip jie mąsto, kaip gyvena, ir bandau iš jų pasiimti kiek įmanoma daugiau. Jeigu mano kasdienybė yra žiūrėti į juos ir siekti tikslų taip, kaip jie pasiekė pasaulyje, natūralu, kad bus kažkokių panašumų. Manau, kad iš daug kovotojų ir gerų asmenybių pasiimu tam tikrus aspektus, iš kurių susideda bendras vaizdas. Gyvenime vis tiek iš kažko mokysiesi, negimsti visko išmokęs. Aš visko mokausi po truputį ir bandau mokytis iš tų žmonių, kurių gyvenimo modeliais seku. Eigoje tai atsiperka, nes pilnos parduotos „Žalgirio“ arenos dar nėra buvę.
S. Maslobojevas: Ji yra todėk, kad tiesiog Dominykas laikui bėgant tapo vienu nemėgstamiausių personažų Lietuvoje. Net tie, kas nesidomi kovos menais, žino, kad reikia jo nemėgti. Atvirkštinė pusė yra mano pusė. Tiesiog ateina ta, taip sakoma, karma, ir žmonės ateina pasižiūrėti, kaip ta karma įvyksta.
D. Dirkstys: Bet galime pažiūrėti į Floydą Mayweatherį. Jo rekordas 50-0, ir kiek žmonių ėjo žiūrėti jo kovų vien tam, kad pamatytų jį pralaimintį? Su Kličko lygiai tas pats buvo. Iš esmės veikia šitas modelis. Negalime sakyti, kad jeigu kažkur feisbuke parašo blogų komentarų, tai reiškia, kad manęs nemyli. Aš gaunu tiek daug meilės. Vakar „Žalgirio“ arenoje pusę valandos prie manęs ėjo įvairaus amžiaus žmonės, fotografavosi. Gaunu daug gražių žinučių, žmonės kuria mane palaikantį turinį. Turiu tūkstančius žmonių, kurie mane myli ir palaiko. Aišku, galime fokusuotis į tą dalį, kuri manęs nemėgsta. Normalu, kad yra abi pusės, bet nereikia sureikšminti, kad visi manęs nemėgsta ir nemyli.
S. Maslobojevas: Aš nesakiau, kad visi. Sakiau, kad tu turi savo gerbėjų bazę. Dažniausiai tai yra jauni žmonės, kuriems atrodo, kad jeigu kažkas drįsta garsiau pasakyti: „Aš esu geriausias ir visus nuskinsiu“, tai yra tiesa ir tas žmogus yra drąsus. Bet realybė yra šiek tiek kitokia. Pirma reikia peršokti griovį, o tada sakyti „op“.
D. Dirkstys: Kartais turi tuo patikėti ir tuo gyventi, kad tuo taptum. Turi jaustis karaliumi, kad taptum karaliumi, nes iš nieko niekas neįvyksta. Aš kalbu garsiai, bet aš ir dirbu. Siekiu tam tikrų rezultatų. Kai sakau, kad noriu būti geriausias pasaulyje, tai gali paliesti ego tų žmonių, kurie patys nieko nesiekia ir gyvenime nedaro. Jie niekur nejuda. Ir kai ateina jaunuolis ir sako: „Aš laimėsiu, aš galiu, aš jį nokautuosiu“, jiems tai skamba per drąsiai. Bet man reikia to skambumo, kad galėčiau sudominti, kad jie žiūrėtų. Jeigu jų mentalitetas neleidžia to priimti ir suprasti, tai jau jų problema.
S. Maslobojevas: Aš su tavimi sutiksiu, bet jeigu pažiūrėsime į tavo herojus, tokius kaip Mayweatheris, McGregoras ir kiti – jie priimdavo iššūkius, o tu eidavai atsargiai.
D. Dirkstys: O prie kokio stalo aš dabar sėdžiu ir su kuo kovosiu?
S. Maslobojevas: Čia yra galimybė surinkti pilną areną. Tu tiesiog praleidi tą sunkiąją kelio dalį ir iš karto eini pas „paskutinį bosą“.
D. Dirkstys: Bet ar tai blogai, jeigu yra tokia galimybė? Ar man dabar reikia laukti dar dešimt metų?
S. Maslobojevas: Ne, tai tu sakyk, kad laukei metus, paskui reikėjo dar metus laukti, paskui tu išėjai į kitą organizaciją, tada mes atėjome į tą organizaciją, ir tu vėl bėgiojai.
D. Dirkstys: Gerai, kad atėjote, nes ten tikrai nebūtume padarę tokių skaičių. Žiūrovų skaičių gal ir būtume padarę, bet aš turiu omenyje finansinius skaičius.
S. Maslobojevas: Iš mano pusės, aš praktiškai panašiai ir darydavau. Galbūt visas kitas kolektyvas – ne, bet kai esu komandos dalis, aš aukojuosi tam, kad visas mano kolektyvas eitų į priekį. Kažkur nusileidžiu, kažkur save kartais nuskriaudžiu, kad tik visiems, kas yra kartu su mumis, bendrai būtų gerai.
D. Dirkstys: Taip ir turi būti – komanda vienas už kitą. Jeigu kiekvienas žiūrės tik savo naudos, ilgojoje perspektyvoje nebus gerai.
S. Maslobojevas: Kas atsitiko jūsų komandoje?
D. Dirkstys: Manyčiau, kad tiesiog vyksta gyvenimas. Galbūt nesutampa bendri trenerių ir kovotojų interesai, todėl tam tikri žmonės ieško, kur jiems geriau. Aš esu už tai, kad kovotojai ieškotų savęs, ieškotų vietos, kur gali pilnai atsiskleisti. Jeigu kažkas jaučia, kad nori kažką keisti, tobulėti ar pamatyti kažką kito – tai jų pasirinkimas. Karjera yra toks dalykas, tu su tais žmonėmis praleidi kiekvieną dieną.
S. Maslobojevas: Kai pas mus ateina žmonės iš kitų klubų, jie sako: „Negalėjau patikėti, kad Lietuvoje gali taip būti, kad gali būti toks požiūris, tokia meilė ir toks rūpestis vienas kitu.“
D. Dirkstys: Pas juos irgi yra meilė, bet šiame sporte ne viskas sukasi vien apie meilę. Gali būti treneris, kuris tau kiekvieną dieną duos valgyti, tave apkabins, bet to neužtenka. Turi būti ir meistriškumas, ir sunkus darbas, ir susidirbimas. Treneris ir kovotojas gali įdėti daug jėgų, bet jeigu jų požiūris kitoks, jeigu treniravimo metodika ir technika skiriasi, jie gali nesusidirbti, net jei abu yra aukšto lygio.
S. Maslobojevas: Gali būti ir taip, kad nėra nei meilės, nei nieko. Gali būti, kad treneris susikoncentruoja tik į vieną žmogų.
– Čia klausi dėl Tomo Banskio, kuris išėjo iš klubo?
S. Maslobojevas: Taip. Jis geras vaikas, labai šaunus ir kaip asmenybė, ir kaip perspektyvus kovotojas. Mes su juo bendravome praeitą kartą, kai buvau šioje studijoje. Buvome susitikę persirengimo kambaryje, labai gražiai pasikalbėjome. Jis pasakė, kad su mielu noru, kai sulauks atitinkamo amžiaus ir baigs mokyklą, prisijungs prie mūsų komandos. Buvo džiugu tai išgirsti. Tokie žmonės kaip jis pas mus yra tikrai laukiami.
– Sergejau, noriu paklausti dviejų dalykų. Pirma, ar tiki, kad daug kas, kas vyko iki šios kovos, buvo tiesiog rinkodara ir ažiotažas, kaip sako Dominykas? Antra, kol Dominykas nesutiko su kova, jau praktiškai folkloru buvo tapęs žodis „pi**abolas“, nes, kaip sakei, jis kviečia į dvikovą, bet galiausiai neateina kovoti. Ar tavo nuomonė lieka tokia pati, ar kažkas keičiasi, kai parašai jau padėti?
S. Maslobojevas: Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti, tai faktas. Buvo labai agresyviai kalbėta su organizacija. Kaip ir sakiau, aš aukojuosi dėl komandos, o komanda lygiai taip pat aukojasi dėl manęs. Jie pasakė: jeigu nebus tam tikrų sąlygų, mes niekas nekovosime. Sąlygos buvo tokios, kad yra žmonės, kurie labai negražiai kalba mūsų adresu, ir mes norime kovoti su jais. Pirma tai buvo Puliukevičius, o paskui – Dominykas. Organizacija mums suteikė šią galimybę. Aš nežinau, ar Dominykas pats norėjo ir pasirašė, ar jį tiesiog privertė. Aš, pavyzdžiui, niekada neklausiu, ar man tinka kovoti, ar netinka. Man pasako datą, pasako priešininką, kad žinočiau, kokią analizę padaryti. O kontrakte pinigai ir visa kita jau surašyta. Viskas.
D. Dirkstys: Bet yra buvę pora kartų, kai gal ne tu, bet Šipaila pasakė, kad nesutinka su pasiūlytu kovotoju.
S. Maslobojevas: Pavyzdžiui? Aš tokio neįsivaizduoju.
– Dominykai, užfiksuokime: ar galėjai, pavyzdžiui, pasirinkti kovą su Sergejumi rugsėjį? Pats pasirinkai šią vietą, datą ir laiką?
D. Dirkstys: Man pasiūlė šią datą ir aš nelabai kažką koregavau. Pasakiau: gerai, datą žinau, viskas, dirbame.
– Akivaizdu, kad vienas dalykas, kuris koregavosi, yra svoris. Turime 94 kilogramų ribą. Sergejau, pats sakei, kad nesileisi į 90 ar 91 kilogramą, nes tiek nesvėrei jau daug metų. Bet riba nėra ir 95 kilogramai, kurie buvo lyg fiksacijos objektas. Ar tie 94 kilogramai yra bendras derybų rezultatas, ar kažkam visgi reikėjo nusileisti?
D. Dirkstys: Pasakė 94, tai man tinka 94. Aišku, aš norėčiau žemiau, nes nėra taip lengva priauginti gero kovinio svorio.
S. Maslobojevas: Bet mes žinome, kad tu važiuosi į Tailandą ir ten auginsi svorį iki 100 kilogramų.
D. Dirkstys: Žiūrėsiu, kaip jausis kūnas, nes daug masės priaugti nėra gerai. Jeigu tu čia galvoji, kad aš kažką... Supratau tavo mintį, bet tikrai ne. Manau, reikia pasikalbėti su organizacija, kad mums suorganizuotų dopingo testavimą mėnesį ar du prieš kovą. Kad viskas būtų profesionalu ir aišku.
S. Maslobojevas: Aš esu tik už tai.
D. Dirkstys: Aš irgi už, nes man labai negražiai nuskambėjo, vos neapkaltinai manęs. Aš esu už švarų sportą ir už tai, kad abu pasirodytume kuo natūraliau, savo geriausios formos.
– Jūs kalbate apie dopingo testus ir abu su tuo sutiktumėte?
S. Maslobojevas: Taip.
– Dominykai, jeigu sakai, kad tau sunku to kovinio svorio priaugti...
D. Dirkstys: Aš nesakau, kad sunku. Sakau, kad yra reikalų, bet viskas padaroma. Nėra taip, kad būtų neįmanomai sunku. Dabar vaikštau sverdamas 94 kilogramus. Kartais būna 95, kai vakare pavalgai. Bet rytinis svoris dabar yra 93–94 kilogramai. Liko penki mėnesiai, per kuriuos reikia priaugti šešis gerus kilogramus. Manau, kad viskas bus puikiai padaryta.
S. Maslobojevas: Tavo amžiuje aš irgi panašiai sverdavau.
– Kitas dalykas – į svorio metimą yra įtraukta rehidracijos sąlyga.
S. Maslobojevas: Esu „One Championship“ organizacijoje dalyvavęs, man problemų su tuo niekada nebuvo.
D. Dirkstys: Lietuvoje daug kas nustebo, bet pasaulinėje praktikoje tai populiaru. Pavyzdžiui, Ryanas Garcia prieš Gervontą Davisą darė taip, kad galėtų atstatyti vos kilogramą ar du.
S. Maslobojevas: Pavyzdžiui, tame pačiame „One Championship“ tave sveria dvi dienas, bet jeigu nepadarai svorio ar rehidracijos, tave sveria ir trečią, kovos dieną. Privalai padaryti ir svorį, ir hidracijos testą. Priduodi šlapimą, jį tikrina, ar atitinka normą, ar nesi dehidratavęs, kad eitum kovoti, o ne mirti. Esu ten du kartus kovojęs ir visa tai daręs, problemų nebūdavo.
– O dabar tie 100 kilogramų kovos dieną, ar tai yra mažas Dominyko pranašumas? Kiek pagrindinėje kovoje dieną sveriate?
S. Maslobojevas: Nesisveriu, nėra buvę, kad sverčiausi kovos dieną. Galiu nudžiuginti tuo, kad svorį stengiuosi pasidaryti likus savaitei iki kovos, jog kūnas prie jo priprastų. Todėl jis man daug neužauga.
D. Dirkstys: Įdomu, nes pasaulinėje praktikoje tai nėra populiaru, kovotojai nori išnaudoti svorio pranašumą.
S. Maslobojevas: Taip, bet ne mūsų svorio kategorijoje. Jeigu sverčiau 60 ar 70 kilogramų, faktas, tada atstatau kažkiek kilogramų ir esu tvirtas. Bet mūsų kategorijoje, virš 90 kilogramų, gali užmesti svorio, bet žmogus jau plauks.
D. Dirkstys: Pavyzdžiui, Alexas Pereira kovojo pussunkiame svoryje ir atstatė 10 kilogramų. Priklausomai nuo organizacijos, pussunkis svoris gali būti 91, 94 arba 96 kilogramai. Jis kovos dieną svėrė 105 kilogramus. Įdomu girdėti, kad neatstatinėji svorio ir nežiūri varžovų kovų. Aukščiausio lygio kovotojai, pavyzdžiui, Jonas Jonesas, valandų valandas analizuoja varžovus, kiekvieną jų smūgį. Man tiesiog įdomu, nes jis turi rezultatą. Jeigu neturėtų, tai būtų neįdomu. Kaip bebūtų, kiek jis gyvenime pasiekė, jis galėjo pasiekti dar daugiau. Įdomios praktikos, kam veikia, o kam – ne. Jeigu jis būtų žiūrėjęs kovas, gal būtų geriau, bet kiekvienas žmogus savotiškas. Aukščiausio lygio kovotojai žiūri labai daug kovų.
S. Maslobojevas Jeigu būdamas šešiolikos ar aštuoniolikos būčiau buvęs geras vaikas, galbūt jau seniai būčiau Amerikoje ir kovočiau UFC. Bet toks nebuvau. Viską stengiuosi daryti kitaip, taip, kaip jaučiu, kad yra gerai. Matau, kad man nereikia apsikrauti priešininkais. Kiekvieną kartą išeidamas į ringą žinau, kad jie padarė namų darbus ir mane išstudijavo. Todėl aš išeinu kitoks negu buvau praėjusioje ar užpraėjusioje kovoje. Kiekvieną kartą, kai jie bando mane nustebinti, lieka patys nustebinti, nes aš visada prisitaikau prie jų stiliaus kovoje. Todėl ir nežiūriu jų kovų – man reikia juos jausti.
– Vieša paslaptis, kad „Spartoje“ beveik niekas nežiūri kovų, šį darbą atlieka Andrius Šipaila. Turiu vieną įdomią citatą, kurią pasakė Dominyko treneris Vadimas: „Nepasakyčiau, kad jis per daug pasikeitė. Aišku, patobulėjo, faktas. Patirties irgi turi, faktas. Bet raktą rasime, nes spyną daviau aš jam.“ Ar Dominyko stovykla vis dar turi tą spyną?
S. Maslobojevas: Pasakysiu kitaip: jeigu jis turėtų spyną, aš būčiau žuvėdra, bet dabar į Portugaliją išvažiavau. Jaučiau, kad mano potencialo niekas neišnaudoja. Prašiau Vadimo padirbėti kartu, o jis atsakydavo, kad tai alkūnę skauda, tai telefonas, tai nauji santykiai. Sakydavo eiti atidirbinėti su visais. Lygiai tas pats ir su kitais salėje, todėl žmonės ir išeina, nes nėra darbo, nėra „know-how“, nėra atsidavimo šiam sportui. Buvau ir kituose klubuose, bet sutikęs Andrių pamačiau, kad jis toks pat ligonis kaip aš, atidavęs savo gyvenimą šiam sportui. Jis kiekvieną smulkmeną bando realizuoti, išbandyti, nuolat įvesti naujoves.
Papasakosiu vieną istoriją. Kažkada „Instagram“ tinkle mačiau vaizdo įrašą su iškarpomis iš mano senų kovų, kur buvo nokautas po nokauto. Sakau Andriui: „Žiūrėk, kiek nokautų buvo, o dabar dažniau kovas baigiame taškais.“ Jis atsakė, kad dabar lygis visai kitoks, priešininkai kitokio lygio, todėl pasiekti nokautą nėra taip paprasta. Paklausiau jo, kaip baigtųsi kova tarp to senojo Sergejaus ir šiandienos Sergejaus. Žinote, ką jis atsakė? Nokautu. Todėl, kad tas Sergejus buvo visiškai apie nieką.
D. Dirkstys: Negalima to senojo Sergejaus visiškai nurašyti – jis buvo fiziškai stiprus, pavojingas, alkanas ir chaotiškas. Noriu pasakyti, kad nokautas galimas į abi puses.
S. Maslobojevas: Galima buvo lygiai to paties tikėtis ir iš Igno Pauliukevičiaus, nes jis alkanas, fiziškai stiprus, chaotiškas ir agresyvus. Bet kai ateina šaltas protas, intelektas, tu visa tai nugesini.
D. Dirkstys: Man patiko Igno pasirodymas. Kai buvo šiek tiek sužeistas, jis atsipalaidavo, įjungė žvėriškumą ir atrodė geriau nei tada, kai spaudė. Jeigu jis būtų taip spaudęs pirmame raunde, galbūt būtų paleidęs stipresnį smūgį, kuris galėjo viską pakeisti. Šiame svoryje vienas ar du geri smūgiai greitai užtemdo šviesas. Atiduodu jam pagarbą, nes kai kurie pasaulinio lygio kovotojai pasirodo blogiau.
S. Maslobojevas: Jeigu tau patiko, ką jis darė, man jau liūdna dėl tavęs. Nėra kuo žavėtis. Mano užduotis buvo visai kitokia. Mečiau sau iššūkį: norėjau jį „išjungti“ per koją, tada per pilvą, tada per galvą. Aišku, galbūt nepavyko to padaryti paeiliui, bet esmė ta, kad nenorėjau jo pilnai nokautuoti. Kaip ir sakiau, mušiu tave tol, kol pradėsi dainuoti, ir mušiu visus raundus. O jūs dabar kalbate apie kažkokį vieną epizodą, vieną ataką. Salėje man ir Krilavičius, ir Avlasevičius lygiai taip pat pataiko. Susimėtai ir supranti, kad žmogus tuoj skris. Leidau jam tai daryti ne todėl, kad buvau pasimetęs ar kad jis bandė perimti iniciatyvą, o todėl, kad supratau, jog man reikia jį nugesinti ir vėl perimti iniciatyvą į savo rankas. Jis išsimėtė, parodė, ką gali, bet jeigu pažiūrėsite vaizdo įrašą iš teisėjo kameros, pamatysite, kad jis nieko ten nepataikė. Visi smūgiai praėjo pro šalį. Pauliukevičiaus noras irgi buvo galvą nuplėšti, bet gavosi kitaip.
D. Dirkstys: Jeigu visą laiką gautųsi taip, kaip nori, visi gyventų idealiai.
S. Maslobojevas: Dabar visai kitaip bendrauji, stengiesi būti pagarbus, pakeitei savo personažą. Kaip manai, ar Ignas neturėjo pasakyti „ačiū“, kad neužbaigiau kovos anksčiau? Juk žinome, kad jeigu būčiau toliau smūgiavęs per koją ar pilvą, kova būtų baigta jo mamos ir šeimos akivaizdoje jis būtų pažemintas.
D. Dirkstys: Jis neprivalėjo. Pagal jo mąstymą tuo metu.. Jis išreiškė mintis taip, kaip norėjo.
S. Maslobojevas: Mes žinome, kaip jis dėlioja. Išėjus iš konferencijos, jis į mane pažiūrėjo ir sako: „Ką tu žiūri?“. Galvoju, ką tik buvai nešiojamas kaip bokso maišas su kojomis, o atiduodi tokią pagarbą. Galėjau jį tiesiog sutrypti, padaryti gėdą ir sugniuždyti, bet to nenorėjau. Suprantu, kad jis perspektyvus, turi fizinius duomenis. Tik jo aplinka galbūt nelabai teisinga. Jis bando vaidinti „bachūrą“, bet tai dažniausiai baigiasi labai liūdnai. Jeigu neturi tvarkingos aplinkos, kuri įkrėstų proto, o ne stumtų būti kietu, manau, jis veltui laikosi tos agresoriaus linijos ir rodo savo pasipūtusį ego.
D. Dirkstys: Ilgalaikėje perspektyvoje, verslo prasme, jo kalbos gal ir duoda naudos, nes jeigu domins revanšas, tai paaštrins situaciją ir arena vėl bus parduota.
S. Maslobojevas: Bet juokingiausia, kai jis sako: „Dabar jau noriu penkių raundų, bet užbaigsiu viską pirmame.“ Tai kam tie penki raundai, jeigu viską užbaigsi pirmame?
D. Dirkstys: Jis suprato, kad trūksta patirties, nes penki raundai yra kitoks žaidimas. Tu turi daugiau penkių raundų kovų patirties.
S. Maslobojevas: Koks skirtumas? Per tuos tris raundus galėjau pilnai išpildyti norą ir išjungti jam šviesą, jeigu būčiau norėjęs. Bet aš norėjau ištempti kovą. Sakiau, kad noriu leisti jam atsiskleisti kaip kovotojui. Jeigu būtų penki raundai, būčiau stengęsis padaryti penkis nokdaunus. Bet nebuvo, nes jie išsigando, o vėliau sakė, kad aš kažko bijau.
– Dominykai, jau užsiminei apie taktiką. Tai yra istorijos pratęsimas, kaip Sergėjus sudėliojo apie „kiemo valymą“. Vienas valymas atliktas, dabar jis nusiteikęs antram. Ignas kalbėjo, kad nori techniškai laimėti prieš technišką kovotoją. Ar tu matai sau kitą kelią, negu laimėti nokautu prieš Sergėjų?
D. Dirkstys: Aš noriu laimėti. Kova parodys, gali nutikti bet kas. Galiu laimėti taškais, dėl varžovo patirtos traumos, nokautu ar dar kitaip. Tiesiog noriu laimėti. Matau, kad galiu laimėti taškais, galiu laimėti nokautu. Noriu laimėti, kad ir kaip tai nutiktų. Tai nekeičia pergalės skonio.
S. Maslobojevas: Jeigu gali laimėti taškais, kokie yra tavo privalumai?
D. Dirkstys: Sakyčiau, kad turiu šiek tiek didesnį atstumą ir galėčiau geriau išnaudoti savo tiesų smūgį, judesį, neduoti tiek pataikyti. Labai daug varžovų prieš tave keistai stovi vietoje ir priima smūgius. Nepamirškite kojų darbo. Jeigu turi gerą jėgą, su kojų darbu gali gerai išnaudoti varžovo klaidas. Tiesiog noriu judėti, rinkti taškus.
S. Maslobojevas: Bet kai tu juos uždarai, kai neleidi judėti...
D. Dirkstys: Eini į artimą kovą, eini į šoną. Nebus tik viena distancija visą kovą. Yra klinčas ir kiti aspektai.
S. Maslobojevas: Tu mini kojų darbą ir distanciją, bet suprantame, kad teks eiti ir į artimą kovą.
D. Dirkstys: Laimėsiu apatinėje kovoje, apatinis – „boom“.
S. Maslobojevas: Matėme, kad su šiek tiek žemesniu varžovu, kaip su Narausku, tau buvo labai nepatogu.
D. Dirkstys: Galime atsukti, ką matėme kažkada, bet tai nebuvo ta versija, kurią pamatysite dabar. Esu labai greitai augantis, tobulėjantis kovotojas. Kovoje su Narausku norėjo, kad mesčiau tokį svorį, kur nebūdavau savimi. Jausdavausi neatsistatęs, nusilpęs, tai nebuvo mano kategorija. Esu toks kovotojas Lietuvoje, kuris tiesiog medžioja vardus per visas kategorijas. Kovojau 80 kilogramų, kitą kovą – 90, tada 85, dabar ateinu į 95. Neturiu kategorijos, tiesiog einu per didelius vardus ir darau dideles kovas. Sužaidžia ir tas aspektas, kad tam tikros kategorijos neatitinka mano kūno.
– Dominykai, ką galima pakeisti per penkis mėnesius? Sakai, kad dar reikia patobulėti, susitvarkyti svorį. Ką gali padaryti per šį laiką, kad tavo planas laimėti techniškai arba nokautu suveiktų? Per penkis mėnesius technikos šimtą kartų nepatobulinsi.
D. Dirkstys: Man reikia sustiprėti fiziškai, pakelti svorį, paruošti gerą planą ir tiesiog išeiti žudyti.
– Sergėjau, ar šįkart žaisi atsargiau, gailėsi varžovo kaip kovoje su Ignu? Bus planas, kurio norėsi laikytis, ar situacija pasikeitė?
S. Maslobojevas: Pažiūrėsime, kokią rolę toliau laikys Dominykas. Dabar mano ego sako, kad suklydau darydamas meškos paslaugą Ignui, bet mano gyvenimo filosofija sako, kad teisingai padariau jo neguldydamas. Pažiūrėsime, kaip bus su Dominyku. Mušiu skaudžiai, bet bandysiu išbūti kuo ilgiau tame ringe, kad jis pajaustų visą tą malonumą, kurį jautė Ignas. Jeigu jis paims mikrofoną ir drąsiai šnekės vėjus, pils purvą, o paskui atsiprašys už savo žodžius ir pasakys, kad klydo, galbūt paspausiu jam ranką.
– Dominykai, ar turi už ką atsiprašyti, kaip sako Sergėjus?
D. Dirkstys: Jeigu jis kažkur labai įsižeidė, tai kiekvienas žmogus reaguoja pagal savo psichologinį lygį. Jeigu kiti nuo lengvo komentaro palūžta, o tu kažką labai asmeniškai priimi ir galvoji, kad noriu tave įžeisti, nesijausk labai įskaudintas ar su bloga intencija puolamas. Aš tave gerbiu kaip kovotoją, vertinu, ką esi padaręs sportui, bet tokia yra gyvenimo eiga – ateina jauni ir nori tavo vietos. Aš irgi būsiu tavo pozicijoje: tobulėsiu, augsiu, ateis jauni, norės mane įveikti ir aš su jais kovosiu. Toks gyvenimas.
S. Maslobojevas: Pasikartosiu: jeigu paimsi mikrofoną, atsiprašysi ir pasakysi, kad buvo daug pašnekėta bei atsiimi savo žodžius, tada bus kitaip.
– Paskutinė tema, kurios nemėgsta nė vienas kovotojas – pakalbėkime apie pralaimėjimus, pavadinkime tai rizika. Sergėjau, pradėkime nuo tavęs. Koviniame sporte pralaimėjimo rizika visada egzistuoja. Tu pradėjai „kiemo valymą“, o Dominykas simbolizuoja tai, dėl ko tą kiemą reikia išvalyti. Jis vadina save numeris vienas, daug kalba apie save. Jeigu rizika išsipildo ir tu pralaimi, atsitrenki į dviejų filosofijų skirtumą, ir tavo filosofija tą vakarą gali būti silpnesnė. Ar ta rizika skatina tave eiti į priekį dar labiau? Prieš Igną rizika buvo kitokia.
S. Maslobojevas: Taip jau gavosi, kad mes esame vienoje pusėje, o kitoje pusėje – Dominykas, Rimkus, Paulikevičius. Norėjo ant svetimo koto labai aukštai nujoti, bet nesigavo. Kokia čia rizika gali būti? Aš gi senis. Seniui pralaimėti jaunam, perspektyviam, žaviam, įmonei, transformeriui – argi čia rizika? Tai normalus dalykas. Galite bandyti. Aš irgi bandysiu.
D. Dirkstys: Tiek tau, tiek Lietuvai, tiek visiems bus į naudą tavo pralaimėjimas, nes tau sporte daug nebeliko. Tu tiesiog pripažįsti, kad atėjo nauja karta, atėjo naujas karalius ir judame toliau. Paspaudžiame rankas.
S. Maslobojevas: Nespausiu rankos, kol nepaimsite mikrofono ir neatsiimsite savo prisakytų žodžių. O per šiuos metus jų buvo labai daug prisakyta.
D. Dirkstys: Sergėjau, ar galime išgirsti vieną citatą, kuri labiausiai palietė jausmus?
S. Maslobojevas: Daug kas sako, kad tai ego, kad Sergėjus yra savimyla, o Dominyko bendruomenė tai palaiko. Nėra taip. Suprantu, kad čia yra tavo vaidmuo, bet aš per daug save gerbiu, kad leisčiau kažkam savo adresu taip kalbėti. Ar mane tai įžeidė? Ne, visiškai neįžeidė. Aš net neišskirsiu nė vienos frazės. Jūs, visa jūsų gvardija, turite visą maišą tokių frazių, kurias mėtote. Nesu mergaitė, kad išskirčiau kažkokius žodžius ir prašyčiau atsiprašyti už vieną ar kitą. Esmė ta, kad jūs drįstate ant vyresnių žmonių kažką kalbėti ir rodyti nepagarbą.
D. Dirkstys: Jeigu į tavo pusę nepareina pagarba, negali žmogaus vertinti.
S. Maslobojevas: Kol neprisiimsite atsakomybės kaip vyrai ir neatsiprašysite taip pat drąsiai, kaip ir sakėte tuos žodžius, mums nėra apie ką kalbėti.
– Dominykai, tau tas pats klausimas apie pralaimėjimo riziką rugsėjo 26-ą dieną. Tu save vadini „HIM“, geriausiu kovotoju, numeris vienas. Esi daug statuso sau užsidėjęs, o tai yra svoris, kurį reikia nešti. Jeigu atsitrenki į tokį žmogų kaip Sergėjus, kuris turi savo statusą, ar jauti, kad pralaimėjimo atveju gali tai prarasti? Sergėjus kalbėjo, kad nori tavo sirgalių bazei parodyti, kas yra tikrasis sportas ir pagarba.
D. Dirkstys: Žinoma, pralaimėjimas niekada nėra į naudą.
S. Maslobojevas: Būkime teisingi, jau atstovėjimas visus raundus yra laimėjimas.
D. Dirkstys: Bet pralaimėjimas yra pralaimėjimas.
S. Maslobojevas: Mes, kaip sportininkai, tai suprantame.
D. Dirkstys: Aš nežiūriu į bendruomenę. Jeigu žiūrėčiau į bendruomenę, gal dabar dirbčiau kur nors parduotuvėje. Aš žiūriu savęs ir bandau save tobulinti.
Man dar keistas buvo tavo pasakymas, kad Dominykas yra blogas pavyzdys jaunajai kartai. Aš negeriu, nevartoju jokių medžiagų, nesilankau klubuose, nerūkau. Rodau pavyzdį, kad reikia sportuoti, siekti savo tikslų, o kai sekasi – padėti žmonėms ir tėvams. Jeigu nėra supratimo, kad tam tikrų pasakymų reikia norint parduoti kovą, tai labai keista girdėti, kad esu blogas pavyzdys jaunimui. Tikrai yra blogų pavyzdžių, kur žmonės blogai elgiasi. Aš save vedu teisingai, sportuoju ir propaguoju teisingą gyvenimo būdą. Todėl toks griežtas pasakymas, kad darau blogą įtaką, yra neteisingas.
S. Maslobojevas: Jeigu visi eitų ir vyresniems, ypač daug pasiekusiems tavo veikloje, rodytų nepagarbą, manau, kad visi būtų pasiųsti toli.
D. Dirkstys: Bet čia paimtas tik vienas aspektas. Tai yra darbas, toks verslas. Ne kiekvienas yra kovotojas ir ne kiekvienas turi parduoti kovas. Mes labai atsižvelgiame į tą šou dalį, kur reikia aštrių pasakymų. Ar tu galvoji, kad aš eidamas į parduotuvę ar užsisakydamas maisto su vyresniais negražiai bendrauju? Aš visiems savo aplinkoje rodau pagarbą.
S. Maslobojevas: Esu girdėjęs, kad kažkur Klaipėdoje pasireiškei lygiai tokiais pat epitetais.
D. Dirkstys: Jeigu man kažkur neparodys pagarbos, aš irgi jos nerodysiu. Galiu būti arba geras draugas, arba geras priešas. Jeigu pas mane ateina su bloga energija, aš neatsiprašinėsiu. Jeigu mane puola, aš kovoju, nes esu kovotojas, esu karys. Esu Dievo karys ir turiu kovoti prieš blogį. Bet jeigu su manimi elgiamasi gražiai ir draugiškai, niekada nežeminsiu žmogaus.
S. Maslobojevas: Bet Dievo karys po vieną dažniausiai nevaikšto, ypač Klaipėdoje?
D. Dirkstys: Aš vaikštau vienas. Reikia vaikščioti vienam, bet kartais būni ir su artimaisiais. Negali visą gyvenimą vaikščioti vienas, reikia skirti laiko ir draugams, ir artimiesiems.
– Judėkime link pabaigos. Liko penki mėnesiai iki jūsų kovos. Tikriausiai tiek laiko nesusimatysite, nebent netyčia prasilenksite gatvėje. Pamatėme naują jūsų istorijos pusę. Ar galite vienas kitam pasakyti po palinkėjimą vasarai? Turėsite intensyvų pasiruošimą, reikalų sporto salėje. Koks būtų jūsų palinkėjimas vienas kitam, kol artėsime prie kovos datos?
D. Dirkstys: Linkiu gero pasiruošimo, kad nestabdytų gyvenimiški iššūkiai ar traumos. Kad galėtum išeiti psichologiškai ir fiziškai pasiruošęs, jog parodytume žmonėms aukšto meistriškumo kovą. Dievas jau viską suplanavęs. Kad ir kaip bebūtų tą dieną, Dievas jau sukūręs planą. Todėl pasirodykime kiek įmanoma geriau ir sukurkime geresnę istoriją. Dievo planas jau surašytas.
S. Maslobojevas: Jeigu taip įsivaizduoji, tai gali ir nesiruošti.
D. Dirkstys: Tiki į Dievą ir meldiesi prieš miegą?
S. Maslobojevas: Aš tikiu į karmą. Manau, kad Dievas ir yra karma. Kokią energiją skleidi kiekvieną dieną, tokia ir grįžta. Jeigu nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Manau, kad yra kažkokia jėga, bet ji yra kiekviename iš mūsų. Kaip mes elgiamės, kokią energiją skleidžiame kalbomis ir darbais, taip Dievas mums ir atsidėkoja. Galbūt kažkas neša karmą iš praeities, kuri siunčia iššūkius, nuoskaudas ir problemas. Bet mes tam čia ir esame, kad visa tai ištaisytume, priimtume kiekvieną iššūkį su padėka ir eitume toliau iškėlę galvą. To aš tau ir linkiu – švaraus proto ir švarios sąžinės.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
