Būdama 17-metė Liveta Prancūzijos mieste Lilyje dalyvavo pasaulio jaunių čempionate, ietį numetė 46,32 m ir užėmė 16-ą vietą. Tačiau jau po dviejų savaičių rokiškietė savo rezultatą pagerino beveik pusšešto metro – 52,00 – ir pasidabino sidabro medaliu Trabzone vykusiame EJOF.
„Pirma į galvą šovusi mintis apie olimpinį festivalį – kad nuo jo prasidėjo rimta mano sportinė karjera, – LTeam.lt pasakojo L. Jasiūnaitė. – Motyvacijos sportuoti man netrūko, tačiau šis medalis mane pastūmėjo link profesionalumo.
Tuomet sportavau Rokiškyje, kur praktiškai nebuvo jokių sąlygų, o kai pasiekiau tikrai neblogą rezultatą, norėjosi toliau judėti į priekį – sėkmingas startas olimpiniame festivalyje paskatino ieškotis trenerio ir į viską žiūrėti rimčiau.“
Pakviesta trenerės Teresės Nekrošaitės 11-okė Liveta persikėlė sportuoti į Kauną. Pirmaisiais metais profesionalus kelias jai nebuvo itin lengvas, vienu metu lengvaatletė netgi svarstė baigti karjerą, tačiau visas pastangas 2015 metais vainikavo dar vienas medalis – bronza Europos iki 23 metų čempionate Taline.
Dar treji metai treniruočių, kuklūs pirmieji startai Europos ir pasaulio suaugusiųjų pirmenybėse, kol galiausiai išmušė ieties metikės valanda – 2018-aisiais įrankį pradėjusi stabiliai mesti už 60 metrų ribos ji įsiveržė į pasaulio elito lyderių gretas ir ėmė vieną po kito skinti skambias pergales ir titulus.
Sidabras Baltijos šalių komandiniame čempionate, Lietuvos čempionės titulas ir bronza Europos pirmenybėse Berlyne virto geriausios šalies lengvaatletės apdovanojimu. Praėjusiais metais Liveta tik per plauką neįgyvendino antrosios savo svajonės – LTeam geriausios šalies sportininkės apdovanojimuose liko antra, nusileidusi tik Rūtai Meilutytei.
Be to, šiuo metu ji jau labai arti ir trečios svajonės – olimpinių žaidynių. Birželio 15-ąją Baltijos šalių komandiniame čempionate L. Jasiūnaitė įrankį švystelėjo net 63,98 m ir pagerino net 19 metų nepajudintą Lietuvos rekordą. Iki 2020 metų Tokijo olimpinių žaidynių normatyvo jai dabar trūksta vos 2 cm.
„Nors žaidynėse dar nesu buvusi, bet iš trenerės ir draugų pasakojimų galiu sulyginti, kad olimpinis festivalis – mini olimpinės žaidynės. Kai vyksti į čempionatus, laiką viešbutyje leidi tu savo sporto šakos atstovais, o festivalyje buvo galima pajusti visai kitą dvasią“, – savo įspūdžiais iš prieš septynerius metus Turkijoje vykusių varžybų dalijosi lengvaatletė.
