Šiandien popiet į Lietuvą iš Belgrado sugrįžo vakar Eurolygos šeštojo turo rungtynes žaidę Kauno „Žalgirio“ krepšininkai.
Vienas iš spurtų, kuris leido sumažinti deficitą iki vienženklio skaičiaus, ketvirtajame kėlinuke iniciatorių Tomas Delininkaitis pareiškė, kad „Pionir“ arenoje jokio pragaro nebuvo. Gynėjas taip pat neišgyveno dėl mažo žaidybinio laiko tvirtindamas, kad treneris žino kelią į pergalę ir jis sprendžia, kaip rotuoti žaidėjais.
– Džiaugiatės, kad pavyko pralaimėti mažiau nei laimėjote Kaune?
– Taip jau išėjo, kad iš dviejų blogybių viena yra gera – sugebėjome pralaimėti mažesniu nei 11 taškų skirtumu. Tas iš tiesų tenkina. Visgi vykome tikrai ne pralaimėti, o nugalėti. Liūdna dėl nesėkmės, bet džiaugiamės, kad pavyko pabaigoje rasti jėgų ir sumažinti deficitą.
– Kaip garsusis „Pionir“ arenos pragaras?
– Jokio pragaro ten nebuvo. Nėra ten taip baisu, kaip išpūtė burbulą žurnalistai. Tiesiog buvo eilinis mačas išvykoje. Gaila, kad nepavyko laimėti. Per pirmuosius du kėlinukus leidome varžovams atitrūkti dviženkliu skirtumu, o pasivyti juos buvo sunku.
– Treneris rungtynių pabaigoje akcentavo skirtumą?
– Mes iki pat pabaigos tikėjomės, kad pavyks persilaužti ir išsiveržti į priekį. Žinoma, likus dviems minutėms komandas skyrė 12 taškų, tada ir pradėjome žaisti su ta mintimi, kad reikia mažinti deficitą. Žinoma, krepšinyje viskas įmanoma, bet Belgrade „atlošti“ tokį skirtumą labai sunku, todėl liko tik deficito tirpdymas.
– Ar „Partizan“ gynyba labai kieta?
– Be abejo. Visa Serbijos krepšinio mokykla tokia. Tai savo kailiu teko patirti jau pasaulio čempionate, kai žaidėme prieš serbus.
– Galbūt „Partizan“ buvo agresyviausiai besigynusi komanda iš visų šį sezoną sutiktų varžovų?
– Abejoju. Visos ekipos yra agresyvios ir su visomis rungtyniauti sunku. Žaisdami išvykoje prieš Tel Avivo „Maccabi“, Vitorijos „Caja Laboral“ komandas taip pat susidūrėme su kieta ir kibia gynyba. Negalėčiau tvirtinti, kad būtent „Partizan“ yra agresyviausia grupės komanda. Visos ekipos rungtyniauja taip. Taip pat ir mes (šypteli).
– Gera priešininkų gynyba lėmė prastą tritaškių pataikymą?
– Nepasakyčiau, kad mūsų metimai buvo neparengti ar labai sunkūs. Tiesiog veikiausiai mums pasitaikė „juoda diena“.
– Ketvirtajame kėlinuke puikiai draskėte varžovų gynyba derinuku „du prieš du“ su Mirza Begičiumi. Su juo geriausiai sekasi susižaisti?
– Ekipoje vienas kitą gerai suprantame ir jaučiame. Su Tadu Klimavičiumi, Pauliumi Jankūnu irgi sekasi žaisti „du prieš du“. Tiesiog veikiausiai pasitaikė momentas, kad daugiau teko žaisti su Begičiumi. Vis dėlto negalėčiau išskirti kažkokio žaidėjo, su kuriuo geriausiai pavyksta sužaisti. Su visais rungtyniauji ir randi bendrą kalbą aikštelėje.
– Žaidėte naudingai, tačiau trumpai. Galbūt turėjote rungtyniauti ilgiau nei 15 minučių?
– Čia jau reikėtų vyriausiojo trenerio klausti. Kiekvienas krepšininkas norėtų kuo daugiau laiko praleisti aikštelėje, daugiau atiduoti savęs komandai, ne išimtis ir aš. Treneris rotuoja žaidėjus ir žino kelią į pergalę. Su tokia jo sistema jau yra visi apsipratę. Kiekvienas aikštelėje pasirodęs žaidėjas žino, kad turi atiduoti visas jėgas, kad ir kiek jis laiko praleistų ant parketo.
