Lietuvė olimpinės svajonės vaikosi su Italijos rinktine: „Buvo kalbama, kad tai – lyg išdavystė“

Tinklininkės Indrės Sorokaitės batelius puošia dviejų šalių vėliavos – ant vieno Italijos, ant kito – Lietuvos. Tai puikiai atspindi vieną sunkiausių 33-ejų moters gyvenimo sprendimų ir kelią, atvedusį į Tokijo olimpines žaidynes. Kaip italai sako, l’appetito vien mangiando – apetitas atsiranda bevalgant. Būtent toks požiūris atvedė į Tokiją Italijos olimpietę iš Lietuvos.

Į sutartą interviu olimpiniame kaimelyje Indrė ateina su Italijos rinktinės apranga, kurią kūrė „Emporio Armani“ mados namai, tačiau bruožai išduoda lietuvišką kilmę. Netrukus ji klausia, kaip pusfinalyje sekėsi plaukikui Danui Rapšiui, kuris ką tik pasibaigė ir domisi, kurie dar lietuviai startuos šią dieną.

Išgirdusi, kad D. Rapšys su trečiu rezultatu žengė į finalą, ji apsidžiauga: „Labai smagu!“.

Lietuvos olimpinę rinktinę Tokijuje sudaro 41 atletas, tačiau čia netrūksta ir kitų lietuviškų akcentų, o vienas stipriausių jų – I. Sorokaitės pavardė. Ji yra viena svarbiausių Italijos tinklinio rinktinės žaidėjų, o pati komanda – tarp favoričių iškovoti aukso medalius ir pratęsti įspūdingus metus šiai šaliai.

„Maneskin“ triumfas Eurovizijoje, futbolininkų iškovotas Europos čempionų titulas birželį – dabar italų žvilgsniai krypsta ir į olimpinį tinklinio turnyrą.

„Mes, sportininkai, kaip visada tieisiai šviesiai to nesakome, bet žinome, kad mūsų tikslai yra patys aukščiausi, nes paskutiniais metais visą laiką rodėme gerus rezultatus. Tikimės olimpines žaidynes baigti rugpjūčio 8 d. Manau, kad tuo viskas ir pasakyta“, – šypteli ji.

Būtent rugpjūčio 8 d. įvyks moterų tinklinio turnyro finalas.

15 tūkst. vietų turinčioje „Ariake“ arenoje vykstančiame turnyre varžosi 12 komandų, išskirstytų į dvi grupes. Keturios geriausios komandos žengs į ketvirtfinalį ir toliau sieks olimpinio triumfo.

Pirmose rungtynėse Italija įveikė Rusiją, o dabar laukia mūšio su Turkija, kuris vyks liepos 27 d. Šias rungtynes tiesiogiai galėsite stebėti TV3 kanalu, 10.25 val.

Grupėje taip pat varžosi JAV, Argentina ir Kinija.

„Niekada nežiūriu kas yra ant popieriaus, koks priešininkas. Laimės tik stipriausias – senas posakis, bet taip ir yra. Kai įeini į aikštę nė vienų negalima nuvertinti. Čia yra didelis emocijų kiekis ir niekada negali žinoti, kaip viskas gali pasisukti“, – sako I. Sorokaitė.

Nors pagal taisykles kalbinti sportininką specialiai tam skirtoje olimpinio kaimelio zonoje galima 15 minučių, tačiau šis užsitęsia gerokai ilgiau – I. Sorokaitė pati sako, kad yra labai komunikablus žmogus ir kiek liūdi, kad kaimelyje dar nesutiko lietuvių, su kuriais galėtų nors trumpai pabendrauti.

REKLAMA

„Labai gaila, norėčiau susitikti, pasikalbėti, surasti lietuvišką kontaktą. Man labai įdomu susipažinti su žmonėmis, ypač tokiame svajonių miestelyje, kur visi atėję iš ten pat“, – šypsosi ji.

I. Sorokaitė užaugo tikroje sportininkų šeimoje – tėtis žaidė krepšinį, mama tinklinį, o brolis Paulius – profesionalus krepšininkas, rungtyniaujantis Italijoje.

Ji pirmuosius tinklinio žingsnius padėjo Lietuvoje, bet čia talentingai merginai tapo ankšta, o tolimesnį kelią nulėmė kelionė pas mamą Italijoje, kur ji dirbo trenere. Išbandžiusi jėgas čia, I. Sorokaitė suprato, kad tobulėti yra kur ir tą geriausia daryti bus Italijoje. Tada jai buvo tik 14 metų.

Bėgo laikas, I. Sorokaitė sparčiai tobulėjo ir buvo kviečiama treniruotis su Italijos rinktine, kurioje debiutavo 2013 m. – prieš tai reikėjo priimti vieną sunkiausių sprendimų gyvenime.

Lietuviško paso praradimas ir itališko priėmimas – spaudimas ir kalbos apie tėvynės išdavystę arba karjeros galimybės ir svajonės siekimas. Tokie pasirinkimai buvo padėti prieš jauną merginą, sparčiai kilusią sportinės karjeros laiptais.

„Tuo metu nebuvau priaugusi prie to pasirinkimo, nes šeimoje buvo kalbama, kad tai būtų lyg išdavystė.

Labai sunku būtų viską greitai papasakoti, čia daugiau nei 15 metų istorija. Atvažiavau, kai buvau 14 metų mergaitė ir dabar stoviu olimpinio miestelio viduje ir esu su Italijos apranga. nepraradusi visiškai lietuviškos kultūros ir būdo, bet su didele galimybe laimėti olimpinį medalį.

Nors dabar apsirengusi itališkais rūbais, bet esu ant savo sportinių batelių užsidėjusi Lietuvos ir Italijos vėliavas. Galima vadinti tai dvigubumu – aš esu to simbolis ir tuo didžiuojuosi“, – šypsosi ji.

Jai teko garbė žygiuoti ir su Italijos delegacija žaidynių atidarymo ceremonijoje ir šis momentas geriausiai įprasmino beveik prieš dešimtmetį priimtą sprendimą.

Tv3.lt pokalbis su I. Sorokaite – apie kelią į Italijos rinktinę, tinklinį ir svajones.

Kaip viskas susiklostė, kad dabar stovime čia du lietuviai, kalbamės, bet jūs vilkite Italijos rinktinės aprangą olimpinėse žaidynėse?, – tv3.lt paklausė I. Sorokaitės.

REKLAMA

Labai sunku būtų viską greitai papasakoti, tai daugiau nei 15 metų istorija. Į Italiją atvažiavau, kai buvau 14 metų mergaitė ir dabar stoviu olimpinio miestelio viduje, esu su Italijos apranga. Visiškai nepraradusi lietuviškos kultūros ir būdo, bet su didele galimybe laimėti olimpinį medalį.

Iš vienos pusės pavadinčiau tai mažos mergaitės svajone, o iš kitos – moters savęs realizavimas karjeroje.

Dvigubos pilietybės klausimas yra labai aktualus, ypač paskutiniais metais. Girdžiu, kad vis daugiau sportininkų dalinasi panašiomis istorijomis. Galime būti puikiais pavyzdžiais, kad dvigubos pilietybės reikia verkiant. Lietuvai reikia sportininkų, kurie garsintų šalies vardą.

Manau, kad šaliai tai didelė garbė – sportas yra sveikas gyvenimo būdas, teigiamos ir geros vertybės. Nors esu apsirengusi itališkais rūbais, esu ant savo sportinių batelių užsidėjusi Lietuvos ir Italijos vėliavas. Galima vadinti tai dvigubumu, aš esu to simbolis ir tuo didžiuojuosi.

Kaip tinklinis atsirado jūsų gyvenime?

Idėja ir svajonė visą laiką buvo tapti geriausia pasaulyje. Visi sportinikai turi tokią svajonę. Kai esi vaikas tiesiog linksminiesi ir ta sporto šaka tau patinka. Čia atsidūriau turbūt dėl trenerės, kuri uždegė aistrą šiai sporto šakai ir fizinių duomenų.

Po poros metų Lietuvoje jau žaidžiau su vyresnėmis žaidėjomis ir neturėjau, kur tobulėti, nors man buvo tik keturiolika metų. Visiškai neplanuotai viskas buvo – išvažiavau atostogauti pas mamą į Italiją, kurioje ji dirbo. Pasitreniravau su viena komanda ir pamačiau, kad dar yra kur tobulėti, nors tai buvo tik ketvirtos šalies lygos ekipa. Kaip itališkai sakoma – kuo daugiau valgai, tuo labiau norisi. Norėjau pasiekti vis daugiau, o dabar stoviu čia.

Jūs kilote iš sportininkų šeimos, kurioje dominavo ir krepšinis.

Buvo labai didelė diskusija – dar dabar atsimenu. Tėtukas norėjo, kad žaisčiau krepšinį. Nuo mažų dienų važiuodavau į rungtynes su juo, padavinėjau kamuolius. Su mama irgi važiuodavau ir nuo mažų dienų užaugau sporto salėse. Galbūt tinklinis daugiau moteriška sporto šaka. Kas dar nusvėrė į šią pusę – nesu labai einanti į kontaktą, pasistumdymus. Tinklinis man patiko nuo pirmų dienų, o tėvai užaugino tokia, kad jeigu pradėjai, tai daryk iki galo.

REKLAMA

Italijoje tinklinis – labai mėgiama ir gerbiama sporto šaka?

Taip, ir labai kylanti. Paskutiniais metais Europoje buvome trečios, pasaulyje antros – tiek vyrų, tiek moterų komanda yra olimpinėse žaidynėse. Tai yra didelis pasiekimas. Italijoje tai – šeimos sporto šaka.

Kalbant skaičiais, virš 300 tūkst. sportininkų yra įsirašę į tinklinio federaciją. Tai yra didelis skaičius, didelis pasirinkimas rinktinėms. Todėl jaunimo rinktinės yra labai aukštame lygyje. Praėjusią savaitę merginos laimėjo dvidešimtmečių pasaulio čempionatą, vyrukai irgi visada ant podiumo lipa. Tai didelis pasidžiavimas. Italijai belieka garsinti šią sporto šaką – faktai kalba už save.

Kaip prisimenate tą momentą, kai reikėjo pasirinkti pilietybę?

Vasaras praleisdavau Italijos rinktinių stovyklose, bet neturėjau itališko paso ir negalėjau atstovauti joms oficialiai. Tuo metu nebuvau priaugusi prie to pasirinkimo, nes šeimoje buvo kalbama, kad tai būtų lyg išdavystė. Juk esu gimusi, užaugusi Lietuvoje – tada tik tris ar keturis metus gyvenau Italijoje. Bėgant laikui pradėjau jausti dėkingumą Italijai, kad man suteikė tą galimybę. Aš žinau, kad pati sunkiu darbu pasiekiau tai, ką pasiekiau. Italijoje turėjau dešimt kartų daugiau įrodyti, kas aš esu. Tiek iš išvaizdos, tiek iš bruožų ir sudėjimo esu lietuvė. Parduotuvėje niekas manęs neužkalbina itališkai.

Kokias emocijas jautėte apsivilkusi Italijos marškinėlius?

Žaidėme prieš japones draugiškas rungtynes, buvo tikrai didelės emocijos – giedoti Italijos himną, užsivilkti marškinėlius. Gale jie buvo užteipuoti, nes suklydo rašydami mano pavardę. Prisiminu tai kaip simbolį viso sunkaus darbo ir sunkių pasirinkimų. Nuo to prasidėjo mano kelionė, kuri atvedė čia. Manau, kad tai parodo, jog pasirinkimas buvo teisingas ir pasiteisinęs.

Lietuviai yra labai patriotiški, aš pati tokia – seku visus lietuvių rezultatus, kas vyksta Lietuvoje. Prieš dešimt metų buvo sunku grįžti, tekdavo važiuoti ir daug valandų autobusu – bet mama visada sudarė galimybę grįžti namo, kad toliau jausčiau lietuvišką kultūrą ir gyvenimą. Skaitydavau knygas angliškai, itališkai ir lietuviškai.

REKLAMA

Paskutiniu metu nusprendžiau dalintis savo istorija. Komentarų mums, sportininkams, geriau neskaityti, bet būna užmeti akį ir tikrai nėra malonu, nes žmonės nežino tavo istorijos, iš toli mato situaciją ir niekas nebando suprasti.

Man yra parašę keletas sportininkų, esančių panašioje situacijoje. Juk viskas yra dėl sporto, aistros - kartais sunku tą pripažinti. Vieniems tai yra tik sportas, o mums – visas gyvenimas. Šiuo metu manau, kad viskas, kas buvo padaryta, nueita – tikrai nelengvi keliai – viskas pasiteisino. Girdžiu vis didesnį skatinimą eiti ir dalintis istorija – tikiu, kad tai gali prisidėti prie Lietuvos tinklinio tobulėjimo ir sporto šakos garsinimo.

„Maneskin“ triumfas Eurovizijoje, futbolininkų – Europos čempionate. Ar galima tikėtis, kad Italijos moterų tinklinio rinktinė pratęs sėkmingus metus?

Kaip visada, mes, sportininkai, to tiesia šviesiai nesakome, bet žinome, kad mūsų tikslai yra patys aukščiausi. Paskutiniais metais visą laiką rodėme gerus rezultatus. Niekada nežiūriu, kas yra ant popieriaus – koks priešininkas, nes laimės tik stipriausias – senas posakis, bet taip ir yra. Kai įeini į aikštę, ypač tinklinyje, nė vienų negalima nuvertinti. Čia yra didelis emocijų kiekis ir niekada negali žinoti, kaip viskas gali pasisukti. Pirmos rungtynės pasisekė gerai, dabar laukia turkės, kurios labai gerai žaidžia kartu. Tikslai yra aukščiausi. Tikimės žaidynes baigti rugpjūčio 8 d., manau, kad tuo viskas ir pasakyta (juokiasi, aut. past.).

Jūs esate viena svarbiausių rinktinės žaidėjų. Kokios užduotys jums patikėtos?

Mūsų komandoje yra puiki pusiausvyra – yra jaunų, patyrusių žaidėjų. Jaučiu, kad galiu duoti daug psichologinio palaikymo, nusiteikimo – krepšinyje yra šeštas žaidėjas ir man labai patinka tas vaidmuo ir esu tokia žaidėja. Tai nėra lengva užduotis ir ne kiekvienas tą gali padaryti, bet tas žaidėjas gali nulemti rungtynes. Pavyko gerai įeiti prieš ruses – tai nėra lengva, bet tai ateina su patirtimi, su tam tikru bagažu.

REKLAMA

Iš asmeninės pusės jaučiuosi vertinga ir manau, kad indvidualiai esame stipriausios pasaulyje. Turime geriausią žaidėją pasaulyje – Paule Egonu, kuri nešė olimpinę vėliavą žaidynių atidaryme. Turime ir pasaulio jaunimo čempiones, turime stipriausias žaidėjas ir ant stalo sudėtas visas kortas tinkamai, kad galėtume parodyti rezultatą.

Jūs irgi dalyvavote žaidynių atidaryme – koks tai emocinis potyris?

Wow. Sakau, kad neįmanoma apsakyti žodžiais. Tai yra sportininko pripažinimas, įvertinimas. Tuo metu, kai įeini į stadioną ir viskas nurimsta, galvoji, kad aš čia, esu tarp stipriausių. Emocijos plūsta, pavyko net paskambinti savo šeimai tuo metu ir su visais pasidalinti tuo.

Be žodžių tiesiog. Kad esi ten ir kiek reikėjo pereiti visko. Kiek buvo pastangų įdėta į viską, kad to ėjimo metu būtum septintame danguje, virš debesų, virš visų sunkumų dėl pilietybės ir virš visko. Manau, kad tai viena stipriausių mano gyvenimo emocijų.

Praėjusį sezoną žaidėte Japonijos komandoje – kokį matėte pasiruošimą šioms žaidynėms, kokios nuotaikos tvyrojo?

Atvažiavau praėjusį rugsėjį ir viskas jau buvo paruošta – taksi su žaidynių logotipais, buvo patikrintos visos sporto salės, numatyti grafikai. Jeigu ne Japonija, tai gal žaidynės nebūtų įvykusios. Jie labai ruošėsi, atsakingai vykdė protokolus. Per tuos metus girdėjau daug skirtingų gandų.

 Kai kurie negalėjo suprasti, kad jeigu yra tokia situacija, kodėl šis dalykas tęsiamas. Investicijos čia labai didelės ir nemanau, kad buvo galvojama ar atšaukti žaidynes. Kaip visada yra patenkintų ir nepatenkintų. Dabar viskas vyksta – padėkokime viešpačiui ir japonams, kad mums suteikta galimybė išbandyti jėgas tarp visų šių sportininkų.


Rašyti komentarą...
N
Noebertas
2021-07-26 19:15:27
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tesingas pasirinkimas lietuvoje nebutu tapusi tuo kuo yra dabar. Sekmes su italijos rinktine.
Atsakyti
0

P
Phyrrula
2021-07-26 22:11:29
Pranešti apie netinkamą komentarą
Didziuojamės lietuviais.Man lietuva gimtinė,bet ne valstybė,kuri nesuvereni ir prarasta,o kovojau dėl nepriklausomybės.Svarbu save realizuoti,nesvarbu kokioje salyje ir islikti lietuviu.Saunuolė,didziuojamės ir sergam
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų