Jungtinių Tautų duomenimis jau pirmąją karo dieną iš Ukrainos iškeliavo apie 100 tūkst. gyventojų. Kiti pasirinko kitokią dalią – ginti savo šalį bet kokia kaina.
Ukrainos bokso žvaigždės Vasilijus Lomačenko ir Oleksandras Usykas net nedvejodami patraukė į karo frontą. Nors abu sportininkai jau sugebėjo sugrįžti į savo sportą, tačiau kitus pasitiko kitoks likimas.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą žuvo daugiau nei 230 sportininkų, trenerių ir kito pagalbinio personalo. Pasak Ukrainos vyriausybės, dar 15 buvo sužeisti, 28 sulaikyti ir keturi dingę be žinios.
🇺🇦 Oleksandr Usyk has now returned to his home of Ukraine amid the ongoing Russian invasion
✊ The heavyweight champion posted a video message declaring “NO WAR” #boxraw pic.twitter.com/HWVbwLS4CpREKLAMA— BOXRAW (@BOXRAW) February 25, 2022
Šalies jaunimo ir sporto ministras Vadymas Gutzaitas kalbėjo apie „neapsakomą skausmą“ netekus tautiečių, svajojusių atstovauti savo tautai varžybose, o ne konfliktuose.
„Šviesūs ir amžini prisiminimai apie kiekvieną iš tų vardų bus įrašyti į mūsų valstybės istoriją kaip sporto ir Ukrainos angelai. Mes neatleisime. Mes nepamiršime“, – sakė jis.
Pagal BBC straipsnį pateikiame šešių Ukrainos sportininkų, žuvusių per Rusijos invaziją, istorijas.
Dmytro Serbinas – amerikietiškas futbolas
„Dmytro buvo žmogus su didele širdimi“, – sako Maksimas Čerepivskis, Kyjivo „Capitals“ gynėjas. „Jis buvo šaunus sportininkas, puikus gydytojas ir geras draugas. Jis buvo lyderis aikštėje ir gyvenime.“
49 metų D. Serbinas padėjo išmokė M. Čerepivskį šio žaidimo subtilybių ir abu sportininkai tapo gerais draugais, kai M. Čerepivskis tapo pagrindine Kijevo komandos figūra. D. Serbinas buvo apibūdintas kaip vyriausias lygos žaidėjas, bet kartu ir greičiausias.
Kyjivo „Capitals“ apie D. Serbino mirtį paskelbė spalį, sakydama, kad jis žuvo evakuojant sužeistus civilius.
„Jis mirė kaip karys, gindamas savo šalį ir savo artimuosius“, – socialiniame tinkle „Instagram“ pranešė Kyjivo „Capitals“.
Anot M. Čerepivskio, D. Serbinas užleido vietą automobilyje, kad išvežtų daugiau sužeistų karių.
„Jis gelbėjo kitų gyvybes, o jį susprogdino mina...“ – sakė jis BBC.
Dmytro Serbin was a legendary Ukrainian national American football team player & a talented cardiologist. At the frontline, he worked as a military medic. A few days ago, he died while rescuing a wounded defender.
Eternal memory to our heroes! 🇺🇦
Photos: Kyiv Capitals pic.twitter.com/om4diW86cpREKLAMAREKLAMAREKLAMA— Ukraine.ua (@ukraine_ua) October 29, 2022
Oleksandras Sukhenko – futbolas
Kai prasidėjo karas O. Sukhenko žaidė futbolo klube „Kudrivka“. Komandos nariai 25-erių futbolininką apibūdino kaip talentingą sportininką ir gerą žmogų.
„Rungtynėse jis ne kartą pelnė puikius įvarčius ir atliko rezultatyvius perdavimus. Jis buvo greitas, turėjo gerą techniką bei gerai suprato, ko iš jo reikalaujama aikštėje", – buvo sakoma komandos pranešime.
Apie jauno sportininko mirtį balandžio 4 d. pranešė jo sesuo Elena. Ji pasakojo, kad Oleksandras prisijungė prie teritorinės Motyžino kaimo gynybos iškart, kai buvo įsiveržta į Ukrainą. Jis padėjo savo tėvams paskirstyti pagalbą atokesnėms kaimo vietovėms.
„Jis labai norėjo padėti ir tai padarė“, – sakė Elena.
O. Sukhenko kiekvieną rytą tikino seserį, kad viskas gerai. Tačiau kovo 23 d. į jo tėvų namus atėjo rusai. Kareiviai paėmė jo automobilį, po kelių valandų išvežė tėvus.
„15:36 gavau trumpąją žinutę: „Lena, su mumis viskas gerai, telefonas bus atjungtas“, – sakė ji.
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos ji išgirdo iš jo. Oleksandro ir jo tėvų kūnai po dviejų savaičių buvo rasti seklioje duobėje miške, esančiame visai šalia jų kaimo.
Together with the Ukrainian player union @AUAPFP, we are mourning the loss of 25-year-old former Ukrainian football player and member, Oleksandr Sukhenko, who was reportedly killed with his mother and father in Motyzhyn, a town west of Kyiv.
May they rest in peace. pic.twitter.com/7GrGLA93UEREKLAMA— FIFPRO (@FIFPRO) April 5, 2022
Olehas Leniukas – orientavimosi sportas
1999 m. balandį gimęs Olehas Leniukas užaugo orientavimosi sporto bendruomenėje. Vos aštuonerių O. Leniukas pradėjo savarankiškai bėgti distancijas. Būdamas 15 metų jis laimėjo regiono čempionatą, įveikdamas suaugusius varžovus.
Jis pateko į Ukrainos jaunimo ir jaunių rinktines, o 2020 metais Europos jaunių rogainingo čempionate iškovojo sidabrą.
Be orientavimosi sporto, O. Leniukas įgijo taikomosios matematikos ir informacinių technologijų bakalauro laipsnį bei informatikos magistro laipsnį su pagyrimu.
Dar prieš prasidedant karui sportininkas kartu su savo tėvu ir broliu užsirašė tarnauti kariuomenėje.
„Jie kovojo Charkive ir bandė nustumti priešus į rytus. Kai jie ten išvyko, dienai ar dviem išsijungdavo telefonus, tačiau visada, kai galėdavo susisiekdavo su mumis. Iš pokalbių supratau, kad jiems buvo sunku, nuolat aidėjo šūviai“, – pasakojo jo tėvas.
23-ejų sportininkas žuvo Charkive gegužės mėnesį.
Jevhenas Obedinskis – vandensvydis
Jevhenas Obedinskis buvo ilgametis Mariupolio vandensvydžio komandos kapitonas ir žaidė Ukrainos rinktinėje. Jo treneris buvo tėvas Oleksandras, taip pat sėkmingas vandensvydžio sportininkas.
У заблокованому Маріуполі загинув чемпіон України з водного поло Євген Обединськийhttps://t.co/v3Tx4tLuNk pic.twitter.com/ET1LsV1kVD
REKLAMA— Ukrinform (@UKRINFORM) March 29, 2022
„Jis buvo žvalus, bendraujantis, atkaklus ir niekada nepasidavė“, – BBC sakė Ukrainos vandensvydžio asociacija.
Paskutinį kartą J. Obedinskis turnyro lygiu rungtyniavo 2020 metais, kai kovojo Ukrainos taurėje, tačiau nustojo žaisti po to, kai jam buvo diagnozuotas smegenų auglys.
39 metų sportininkas žuvo kovo 17 dieną per Rusijos apšaudymą Mariupolio mieste.
„Jis buvo jautrus sūnus, brolis, tėvas, draugas ir puikus sportininkas“, – po mirties socialiniuose tinkluose sakė jo tėvas. „Jis buvo didelis gyvenimo mylėtojas, niekada nepasidavė ir gyvenimu nesiskundė, kad ir kaip jam būtų sunku.
Jis visada turėjo vieną atsakymą: „Nesijaudink, tėti, man viskas bus gerai“. Mūsų santykiai buvo labai šilti, bendravome su meile. Tai baisus skausmas ir nepataisoma netektis.“
Kiek vėliau po nelaimės Jevheno dukra Kira CNN papasakojo, kad buvo priversta palikti savo tėvo kūną po jų apšaudyto namo griuvėsiais, nes jose buvo pilna minų ir šrapnelių, o ji bandė bėgti nuo Rusijos pajėgų savo gimtajame mieste.
Maksymas Jalovcovas – regbis ir imtynės
Spalį mūšyje su Rusijos pajėgomis žuvusiam Maksimui Jalovcovui buvo 32 metai.
Į jo laidotuves susirinko didžiulė minia, o jo draugai jį draugai apibūdino kaip „charizmatišką ir čempioną“. Jis buvo regbio bendruomenės narys, žaidė Kyjivo klube.
„Su Maksymu susipažinau maždaug 2007 m. Kyjive vykusioje regbio treniruotėje“, – sako buvęs komandos draugas Stanislavas Grysčenko. „Tada jis buvo drovus berniukas. Pradėjome kartu treniruotis ir mūsų klube „Aviator“ žaidėme daugiau nei 30 rungtynių.
Jis visada buvo kruopštus treniruotėse. Jo pozicija reikalavo daug jėgų, ištvermės ir drąsos. Maksymas pasižymėjo visomis šiomis savybėmis.“
The Dynamo players came over following the game and also got a photo with the banner in tribute to Maksym ‘Regbist’ Yalovtsov 🇺🇦🕯️🪖 https://t.co/fdVF5y2SWt pic.twitter.com/wz7UUmoM6r
— Zorya Londonsk (@ZoryaLondonsk) October 13, 2022
M. Jalovcovas taip pat užsiėmė imtynėmis ir džiudžitsu, 2021 m. iškovojo aukso medalį Europos džiudžitsu turnyre.
Hermanas Horodetskyi, kuris kartu su Maksymu užsiiminėjo džiudžitsu, sakė, kad M. Jalovcovas turėjo savą požiūrį į sportą, beveik dvasinį.
„Neįsivaizduojate, kokios fenomenalios buvo jo kovos. Jis visada surengdavo puikų pasirodymą gerbėjams. Po savo kovų jis pritraukė tūkstančius gerbėjų visoje Ukrainoje.“
M. Jalovcovas taip pat buvo Kijevo „Dinamo“ gerbėjų organizacijos narys. Po jo mirties per komandos rungtynes Krokuvoje, Lenkijoje, sirgaliai laikė iškabą su jo vardu.
Dmytro Sydorukas – šaudymas iš lanko
Būdamas jaunas D. Sydorukas bandė lankyti plaukimą ir tik draugo paskatintas pabandė šaudyti iš lanko. Sportininkas iškart įsimylėjo šį sportą, 2000 m. jis buvo išrinktas į jaunimo rinktinę, o kitais metais pateko į pasaulio šaudymo iš lanko jaunimo čempionatą Italijoje ir iškovojo aukso medalį.
„Kai jis išvyko į varžybas, pasakiau: „Prašau medalio mamai!“ ir atsakymas buvo: „Gerai!“ Jis man visada atnešdavo iškovotą medalį su žodžiais „Mama, tai tau“, – pasakojo sportininko mama Inga.
D. Sydorukas savanoriškai kovojo 2014 m., kai Rusijos pajėgos aneksavo Krymą ir buvo sunkiai sužeistas per sprogimą Luhanske. Jis patyrė 12 operacijų ir mėnesių reabilitaciją, tačiau vėliau grįžo į sportą.
„Jis turėjo tikslą ir didelį norą sportuoti“, – sakė jo žmona Andriana. „Ko norėjo, tą ir pasiekė. Jis yra pavyzdys, kaip niekada nepasiduoti.“
D. Sydorukas vėl pasižadėjo kovoti netrukus po Rusijos invazijos. Balandžio 5 d., kai į automobilį, kuriuo jis važiavo, atsitrenkė minosvaidžio mina, žuvo jis ir dar du kariai. Sportininko motinai vis dar sunku susitaikyti su jo mirtimi.
„Sunku parašyti žodį „buvo“, – sako ji. „Ne, jis ne „buvo“, jis yra mūsų širdyse, mūsų mintyse ir prisiminimuose.“
🕯️Dmytro Sydoruk, silver medalist of @invictusgamesua, coordinator of the Unconquered movement in #Lviv region, died in the battles for #Ukraine️
— ArmyInform (@armyinformcomua) April 8, 2022
RIP pic.twitter.com/1XhSjLAsj8
Parengta paga BBC straipsnį.
