Lukas Spalvis ruošiasi sugrįžimui į rinktinę

Traumas išsigydęs ir žaidimu vėl besimėgaujantis Lukas Spalvis po beveik metų pertraukos ruošiasi prisijungti prie Lietuvos rinktinės ir padėti jai kautis UEFA Tautų lygos varžybose, kurios gali atverti kelią į Europos čempionatą.

Per pastaruosius kelerius metus 24 metų futbolininkas išgyveno ne vieną išbandymą. Po to, kai 2015–2016 metų sezone tapo rezultatyviausiu Danijos čempionato žaidėju, jis persikėlė į Portugalijos grandų Lisabonos „Sporting“ komandą. Tačiau ten pirmajame draugiškame susitikime patyrė sunkią kelio traumą.

Sužeidimus išsigydęs L. Spalvis 2017 metais įsitvirtino Vokietijos klube „Kaiserslautern“. Su vokiečių futbolo mokykla jis gerai pažįstamas – vaikystėje futbolininkas mokėsi žaidimo paslapčių „Freiburg“ klubo akademijoje.

Praėjusį sezoną antrojoje „Bundeslygoje“ L. Spalvis sužaidė 24 rungtynes ir įmušė penkis įvarčius, taip pat kartą pasižymėjo Vokietijos taurės turnyre.

Nepaisant jauno amžiaus ir karjerą trukdžiusių traumų, L. Spalvis spėjo sužaisti 18 rungtynių Lietuvos nacionalinėje rinktinėje ir po beveik metų pertraukos gali prisijungti prie jos rugsėjį. Puolėjas paskutinį kartą rinktinės stovykloje plušo praėjusių metų rudenį ir tris kartus į aikštę išbėgo po keitimo pasaulio čempionato atrankos rungtynėse su Škotija, Slovėnija ir Malta.

REKLAMA

LFF.lt svetainei puolėjas papasakojo apie troškimą žaisti rinktinėje, žaidimą Vokietijoje, šios šalies sirgalių kultūrą ir tolimesnius tikslus.

– Lukai, teko praleisti paskutine dvi Lietuvos rinktinės stovyklas. Kokia situacija dabar, ar pavyks prisijungti prie rinktinės rugsėjį vyksiančiose Tautų lygos varžybose?

– Taip, apie tai bendravome su rinktinės treneriu Edgaru Jankausku. Dabar esu gerai pasirengęs ir ruošiuosi atvykti į rinktinę. Visada būdavau pasirengęs prisijungti, bet tam sutrukdydavo įvairios aplinkybės, dažniausiai traumos. Paskutinę stovyklą praleidau tik todėl, kad man reikėjo pailsėti nuo futbolo, norėjau sugrįžti gerai pailsėjęs ir pasiruošęs naujam sezonui. Tačiau niekada nebuvo lengva stebėti komandos draugus, žaidžiančius Lietuvos rinktinėje, esu labai išsiilgęs žaidimo nacionalinėje komandoje.

– 2016 metais patyrei nelemtą traumą, vos prisijungęs prie „Sporting“ klubo, o praėjusį sezoną reabilitavaisi „Kaiserslautern“ komandoje. Kaip sekėsi pritapti ekipoje ir su kokiais iššūkiais teko susidurti per šį laikotarpį?

– Man antrą kartą buvo trūkę kelio raiščiai, todėl, natūralu, kad atsigauti buvo nemenkas iššūkis ir žinojau, kas manęs laukia – juk nesi toks žaidėjas, koks ankščiau. Praėjusią vasarą tikrai nebuvo lengva įsilieti į komandą, pajausti žaidimo ritmą, bet iki žiemos pavyko apsiprasti. Mokėjau vokiečių kalbą ir pažinojau šalį, tai palengvino procesą. Praėjęs sezonas buvo kiek chaotiškas, nes net penkis kartus keitėsi treneriai. Bet antrojoje sezono dalyje sužaidžiau nemažai rungtynių ir esu tuo patenkintas.

– Nors klubas iškrito į trečiąjį divizioną, pasirašei su juo sutartį iki 2022 metų. Kokie buvo motyvai likti komandoje ir kokius sau keli tikslus?

– Nepaisant traumų, turiu daug ambicijų ir tikslų sugrįžti į tą lygį, kuriame buvau ankščiau, nes esu dar labai jaunas. Vasarą turėjau daug pasiūlymų, bet norėjau likti Vokietijoje, šeima čia jaučiasi gerai, o į „Kaiserslautern“ klubą atėjo nauji žmonės, kurie turi didelių planų. „Kaiserslautern“ tikrai vertas žaisti aukštesniame lygyje. Sąlygos čia puikios, kaip įprastame „Bundeslyga“ klube, viskas yra suteikta tobulėjimui ir kokybiškam darbui. Stadionas talpina 50 tūkstančių sirgalių, kurie aistringai palaiko komandą kiekviename mače. Todėl su malonumu likau čia.

REKLAMA

– „Kaiserslautern“ seniai garsėja, kaip vienas geriausią palaikymą turinčių klubų Vokietijoje. Po praleistų metų čia, ką galėtum pasakyti apie sirgalių kultūrą ir jų ryšį su komanda?

– Klubas tikrai turi vieną geriausių aistruolių bendruomenių Vokietijoje. „Kaiserslautern“ puoselėja ilgas tradicijas, o ryšys tarp sirgalių ir komandos yra labai artimas. Jeigu viskas sekasi gerai, kartu džiaugiamės ir triumfuojame, bet žinoma, kai reikalai pasisuka į blogą pusę, ar esi paskutinėje vietoje, tenka susitikti su „ultromis“. Jie ateina į treniruočių aikštę ir atvirai pasako, ko jie reikalauja. Turime tai išklausyti – tai ne vieno ir ne dviejų tūkstančių sirgalių jėga. Mieste gyvena 90 tūkstančių gyventojų, o į stadioną dažnai susirenka 40 tūkstančių aistruolių. Visi čia gyvena futbolu. Prieš daugiau nei savaitę žaidėme rungtynes išvykoje, stadionas buvo sausakimšas, o mūsų gerbėjų buvo per aštuonis tūkstančius. Todėl komanda jaučia atsakomybę sugrąžinti klubą, ten kur jam priklauso būti.

– Ar mieste tave atpažįsta, pasisveikina, galbūt teko susidurti ir su aistruolių nepasitenkinimu?

– Žinoma. Gatvėje sirgaliai dažnai užkalbina mus. Kur tik beeitum – į kirpyklą, parduotuvę ar parką, visur tave atpažįsta. Kiekvienas miesto gyventojas yra „Kaiserslautern“ aistruolis. Jeigu blogai sužaidi rungtynėse, geriau nesirodyti mieste.

– Prieš kelis mėnesius tavo šeima sulaukė pagausėjimo – gimė dukra. Kaip jos atėjimas pakeitė tavo kasdieninį gyvenimą?

– Be abejo, tai įnešė į gyvenimą naujų spalvų. Iš pradžių buvo nelengva naktimis keltis, bet prie visko priprantama. Kitaip jau neįsivaizduoju savo gyvenimo, tai yra džiaugsmas, o ne vargas. Smagu, kad grįžus namo tai leidžia nukreipti dėmesį nuo futbolo ir suteikia pozityvo kasdieninėje rutinoje. Be abejo, tai visiškai pakeičia gyvenimą į gerą pusę.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų