Panevėžiečiui penkiakovininkui Justinui Kinderiui šie metai buvo puikūs. Vaikinas viliasi, jeigu tokia sportinė sėkmė lydės ir kitąmet, dalyvauti 2012-ųjų vasaros olimpinėse žaidynėse Londone.
Pokalbį su 23 metų penkiakovininku panevėžiečiu Justinu Kinderiu pradedame klausimu, kiekgi jis šiemet iš viso laimėjo medalių.
Užderėjo medalių
„Šiuolaikinės penkiakovės pasaulio taurės etape Egipte užėmiau antrąją vietą, dar kito etapo, varžybos vyko Berlyne, vėl buvau antras, – pradėjo skaičiuoti šiųmetį laimėjimų derlių jaunasis sportininkas. – Po šių pasaulio etapų Vengrijoje vyko Europos šiuolaikinės penkiakovės čempionatas. Asmeninėje įskaitoje buvau ketvirtas, bet komandų įskaitoje kartu su Edvinu Krungolcu ir Tomu Makarovu buvau trečias ir pelniau bronzinį apdovanojimą. Dar medalius laimėjau rugsėjo pradžioje Kinijoje vykusiame pasaulio penkiakovės čempionate. Asmeninėje įskaitoje atiteko bronza, o komandų įskaitoje Lietuvos komanda laimėjo auksą.
Dar vieną bronzos medalį pelniau mišriame penkiakovės duete kartu su Donata Rimšaite.“
Anot Justino, reikšmingiausi asmeninėje įskaitoje iškovoti medaliai.
„Jie patys svarbiausi, nes už pasiektus aukštus rezultatus asmeninėje įskaitoje šalies valdžia skiria pinigines premijas, – atvirai kalbėjo penkiakovininkas. – Jos, žinoma, nėra tokios didelės, kaip krepšininkų, lengvaatlečių, bet, kaip ir visi Lietuvos žmonės šiuo metu, taip ir sportininkai esame priversti gyventi taupiai. Todėl už Europos, pasaulio čempionatuose iškovotus medalius gauname sumažintas premijas. Skaičiuojame pinigus, bet ir už tas skirtas lėšas stengiamės pasiruošti varžyboms.“
Kiti metai – svarbūs
Jaunąjį sportininką pagavome besitreniruojantį Panevėžyje, „Žemynos“ vidurinės mokyklos baseine.
„Po visų čempionatų grįžau į namus. Kartu su Donata Rimšaite treniruojuosi gimtajame mieste – surengėme čia tokią sportinę stovyklą. Rytą vyksta plaukimo treniruotė, paskui bėgimas, o po pietų vėl į baseiną. Taip visą dieną“, – pasakoja Justinas ir priduria, jog smagu grįžti į miestą, kuriame pradėjo sportininko karjerą.
„Galiu susitikti su draugais, tik, žinoma, jiems laiko vis pristinga. Be to, labai džiaugiuosi, kad galiu išklausyti plaukimo trenerės Inos Šimeliūnaitės patarimų – ji mane treniravo tuomet, kai gyvenau Panevėžyje“, – pasakojo jis ir sakė, kad negali pamiršti ir kitų gimtajame mieste su juo dirbusių trenerių – Žydrūnės Budrienės ir amžiną atilsį Aldonos Navasaitienės.
– Kas laukia kitąmet? – klausiame sportininko.
– Kiti, 2011-ieji, labai svarbūs metai visiems sportininkams, – aiškina Justinas. – Tais metais vyks atranka į 2012 metų olimpines žaidynes Londone. Todėl labai svarbu Europos ir pasaulio čempionatuose užimti aukštas vietas.
Tarkime, Europos čempionate asmeninėje įskaitoje būtina patekti į geriausiųjų aštuntuką – tik tuomet būsi garantuotas, kad galėsi 2012 metais dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Jeigu nepavyks Europos čempionate, anot penkiakovininko, dar galima tikėtis laimės pasaulio pirmenybėse.
„Tačiau iš jų į olimpines žaidynes jau pateks tik tie, kurie užims tris pirmąsias vietas“, – patikslina.
Be to, penkiakovininkai į Londono žaidynes bus atrenkami dar ir pagal reitingą. „Šiuo metu pagal iškovotas prizines vietas esu penktas pasaulyje“, – aiškino apie galimybes patekti į olimpiečių gretas Justinas.
Aptarus su J. Kinderiu kitų metų planus, abu nusprendžiame, kad, jeigu jaunasis penkiakovininkas 2011-aisiais demonstruos tokį aukštą sportinį meistriškumą, tai turės visus šansus atstovauti Lietuvai Didžiojoje Britanijoje.
„Tik tegul kiti metai būna tokie, kaip šie... – santūriai kalba Justinas, – tuomet tikrai galėsiu tikėtis atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse. Tai visų sportininkų svajonė – tokią svajonę turiu ir aš.“
Pasirinko tinkamai
Klausantis ramiai kalbančio ir nesigiriančio laimėjimais jaunojo sportininko, pasidaro smalsu, kaip jis, buvęs plaukikas ir anksčiau dalyvavęs triatlono varžybose, nusprendė pasirinkti šiuolaikinę penkiakovę.
– Kas turėjo įvykti, kad pasirinkai tokią sporto šaką, kurioje reikia ne tik mokėti plaukti, bėgti, bet ir šaudyti, fechtuotis bei jodinėti žirgais? – klausiame.
– Taip turėjo atsitikti. Lemtis tokia... – atsakydamas šypteli Justinas. – Plaukimo treniruotes „Žemynos“ mokyklos baseine pradėjau lankyti būdamas penkerių ar šešerių. Tačiau šitoje sporto šakoje nepasiekiau gerų rezultatų.
Manau, kad plaukimas nebuvo mano „arkliukas“. Triatlonas? Per sunki sporto šaka. Labai dideli atstumai, todėl sportininko organizmas turi būti atsparus tokiems krūviams.
Supratau, kad reikia sporto šakos, kuri būtų sudėliota iš kelių.
Tokia ir buvo šiuolaikinė penkiakovė.
Taigi būdamas vos penkiolikos Justinas išvyko iš Panevėžio į Vilnių treniruotis pas Jurijų Moskvičiovą. Jis lig šiol tebėra sportininko treneris.
„Neapsirikau pasirinkęs tokią sporto šaką, – neturi nė menkiausios abejonės Justinas. – Pagal rezultatus galima spręsti, kad pataikiau.“
J. Kinderis pripažįsta, kad iš namų į sostinę siekti sportinių rezultatų išvažiavo dar būdamas labai jaunas.
„Paauglystė pati... – sako jis. – Tačiau mama pasitikėjo manimi. Negalėjau jos nuvilti. Be to, žinojau savo siekius, ko man reikia. Užsispyręs esu... Ir neišklydau į klystkelius. Esu savame kelyje ir žinau, kur einu.“
Anot J. Kinderio, geriausiai jam sekasi atsiskleisti penkiakovės kroso ir šaudymo rungtyse.
„Labai apsidžiaugiau, kai šias dvi rungtis buvo nuspręsta sujungti, – sako vaikinas. – Man palankūs tie pasikeitimai, nes, prisipažinsiu, prastai sekėsi šaudyti. O kai ta rungtis tapo kombinuota – kartu su bėgimu, pradėjo sektis. Kadangi bėgu gerai, o šaudant svarbu pataikyti į taikinį, tos rungties taškai pakeičia bendrą rezultatą. Pavyzdžiui, Kinijoje vykusiame pasaulio penkiakovės čempionate fechtavimo rungtyje buvau septintas, plaukimo – dvidešimtas, jojimo – šeštas, o kroso ir šaudymo dvikovėje – trečias. Bendras rezultatas – pasaulio čempionato bronza.“
Iš senbuvių mokosi
Toliau su jaunuoju sportininku šnekamės apie Lietuvos rinktinės senbuvius penkiakovininkus Edviną Krungolcą, Andrejų Zadneprovskį.
Pastarasis šiomis dienomis oficialiai pareiškė išeinąs iš Vilniaus raitosios policijos į pensiją, todėl neaišku, ar šis garsus sportininkas dalyvaus kitų metų varžybose.
– Norisi sužinoti, ar Justinas, būdamas toks jaunas, jaučiasi lygiaverčiu varžovu šiems sporto korifėjams?
– Fizinėse rungtyse jaučiuosi lygiavertis, bet techninėse – ne, – nė nebando riesti nosies panevėžietis. – Jie abu turi milžinišką patirtį, o ji labai daug reiškia penkiakovėje. Stengiuosi mokytis iš jų: jie vis dar pranašesni už mane, jų kartelė pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse – aukšta. Tačiau, manau, kad darbu, treniruotėmis galima pasiekti puikių rezultatų.“
Justinas pasipasakojo ypač gerai sutariantis su E. Krungolcu, mat sportininkai kartu treniruojasi.
„Suprantama, čempionatuose esame savotiški priešininkai, – su šypsena priduria. – Tuomet rungtyniauji ir stengiesi užimti aukštesnę vietą. Tačiau niekada varžybų metu nelinkiu jiems nieko blogo – net tokios minties neturiu. Kovoti reikia, bet siųsti blogas mintis – ne. Reikia pozityviai mąstyti ir siekti asmeninių tikslų, nelipant kitiems per galvas.“
Visas gyvenimas – sportas
Per šiuos metus įrodęs, kad gali pasiekti puikių sportinių rezultatų, J. Kinderis „Panevėžio balsui“ sakė, kad kol kas jo visas gyvenimas ir mintys sukasi aplink sportą.
„Net laisvalaikis susijęs su sportu, – juokiasi. – Jeigu poilsiauju, mielai žaidžiu tinklinį. Patinka žvejyba... Be to, dar esu M. Romerio universiteto studentas. Bakalauro studijų metu gilinuosi į teisę ir vadybą. Juk reikia ir apie ateitį mąstyti...“
Apie kitas sporto šakas Justinas sako galvojantis „labai atsargiai“.
„Nesu krepšinio, kuris vadinamas Lietuvos antrąja religija, didelis gerbėjas, – narsiai pasisako. – Mano galva, šiai sporto šakai skiriama per daug dėmesio. Tuomet nukenčia kitos sporto šakos, kurių atstovai pasiekia tikrai aukštų rezultatų, tačiau finansavimas jiems skiriamas mažesnis. Taip neturėtų būti...“
Bet J. Kinderis sako esąs tvirtai pasiryžęs ir su tomis lėšomis, kurios skiriamos penkiakovei, kitąmet pakovoti dėl prizinių vietų.
Raimonda MIKUČIONYTĖ
