Sportoginčai.lt pasidalijo istorija, kurioje nenurodomas vardas, tačiau aiškiai galima identifikuoti, jog ji – apie R.Jokubaitį ir Miuncheno „Bayern“ klubą.
Advokatas Antanas Paulauskas pasakojo, kaip FIBA arbitražo teisme (BAT) gynė žaidėją dėl jam reikalingo išmokėti atlyginimo. Pasak jo, klubas nenorėjo to daryti.
„Praėjusį penktadienį sulaukiau dar vienos bylos, kurioje atstovavau krepšinio žaidėjui ir jo agentui arbitražo tribunole (BAT), rezultatų. Jie teigiami. Klientų reikalavimai buvo patenkinti 100 proc. Nors itin smagu tuo viešai pasidžiaugti, tačiau, manau, kad kartu reikšminga yra aptarti iš šios bylos niuansus, kadangi joje kilę teisiniai aspektai BAT praktikoje iš esmės iki šiol dar nebuvo nagrinėti.
Byloje ginčas dėl klubo žaidėjui mokėtino atlyginimo po to, kai žaidėjas patyrė rimtą traumą atstovaudamas savo šalies nacionalinei rinktinei tarptautinėse varžybose. Dėl šios priežasties jis visą sezoną nebuvo registruotas savo klubo sudėtyje ir nežaidė oficialiose rungtynėse. Žaidėjas su klubu buvo sudaręs ilgametę visiškai garantuotą sutartį.
Dalis žaidėjui priklausiusio atlyginimo buvo išmokėta nacionalinių rinktinių žaidėjų traumų draudimo išmokų dėka. Tačiau dėl likusios atlyginimo dalies sumokėjimo kilo ginčas. Gindamasis nuo žaidėjo reikalavimų klubas užėmė poziciją, kad sutartyje įtvirtinta atlyginimo mokėjimo garantija neapėmė traumos, patirtos atstovaujant nacionalinei rinktinei. Be to, jis argumentavo tuo, kad žaidėjas prieš naują sezoną nepraėjo medicininės patikros, neteikė klubui paslaugų, dėl ko klubas žaidėjui esą ir neprivalėjo nieko mokėti.
Visgi BAT esminiais klausimais pritarė mūsų pozicijai. Pirma, BAT akcentavo, kad jeigu klubas nori, kad trauma, patirta atstovaujant nacionalinei rinktinei, būtų laikoma išimtimi iš garantuoto atlyginimo, tokia išimtis turi būti aiškiai numatyta sutartyje. Todėl, jeigu sutartyje nustatyta, kad žaidėjo atlyginimas yra visiškai garantuotas, vien aplinkybė, kad trauma buvo patirta ne klube, o nacionalinėje rinktinėje, savaime nepanaikina klubo sutartinių įsipareigojimų.
Antra, ilgalaikės sutarties atveju kasmetinė medicininė patikra nėra savaime suprantama sutarties galiojimo ar vykdymo sąlyga. Jeigu klubas nori, kad prieš kiekvieną naują sezoną žaidėjas iš naujo privalėtų praeiti medicininę patikrą ir kad nuo jos rezultatų priklausytų tolesnis sutarties vykdymas, tai taip pat turi būti aiškiai nustatyta sutartyje. Medicininė patikra, numatyta sutarties įsigaliojimo pradžioje, savaime netampa kasmet vykdytina privaloma sąlyga, nuo kurios priklauso žaidėjo teisė į atlyginimą.
Trečia, žaidėjo neregistravimas rungtynėms dėl patirtos traumos savaime nepanaikina jo teisės į sutartyje garantuotą atlyginimą. Net jeigu dėl taikomų taisyklių žaidėjas negali būti registruotas ar dalyvauti rungtynėse, tai dar nereiškia, kad pati tarp klubo ir žaidėjo sudaryta sutartis tampa nevykdytina ir klubas automatiškai atleidžiamas nuo pareigos mokėti sutartą atlyginimą.
Ketvirta, nacionalinės rinktinės draudimo išmoka savaime nepakeičia klubo sutartinės atsakomybės. BAT pažymėjo, kad trečiosios šalies išmokėta kompensacija gali būti reikšminga siekiant išvengti dvigubo atlyginimo žaidėjui mokėjimo. Tačiau vien draudimo išmokos faktas nereiškia, kad klubas nebeturi pareigos sumokėti žaidėjui pagal sutartį priklausančio garantuoto atlyginimo.
Taigi, ko galime išmokti iš šios bylos? Turbūt dar kartą to, kad sutartis turi būti išsami, kad ir kaip visada norisi, kad jos tekstas tilptų į vieną puslapį. Todėl ir šiuo atveju, jeigu yra pageidaujama, kad žaidėjo trauma nacionalinėje rinktinėje atleistų klubą nuo pareigos mokėti žaidėjui garantuojamą atlyginimą, tokios sąlygos turi būti įtvirtintos sutartyje“, – rašė advokatas.
Sekite naujausius Eurolygos įvykius. Visas naujienas apie Eurolygą ir Žalgirio rungtynes rasite čia.
