Pasak sporto entuziasto, Prezidento Valdo Adamkaus, šios žaidynės yra simbolinis, vienijantis gestas, parodantis užsienyje gyvenantiems tautiečiams, kad jie yra laukiami gimtinėje, pabrėžiantis lietuvybės svarbą. Jūsų dėmesiui – Valdo Adamkaus prisiminimai apie žaidynių nueitą kelią ir mintys apie sporto vaidmenį visuomenėje.
Pasaulio lietuvių sporto žaidynių ištakomis laikoma 1938 m. liepą Kaune vykusi pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada, į kurią atvyko lietuviai iš Latvijos, JAV, Didžiosios Britanijos ir net Brazilijos. Kokie jūsų prisiminimai iš šio renginio?
Leiskite man mintimis persikelti metais anksčiau – į 1937-uosius, kai Lietuva laimėjo Europos krepšinio pirmenybes Rygoje. Televizijos dar nebuvo, tad rungtynes sekėme prilipę prie draugo tėvų turėto radijo aparato. Be galo džiaugėmės kiekviena pergale! Puikiai pamenu – rinktinei grįžus į Kauną, ją pasitiko didelė minia žmonių. Ir aš, nors dar tik vienuolikos būdamas, buvau toje minioje. Pėsčiomis lydėjome sportininkus nuo Kauno geležinkelio stoties iki Kūno kultūros rūmų... Tie įvykiai neabejotinai uždegė manyje meilę sportui.
Ir štai, 1938-ieji, tautinė olimpiada. Pamenu, kaip Antanas Smetona atvyko į stadioną ir atidarė šią šventę. Buvau aktyvus renginių dalyvis – tiksliau žiūrovas. Turbūt stadione tomis dienomis praleidau daugiau laiko nei namuose. Šis renginys buvo pasaulinis lietuvių, kur jie begyventų, apsijungimas – išties uždegantis momentas. Tai buvo idėja, vėliau atgaivinta išeivijoje ir po daugiau kaip penkiasdešimties metų sugrįžusi atgal į Lietuvą.
O kam ir kada kilo mintis surengti Pasaulio lietuvių sporto žaidynes?
Ta mintis kilo JAV ir Kanados lietuvių sporto organizacijų vadovybėse. Vienas vadovų, šviesaus atminimo Pranas Berneckas pasiūlė žaidynes surengti Toronte. Ten 1978 metų vasarą apie tūkstantis lietuvių iš Kanados, JAV, Argentinos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kitų šalių varžėsi daugiau kaip dešimtyje sporto šakų.
Man teko būti II žaidynių, kurios įvyko 1983 metais Čikagoje, organizacinio komiteto pirmininku. Pamenu, kaip baigiamojoje kalboje pasakiau norįs, kad trečiosiose žaidynėse Australijoje sulauktume ir sportininkų iš Lietuvos delegacijos. Ši drąsi mintis išsipildė – 1988 m. į Adelaidėje vykusias žaidynes atvyko ir Artūro Poviliūno vadovaujama delegacija iš Lietuvos.
Turbūt nemenkus iššūkius jiems teko įveikti?
Tikrai taip. Mums buvo bepigu, kadangi mes praktiškai nieko negalėjom tikėtis, išskyrus palankaus atsiliepimo į mūsų kvietimą. O jiems reikėjo įtikinti tuometinės Sovietų Sąjungos struktūras... Visgi A. Poviliūno ir viso jam talkininkaujančio Olimpinio komiteto pastangomis pavyko pralaužti geležinę uždangą ir su trispalve atvykti į Australiją, į laisvąjį pasaulį.
Tai buvo labai svarus žingsnis nepriklausomybės link ir didžiulis laimėjimas sportininkams, kurie širdyje visada buvo lietuviais. Galime suprasti, kad Kremliui tas tautinis motyvas, patriotizmo elementas nebuvo priimtinas. Tad mano didžiulė pagarba skiriama tuometinei Lietuvos sporto vadovybei ir, žinoma, Artūrui Poviliūnui, kurie pajėgė pralaužti oficialią politinę, partinę liniją.
Ir štai, 1991 metais kaip JAV lietuvių delegacijos vadovas vykstate į Pasaulio Lietuvių sporto žaidynes jau gimtinėje. Jas, deja, paženklina tragedija...
Taip – įvykiai Medininkuose. Apie juos išgirdau pakeliui į Kauną – per radiją. Apgręžėme automobilį ir grįžome į Vilnių. Tomis dienomis JAV prezidentas G. W. Bushas su oficialiu vizitu lankėsi Sovietų Sąjungoje. Aš, kaip Amerikos pilietis ir Amerikos lietuvių delegacijos vadovas, paprašiau, kad mane sujungtų su Amerikos ambasada Maskvoje. Procesas nebuvo greitas, tačiau, ambasadoriui tarpininkaujant, pavyko perduoti žinią tiesiogiai prezidentui Bušui.
Išsakiau jam mūsų susijaudinimą dėl tragedijos ir paprašiau JAV vyriausybės reaguoti. Juk tai, kas nutiko, buvo teroristinis aktas įvykdytas prieš laisvės ir demokratijos siekiančius žmones Lietuvoje. Nežinau, kokios mano pokalbio su prezidentu Bušu pasekmės – tačiau puikiai pamenu, jog jis man pažadėjo Medininkų įvykius aptarti su M. Gorbačiovu.
Nors ir būta įvairių minčių, žaidynės nenutrauktos. Neleidome suardyti mūsų tautinės vienybės, atimti pasididžiavimo. Atiduodami pagarbą, žaidynių dalyviai ir organizatoriai dalyvavo Medininkų žudynių aukų laidotuvėse Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Ne kartą dalyvavote ir dainų šventėse. Kokias galime rasti sąsajas tarp jų ir Pasaulio lietuvių sporto žaidynių?
Tiek dainų ir šokių šventės, tiek ir sporto žaidynės jungia tautą, kelia pasididžiavimą, stiprina patriotizmą. Žinoma, mūsų dainų šventės yra UNESCO saugomas kultūros paveldas – jos reikšmingos ir tarptautiniu mastu. Tačiau lietuviams jos visų pirma – tautos ir jos tradicijų puoselėjimas, pabrėžiantis vieningumą, sutraukiantis lietuvius iš įvairių pasaulio kraštų. Štai kur aš randu didelį bendrumą tarp šių renginių.
Visgi turbūt nesumeluosime sakydami, kad Pasaulio lietuvių sporto žaidynės sulaukia mažiau dėmesio?
Taip. Tačiau aš manau, kad tai nulemta mūsų visuomenės požiūrio į sportą apskritai. Nemenkas abejingumas sportui jaučiamas švietimo srityje – ypač dėl fizinio auklėjimo. Mano laikais gimnazijoje fizinis auklėjimas buvo du kartus per savaitę. Šiandien negalime tuo pasididžiuoti. Kol sporto svarba nebus pripažinta švietimo sistemoje, tol ir požiūris į sportą bus gan skeptiškas. Jaunimas turi augti lydimas supratimo, kad sportas yra lygus su kitomis kultūros ir mokslo sritimis.
