Živilė KAVALIAUSKAITĖ
APIE GARBĘ IR PILIETĮ
Šiauliai miesto garbės piliečio titulą yra suteikę trisdešimt penkiems garbingiems žmonėms, nusipelniusiems miestui ir jo bendruomenei. Šiemet miesto 777–ojo gimtadienio proga bus pagerbti nauji garbės piliečiai.
Kokią prasmę kasdienybės užutėkiuose turi žodžiai „garbė“ ir „pilietis“?
Antanas SIREIKA, Šiaulių miesto garbės pilietis (2003), krepšinio treneris, 2003 metais su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine po 64 metų pertraukos Europos krepšinio čempionate Švedijoje iškovojo aukso medalius. Jo vadovaujamos dėl titulų sėkmingai kovėsi Šiaulių „Šiaulių“, Kauno „Žalgirio“, Kazanės „Uniks“ (Rusija) krepšinio komandos. Antrą sezoną A. Sireika treniruoja Japonijos krepšininkus.
Pagarba prieš nepagarbą
– Kas yra garbė sporto pasaulyje?
– Yra sakoma: „Šlovę reikia iškovoti, o garbės – tik neprarasti“.
Bet kurioje sporto šakoje profesionalūs sportininkai kovoja dėl pergalės, žmonės juos vertina pagal rezultatus.
Dauguma puikiai supranta, kad aukšti pasiekimai ateina per didžiulį darbą, sujungtą su talentu. Sportininkas dėl šlovės turi aukoti dalį savo gyvenimo, sveikatą. Vien tai man kelia pagarbą žmonėms, kurie sugeba atiduoti save vardan iškelto tikslo.
Jei visi dirbtume tai, ką išmanome, būtume labiau gerbiami, ir labiau gerbtume vienas kitą.
– Kaip kinta garbės sąvoka sporte?
– Gaila, kad mes kasdien technokratiškėjame, kompiuterizuojamės ir vis mažiau laiko bei dėmesio lieka dvasiniam mūsų pasauliui tobulinti. Kultūrai ar paprasčiausiam mandagumui nebelieka vietos.
Tas pats jaučiama ir sporte. Didžiuliai kontraktai, beprotiška reklama nustumia visa kitą žemyn. Labai nemalonu konstatuoti, bet krepšinio aikštelėse vis dažniau matau vaidybos, nešvaraus žaidimo, nepagarbos vieni kitiems ar žiūrovams.
Juk būtent gerbėjai sukelia žaidėjui adrenalino pliūpsnius, dėl jų jie sugeba išspausti iš savęs daugiau, nei galėtų. Bet daugeliu atveju matome pasipūtimą, egoizmą. Replikos vienas kitam, teisėjams ar net žiūrovams tampa įprastu reiškiniu.
Įdomu, kaip atrodytų, jei teatre spektaklio metu aktorius imtų replikuoti publikai? Visas komandas ar žaidėjus visą gyvenimą skatinau žaisti žmonėms, žaisti rezultatyviai ir efektingai.
Garbinga, kai vienoje komandoje likus keturiems žaidėjams, ir iš kitos vienas išeina savo noru; kai futbolininkai grąžina kamuolį varžovui po teisėjo sustabdyto žaidimo; kai atsiprašo nugriauto žaidėjo, o ne apeliuoja į teisėjus.
Trenerio kilniausieji
– Sporto pasaulyje teikiamas „Fair-play“ (kilnaus žaidimo) apdovanojimas. Kam jūs tokį prizą skirtumėte?
– Mano skiriamas prizas atsidurtų „Dream Team '92“ krepšinio komandos rankose. Jie visada žaidė efektingai, rezultatyviai, be vaidybos. Jie propagavo pasauliui krepšinio grožį.
Kitą prizą skirčiau Donui Nelsonui, buvusiam Lietuvos krepšinio rinktinės asistentui. Už jo nuoširdžią pagalbą Lietuvos krepšiniui, už jo žmogiškumą ir tautiškumą. Tiek metų būdamas su rinktine, jis parodė, kaip reikia mylėti žmones, su kuriais dirbi, ir kaip niekada neišsižadėti savo gimtinės.
2004 metais jis pasakė, kad neis į salę padėti lietuviams rungtynėse su JAV, nes negali būti prieš savo šalį. Bet Donas buvo pirmasis iš didelio gerbėjų ir dalyvių būrio, pagerbimo ceremonijoje atsistojęs ir lietuviškai (!) užtraukęs mūsų himną po 2003 metų pergalės! Jis didžiavosi lietuvių tauta.
2005 metais Europos čempionate, po kelių varžybų jis turėjo išvykti namo. "Jeigu mes čia ką nors laimėsime ir jeigu ir man bus skiriama kokia nors premija, atiduokit ją Ramūnui (Šiškauskui), nes tai – jo čempionatas. Aš šį kartą negalėjau prisidėti", – sakė jis. Tai parodo, kad Donas mokėjo vertinti kitų darbą.
Iš Lietuvos krepšininkų „Fair-play“ skirčiau S. Štombergui už ilgametį nuoširdų kuklų darbą rinktinėje, ir A. Saboniui – už tai, kad jis paskutinius karjeros metus praleido „Žalgiryje“.
Arvydas savo elgesiu mokė gerbti savo miestą, žmones, turėjusius didžiausios įtakos jo sportinėje karjeroje. Tebūnie tai geru pavyzdžiu visiems. „Užmiršęs praeitį, neturėsi ateities“,– yra pasakęs senovės filosofas.
– Ar jauniems sportininkams ugdomas garbingo žaidimo supratimas? Ar tai jau tampa atgyvena?
– Garbės suvokimas negali būti atgyvena! Nori būti gerbiamas, išmok gerbti pats save. Kuo tapsime, jei jaunimo nemokysime garbingos kovos?
Ar gerbs ateityje kas nors lietuvius? Sportas mūsų mažai tautai yra vos ne pagrindinė saviraiškos priemonė, vizitinė kortelė. Vardą Rūta žino pusė Europos! J. Valančiūną jau žino ir Japonijoje.
Ačiū jiems, kad jų vardai kelia tautos pasididžiavimą. Rodydami jų pavyzdį jaunimui, skiepykime nuoširdų, sąžiningą darbą, kuklų garbingą elgesį.
Norisi patarti kolegoms treneriams – nepraleisti pro pirštus šio auklėjimo aspekto.
Japoniški pavyzdžiai
– Dirbate Japonijoje. Kuo skiriasi garbės suvokimas pas mus ir šioje šalyje?
– Japonijoje matau daug daugiau abipusės pagarbos. Po namų rungtynių visi žaidėjai apeina salėje ratą, pasisveikindami su pirmose eilėse sėdinčiais žmonėmis. Nesvarbu, laimėjai ar ne. Čia niekas neišeina anksčiau, niekas nešvilpia prieš savo komandą.
Kurie sėdėjo toliau, laukia lauke, kad galėtų gauti autografą ar nusifotografuoti. Kartą užsikalbėjome su asistentais gal porą valandų, išeiname į lauką, o ten ... gal šimtas žmonių! Atsiprašėme ir, žinoma, visiems pasirašėme. Kitą dieną klubo prezidentas dėkojo už pagarbą žiūrovams.
Japonijoje negali pakeltu tonu kalbėti žaidėjams, nes tai yra nepagarba žmogui. Negali patalpoje šūktelėti kitam, nes tai – nepagarba aplinkiniams.
Labai atsargiai reikia elgtis su pažadais, planais, nes juos reikės vykdyti.
Viskas yra planuojama toli į priekį, todėl planų keitimas – taip pat nepagarba žmogui. Pakeisti treniruotės laiką gali tik 2 mėnesius į priekį. „O jei žmonės jau suplanavę ką nors su šeima?“ – paklaus.
Kai supranti ir pripranti, pamatai, kaip miela ir ramu taip gyventi: be streso, skubėjimo, chaoso, netikėtumų.
Visi dirba numatytą darbą, yra viskuo apsirūpinę ir patenkinti. Kukliai, bet viskuo užtikrinti. Ir jokie gamtos reiškiniai neišmuša iš jų užtikrintumo ir ramybės.
Neteko matyti pavydo, chuliganizmo, avarijų ar bent agresyvaus, piktybiško vairavimo.
Noriu palinkėti visiems mums daugiau pagarbos vieni kitų darbui, daugiau šilumos ir nuoširdumo bendraujant tarpusavyje. Sveikatos ir džiaugsmo – otsukare sama desu.
Japonija, Utsunomiya
