Be abejo, klysta visi, o teisėjų klaidos nėra pasaulyje nematytas dalykas. Vis tik, kai tas pats (vienas geriausių šalyje) teisėjas dvejose toms pačioms komandoms teisėjautose rungtynėse taip skirtingai interpretuoja situacijas, klausimų kyla ne vienas.
Grįžkime į šių metų balandžio 26-ąją Klaipėdoje. Dėl vėlyvo pavasario „Džiugas“ namų rungtynes žaidė uostamiestyje prieš tą patį „Žalgirį“. Kaip jau supratote, teisėjavo tas pats K. Bartuškevičius, kuris, sužaidus maždaug pusvalandį, o švieslentėje degant dviem nuliams, į „Džiugo“ vartus po rikošeto skyrė labai silpną baudinį.
Teko girdėti, kad po tų rungtynių „Džiugo“ vadovai ir treneriai, neslėpdami pykčio, kreipėsi į Lietuvos futbolo teisėjų asociaciją su klausimu apie dvigubus standartus priiminėjant sprendimus ir skiriant tokius baudinius. Dar teko girdėti, kad dėl tokio telšiškių įžūlumo K. Bartuškevičius nevaikiškai įsižeidė.
Toplyga? Veikiau, vaikų darželis, jei tai yra tiesa.
Vakarykščių rungtynių metu „Žalgiris“ buvo geresnė komanda, ji kūrėsi daugiau progų, o tada laikrodis pradėjo skaičiuoti 53 minutę. Primenu, kad švieslentėje vis dar 0:0. „Džiugas“ surengė ataką, po kurios kamuolys pataikė į„Žalgirio“ gynėjo Danny Lupano peties lygyje esančią ranką. K. Bartuškevičius įsidėjo švilpuką į burną, tačiau po kelių sekundžių apsigalvojo ir baudinio neskyrė. Kodėl, Kęstuti?
Palyginkite tuos du epizodus Klaipėdoje ir Vilniuje ir atsakykite, kuris baudinys yra tikresnis? P.S.: Primenu, kad pečių lygyje (arba aukščiau) esanti ranka be jokių interpretacijų GARANTUOJA baudinį.
Tarkim, nors tuo netikiu, žaidimo ranka nepamatei. Bet rungtynės jau paleistos ir į jas sugrįžti, kaip parodė tolesni įvykiai, nebeįmanoma. Pasipylė klaidos tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Skirtumas tas, kad klaidų svoris į abi puses visiškai skirtingas.
66-oji rungtynių minutė. Dešiniajame krašte prie šoninės linijos telšiškiai akivaizdžiai prasižengė prieš Deividą Šešplaukį. Švilpukas tylėjo. Tačiau tuomet, kai „Džiugas“ pasileido į kontrataką, K. Bartuškevičius nusprendė, kad, būtent, tada yra geriausias laikas stabdyti žaidimą ir D. Šešplaukį nubausti geltona kortele už demonstratyvų nesutikimą su teisėjo sprendimu.
Prabėgo dar dvi minutės. Nematydamas varžovo, Matas Vareika alkūne taip užvožė Bacary Sane į veidą, kad šiam dviejose vietose lūžo skruostikaulis. Šiandien futbolininkui atliekama operacija, nepaisant to, kad K. Bartuškevičiui ir trims jo kolegoms pasirodė, kad tai tėra net pražangos nevertas žaidybinis epizodas.
Ne, tai nėra žaidybinis epizodas. Tai yra arba žaidimo neišmanymas, arba žaidimo neskaitymas, arba noras specialiai priimti klaidingą sprendimą. Tai, kad Matas nematė priešininko, jo niekaip neatleidžia nuo atsakomybės. Ir jūs tą puikiai žinote. Lygiai taip pat, kaip birželio 20 dieną teisėjas Vilius Paulauskas nuo atsakomybės neatleido Domanto Šlutos, kai šis nematydamas Roko Lekiato, įvažiavo pastarajam atvira koja ir už tai užsidirbo tiesioginę raudoną kortelę.
Važiuojam toliau. LFTA nuolat kartoja, kad pasekmės daro prielaidą griežtinti sprendimą. Kęstuti, ar tuo metu, kai greitosios automobilis pasirodė aikštėje, dar nebuvo aišku, kad pasekmės bus liūdnos? Kodėl tuomet, dar neatnaujinus žaidimo, M. Vareika nebuvo pašalintas iš aikštės?
Šioje vietoje, beje, bus įdomu pamatyti ir LFF Drausmės komiteto principingumą. Priminsiu, kad prieš nepilną mėnesį Pirmoje lygoje, nepaisant gautos geltonos (pabrėžiu, ne raudonos) kortelės, už varžovo sužalojimą (garliaviškiui Lukui Odincovui buvo sulaužyta koja) „Jonavos“ gynėjas Jurijus Matvijivas buvo nubaustas trejų rungtynių diskvalifikacija.
Šiuo atveju, sulaužytas skruostikaulis. Žaidėjas, panašu, sezoną baigė. Įdomu, ar užteks drąsos DK priimti „Žalgiriui“ nepalankų sprendimą? Mano spėjimas: neužteks.
Pabaigai, apie logiką arba jos nebuvimą. Vakar Toplygoje buvo žaidžiamos trejos rungtynės ir TIK VIENOSE varžėsi dvi komandos, pretenduojančios kitą sezoną žaisti Europoje. Kodėl ne tos rungtynės buvo pasirinktos centrinėmis, kodėl ne jos buvo transliuojamos per TV ir kodėl ne jose buvo naudojama VAR sistema?
„Žalgiris“ yra pakankamai stiprus, kad ir be teisėjų pagalbos galėtų laimėti. Liūdna, kad patys teisėjai mums neleidžia tuo įsitikinti.
Dar liūdniau šiuo metu yra „Džiugo“ stovykloje. Net prabėgus beveik parai po rungtynių, pakalbintas Andrius Lipskis nedaugžodžiavo. Tik paminėjo, kad „Emocijos dar neatslūgo, o mažiems klubams vargas yra ne tik renkant konkurencingą komandą, bet ir renkant taškus lygiose kovose“.
Sekite naujausius Eurolygos įvykius. Visas naujienas apie Eurolygą ir Žalgirio rungtynes rasite čia.
