Kitąmet Lietuva taps Europos krepšinio sostine. Tačiau Europos krepšinio čempionato šeimininke netaps. Tik klusnia tarnaite, pristačiusia čempionatui didingų arenų. Išleidusi biudžeto pinigus. Ir už tai gausianti iš šeimininko „FIBA Europe" tik menkus pelno trupinius.
Kodėl mums taip atsitinka? Beveik visada. Kodėl Lietuva kontaktuoja su pasauliu kaip susigūžusi tarnaitė su šimtais arogantiškų šeimininkų? Niekada nesuvoksiančių mūsų realybės. Ir net nebandančių suvokti. Jei priešininkas per skystas, tai kam dar bandyti jį suvokti? Analizuoti? Juk ir taip pasiduos. Be kovos.
Kodėl taip atsitinka, kad mūsų vyriausybės tik vykdo komandas? Aišku, ne mūsų. Tik svetimas. Tarsi būtų sutrikęs, paklydęs, iš kiemo pabėgęs taksas. Jokio kiauksėjimo. Ką tik sutinka, visiems vizgina uodegą.
Taip atsitiktų su taksu, bet kodėl mums, Lietuvai, taip visada atsitinka?
Atsakymas paprastas. Mūsų buvusios, esamos ir turbūt būsimos vietos valdžios nemokėjo ir nemoka gerbti savo valstybės. Ir turbūt nemokės. Nes negali išsigydyti provincialios tarnaitės sindromo. Velka paskui save ir visus Lietuvos piliečius. Toli gražu ne klusnius svetimų įgeidžių vykdytojus. Nes eiliniai Lietuvos piliečiai yra išdidesni. Dar nepraradę savigarbos. Tik valdžia mus kompromituoja. Per klusniai tenkindama “FIBA Europe" poreikį. Išlupti iš Europos krepšinio čempionato kuo didesnį pelną. Tik, aišku, ne Lietuvai.
Mes tik tada atsitiesime, kai išmoksime gerbti savo valstybę. Taip kaip ją gerbė mūsų krepšinio rinktinė. Laimėjusi Lietuvai pasaulio bronzą. Juk tai jie, ne „FIBA Europe" funkcionieriai, galų gale ne Lietuvos krepšinio federacija ir ne mūsų valdžia, išlupo iš pasaulio bronzos medalį. Keliolika vyrų parodė, kaip reikia pagerbti savo Tėvynę. Ir kaip neišsigąsti. Vergiškai netūpčioti.
Pasijuskime vieną kartą tikra krepšinio šalimi. Su garsiąja lietuviška krepšinio mokykla. Ir tegul mūsų vyriausybės, kol nesugeba kitaip identifikuotis, bendrauja su pasauliu per krepšinio prizmę. Pasijunta ne ministrais, bet krepšininkais. Persikūnija į Liną Kleizą ar Robertą Javtoką. Bent darbo valandomis. Gal tada atsiras tas tikrasis išdidumas. Tas tikrasis atstovavimas. Tas komandinis šalies piliečių matymas. Kai Lietuvos valstybė, tarsi nacionalinė piliečių rinktinė, išdidžiai sutinka pasaulį. Nesileidžia jo įveikiama. Puola ir ginasi.
Ar būtume supratę savo krepšinio rinktinę, jei ji per varžybas su Kinijos rinktine būtų siekusi pralaimėti Kinijai? Sąmoningai. Vergiškai. Kad kinai turėtų naudos. Tačiau mūsų valdžios „rinktinė", išėjusi į aikštelę su „FIBA Europe" “rinktine", užmėtė kamuoliais savo krepšį. Kad Lietuva neturėtų naudos. Jei būtume varžybų žiūrovai, tokias nemokšiškas rungtynes nušvilptume. O dabar mokesčių mokėtojai tik stebi. Kaip visos mūsų vyriausybės nemoka derėtis su Vakarais. Nei su Europos Sąjunga, nei su „FIBA Europe". Nei su bet kokia Vakarų kompanija. Nė su vienu juridiniu subjektu, jei jis - iš Vakarų. Taip apkvaišta, kad tenkinasi trupiniais.
