„Aš ne tik lietuvis, bet ir sovietų žmogus. Seulo olimpiados aukso medalis – brangiausias, kokį iškovojau per savo gyvenimą. Po pergalės Seule šėlome „juodai“. Neleidome miegoti gyvenantiems šalia. Visa tai pasiekė patį Samarančą ir mus vos neiškeldino iš olimpinio kaimelio. Tačiau viskas baigėsi taikiai“, - kalbėjo R. Kurtinaitis.
Jis pasakojo, kad SSRS rinktinėje jį vadino Pinočetu, nes aikštėje jam neegzistuoja kompromisai. Aikštėje draugystė neegzistuoja, tik pergalė.
„Mano pelnyti 28 taškai olimpiados pusfinalyje prieš JAV rintkinę įsiminė, bet gyvenime buvo ir kitų ryškių momentų. Labiausiai jaudinantis mačas buvo Kaune, kai atstovavau Maskvos CSKA ir aikštėje man švilpė visi kauniečiai“, - prisiminė jis.
„Esu tiesus žmogus, sakau taip, kaip matau. Kartais imu knygą ir skaitau apie garsius sportininkus. Kokie jie buvo teisingi, gyveno su žmonomis ir jokio alkoholio nevartojo. Galvoju, visa tai netiesa“, - rėžė R. Kurtinaitis.
Treneris atskleidė, kad Draženas Petrovičius buvo jo kumiras nepaisant to, kad jaunesnis ketveriais metais: „Kiekvieną dieną jis metė po 1000 metimų, mėginau daryti tą patį. Niekuomet nesvajojau žaisti NBA, nes ten tokių žaidėjų kaip aš begalė. Visada norėjau žaisti gerame Europos klube, ypač Madrido „Real“ ir man pasisekė.“
26 metų Rimas suvokė, kas svarbiausia jo gyvenime – užsiimė tik krepšiniu ir pašventė šiam žaidimui visą savo gyvenimą. Ketverius metus jis ne tik dirbo KKSD ministru, bet ir žaidė komandose „Atletas“ ir „Lietuvos rytas“.
„Man vis tiek, kur dirbti. Galiu važiuoti į Antarktidą, Aliaską, netgi į Vietnamą. Jei bus sąlygos, geografinės ribos man neegzistuoja“, - teigė R. Kurtinaitis ir pridūrė, kad Europos taurė – ne paskutinis jo kaip trenerio iškovotas titulas.
