B grupės rungtynėse Jono Kazlausko auklėtiniai įveikė 82:76 įveikė šeimininkus brazilus, 89:80 – Nigeriją ir 81:73 nepagailėjo Argentinos krepšininkų, tačiau tuomet pasikeitė neatpažįstamai. Akistata su ispanais lietuviams buvo skaudžiausia – triuškinamai pralaimėta 59:109. Kova dėl pirmos vietos grupėje su kroatais buvo nevykusi – 81:90, o svarbiausioje dvikovoje turnyre ketvirtfinalyje beviltiškai 64:90 pralaimėjo Australijai.
Padedama krepšinio apžvalgininko ir „Viasat Sport Baltic“ komentatoriaus Vaido Čeponio tv3.lt sudėliojo keturias kertines nesėkmės Rio de Žaneiro olimpiadoje priežastis.
1. Psichologija
Lietuvos rinktinę sugniuždė beviltiškas pralaimėjimas ispanams 50 taškų skirtumu. Lietuviai sulūžo psichologiškai ir neatsigavo. Tai rodo, kad daugelis mūsų žaidėjų yra psichologiškai trapūs. Reikėtų bent svarstyti galimybę pasikviesti į nacionalinę ekipą profesionalų psichologą. Tokius specialistus turi pusė NBA ir kai kurios Eurolygos komandos. Jonas Kazlauskas, kuris yra vienas stipriausių taktikų Europoje, deja, nepasižymi tokiomis savybėmis, kurios padėtų krepšininkams atsikratyti nereikalingos įtampos.
2. Individualus meistriškumas
Tapo dar labiau akivaizdu, kad Lietuvos rinktinė iš esmės neturi individualiai labai stiprių žaidėjų. Netgi Kroatijos komandoje, kuriai buvo prognozuojamas pasitraukimas iš varžybų po grupės etapo, yra daugiau talentų. Net nekalbame apie tokio lygio krepšininkus kaip Šarūnas Marčiulionis ar Arvydas Sabonis. Rinktinėje nėra tokio kalibro žaidėjų kaip Ramūnas Šiškauskas, Artūras Karnišovas ar Linas Kleiza. Visos šios problemos prasideda dar jaunių amžiuje, kai treneriai ugdo ne vaikų individualias savybes, jų techniką, o be reikalo didelį dėmesį skiria taktikai. Tokią metodiką dauguma trenerių taiko ir dabar.
Kadangi Lietuvos rinktinėje yra tik vienas kitas krepšininkas, galintis efektyviai žaisti vienas prieš vieną, mūsų šalies atstovų stiprybė turėjo būti komandinis žaidimas. Tačiau varžovai jį idealiai išnagrinėjo ir mūsiškių žaidimas sugriuvo. Tokiu atveju svarbiausiais veiksniais, kurie padeda siekti pergalės, tampa improvizacija, nervų stiprumas, psichologija. Šiuo metu neturime aikštėje tokių kūrėjų kaip Šarūnas Jasikevičius.
3. Trenerių kaltė
Dėl rinktinės prasto pasirodymo olimpiadoje, žinoma, kaltę turi prisiimti ne tik krepšininkai, bet ir treneris. Reikėtų šiek tiek supaprastinti žaidimą. Lietuvos nacionalinė ekipa naudoja per daug derinių. Dėl šios priežasties žaidimas neretai tampa statiškas. Pasigendama greitojo puolimo. Pavyzdžiui, mače su australais lietuviai staigių kontratakų metu pelnė tik 4 taškus. Mūsų šalies atstovai pagal surinktus taškus greitame puolime atsidūrė tarp paskutiniųjų.
4. Žlugusios viltys su Jonu Valančiūnu
Prieš olimpines žaidynes didelė dauguma krepšinio specialistų neabejojo, kad aiškus rinktinės lyderis bus Jonas Valančiūnas. Tačiau paaiškėjo, kad pagrindinis vidurio puolėjas olimpiadai nėra pasirengęs fiziškai. Be to pasirodė, kad JV vis dar nemoka tvarkytis su jauduliu, nors jau ne vienerius metus žaidžia NBA lygoje.
Nors J. Valančiūnas teigė, kad už Atlanto daug dirba papildomai, bet vis dar akis bado jo įgūdžių stoka puolant – pirmiausia žaidimas nugara į krepšį ir nesugebėjimas užsiimti pozicijos priimant kamuolį. Ko gero, Jonui svarbiau auginti ne raumenų masę, o lavinti staigumą, nes dabar jis labai prastai ginasi prieš varžovų derinį „du prieš du“. Šiek tiek nuvylė abu mūsų lengvieji krašto puolėjai Mindaugas Kuzminskas ir J. Mačiulis, kurie rungtyniavo banguotai.
