Ilgą laiką berniukus treniravusi specialistė Sinilga Bartaševičiūtė neslepia, kad moteriai tame pasaulyje sunku, dažnai tenka išgirsti užgauliojimų, o kai kurie treneriai nepaspaudžia net rankos. Bet tai, anot strategės, tik laiko klausimas, kai įrodai savo kompetencija tampi gerbiama krepšinio pasaulio dalimi.
Vis dėlto, dabar moteris pasuko į moterų krepšinį ir tapo Lietuvos moterų krepšinio lygoje (LMKL) žaidžiančio „Utenos“ klubo trenere. Pati kadaise buvusi krepšininke, moteris prisipažįsta esanti griežta ir reikli savo auklėtinėms.
Trenerė S. Bartaševičiūtė labiausiai žinoma dėl to, kad buvo tas žmogus, kuris išugdė dabar didžiausią jaunąją krepšinio žvaigždę, Lietuvos rinktinės ir Toronto „Raptors“ vidurio puolėją Joną Valančiūną.
Tik išgarsėjęs J. Valančiūnas žiniasklaidai yra sakęs : „S. Bartaševičiūtė – mano pirmoji trenerė, jai labiausiai norėčiau padėkoti, nes ji mane į krepšinio kelią pastatė, pirmuosius pagrindus sudėjo ir jos dėka aš žaidžiu krepšinį.“
Tuomet Sinilgos vardą ir išgirdo visa krepšinio ir Lietuvos bendruomenė. Ji krepšininką treniravo gimtojoje Utenoje, kai jis buvo dar vaikas, tačiau šiltus santykius su buvusiu auklėtiniu palaiko ir dabar.
Su S. Bartaševičiūte kalbamės apie jaunojo talento išugdymo procesą, apie tai, kaip atpažįstamas ypatingas krepšininkas, kaip su juo dirbama ir galiausiai kokias išdaigas dabartinė krepšinio žvaigždė krėsdavo vaikystėje.
– Kaip manote, koks yra pirmojo trenerio indėlis į tolesnę sportininko karjerą?
– Manau, pats didžiausias, nes turi vaiką išmokyti krepšinio pagrindų. Kaip išmokysi – taip jis ir žais toliau.
– Kas buvo sunkiausia dirbant su Jonu ir ugdant jo talentą?
– Su juo dirbti nebuvo sunku. Iškildavo panašių problemų kaip ir dirbant su visais vaikais: tai nori lankyti treniruotes, tai nebenori, atsiranda visokių pagundų, norisi pasimuliuoti. Visko buvo, bet dėl Jono rūpesčių neturėjau. Tik jam visokia technika labai rūpėjo: tai ranka lūždavo, tai koja, todėl praleisdavo treniruočių ciklą (juokiasi.) Šiaip geras vaikas buvo.
– Ar daug išdaigų krėsdavo Jonas?
– Kaip kada. Įsimintiniausia išdaiga buvo, kai nepasirodė treniruotėje, o vėliau atėjo lūžusia ranka. Paklausiau, kas nutiko, o jis papasakojo, kad dviračio stabdžiai buvo sugedę, todėl jis įkišo koją į priekinį ratą ir apvirto – lūžo ranka (juokiasi.)
– Ar iš karto pastebite jauno žmogaus talentą?
– Taip, dėmesį atkreipiu iš karto. Tokie vaikai išsiskiria – yra protingi ir turi duomenis: jų didelė pėda, ilgos galūnės, yra aukšti, ištįsę. Taip pat žiūriu ir į tėvus, senelius. Taip prasideda darbas.
– Kaip vertinate Jono žaidimą ir pasirodymus?
– Žinoma, stebėjau rungtynes, jis juk mano auklėtinis. Visuomet noriu, kad Jonui kuo geriau pasisektų ir jis kuo geriau atrodytų. Kita vertus, kaip trenerė pastebiu, kad ko nors jam trūksta, kad galėtų kaip nors geriau padaryti. Tačiau dabar, kai nebedirbu su juo, negaliu ir pasakyti.
– Buvote viena iš nedaugelio moterų, treniruojančių krepšininkus vyrus. Dėl to jums buvo sunkiau ar lengviau?
– Kai pradėjau dirbti, buvo labai sunku. Netgi kai laimėdavo mano auklėtiniai, po varžybų vyrai treneriai rankos nepaspausdavo. Stipriai jaučiau jų neigiamą požiūrį, kad „boba“ bernus treniruoja. Labai dėl to išgyvendavau, bet atsilaikiau. Dabar jau visi priprato prie manęs ir to nebėra.
– Jums, kaip moteriai, dirbti su vaikinais buvo sunkiau ar lengviau?
– Su berniukais visuomet yra lengviau dirbti negu su mergaitėmis, iškyla kur kas mažiau problemų (juokiasi.)
TIK FAKTAI
Ne daug kas žino, kad krepšinio žvaigždės be didelio jo užsispyrimo galėjo ir nebūti, mat jo mama labiau norėjo, kad jis taptų šokėju. J. Valančiūnas vaikystėje krepšinio treniruočių vos neiškeitė į pramoginių šokių repeticijas.
Pati S. Bartaševičiūtė praeityje bandė siekti krepšininkės karjeros, tačiau tai padaryti jai sutrukdė patirta trauma, kuri užtvėrė kelią į krepšinio aikštelę.
