Islandija – keista šalis
Mūsiškiai į Reikjaviką išskrido antradienį, septintą valandą ryto Lietuvos laiku.
Rankininkai Islandijos sostinę pasiekė pirmą valandą vietos laiku. Lietuvoje tuo metu buvo ketvirta dienos.
G. Cibulskis trijų valandų skirtumo ir rungtynių 23 valandą vakaro per daug nesureikšmina.
„Islandija – keista šalis, – pirmaisiais įspūdžiais su tv3.lt dalijosi G. Cibulskis. – Apsiniaukę, saulės nematyti, aštuoni laipsniai šilumos. Esame su striukėmis, kelnėmis, kepuraitėmis, batais... Tačiau to ir tikėjomės.“
Lietuviai Islandijoje vietinių ir šalies žiniasklaidos dėmesio kol kas nesulaukė.
„Su vietiniais neturėjome jokio kontakto. Net nežinau, kur tie žmonės… Kelios mašinos pravažiuoja ir tiek. Galbūt gyvename Reikjaviko pakraštyje? – klausė rinktinės kapitonas. – Apsistojome keturių žvaigždučių viešbutyje. Jis švarus, tvarkingas. Maistas geras, daug jūros gėrybių. Stebino tai, kad viešbutyje sveikinasi mūsų kalba, tačiau vėliau sužinojome, kad ten dirba lietuvė. Rungtynės vyks kažkokiuose koncertų rūmuose. Lietuvoje pastaruoju metu žaidėme tikrai geresnėse salėse – „Siemens“, „Švyturio“ arenose.“
Islandijos rinktinė nuo 2000-ųjų ilsėjosi vienintelius metus – nepateko į 2009-ųjų pasaulio čempionatą Kroatijoje.
„Manau, islandams psichologiškai bus sunkiau nei mums. Jie nori nenori yra favoritai. Žiūrovai spaus šeimininkus, kad pasiektų pergalę. Kaip islandai gali pralaimėti lietuviams? Nesąmonė! Turėtume žaisti atsipalaidavę, neturime, ką prarasti. Manau, bus labai svarbu, kas geriau susitvarkys su psichologija“, – svarstė G. Cibulskis.
Laukti 20 metų nebereikėtų
Penktadienį Vilniuje vykusios pirmosios rungtynės baigėsi lygiosiomis 27:27.
Į finalinį turnyrą žengs ta rinktinė, kuri triumfuos mače Islandijoje. Komandoms gali užtekti ir lygiųjų. Tokiu atveju kelialapį į finalinį turnyrą lems tai, kuri ekipa pelnė daugiau įvarčių svečiuose.
„Tyliai pakalbame apie tai, kas laukia, jei mums pavyks patekti į pasaulio čempionatą. Iš akių išbėgs litras ašarų. Įeitume į rankinio istoriją, taptume jos dalimi. Reikštų, kad padarėme labai didelį darbą, einame gera linkme. Porą savaičių būtume euforijoje. Manau, tada kito čempionato 20 metų laukti nereikėtų, pirmenybėse žaistume dažniau“, – pranašavo komandos kapitonas.
Šalies rinktinė pasaulio ir Europos čempionatuose žaidė po kartą. Lietuviai 1997-aisiais planetos pirmenybėse Japonijoje buvo 10-i, 1998-ųjų finaliniame senojo žemyno turnyre Italijoje – devinti.
Lietuvoje rungtynės su islandai vadinamos „šimtmečio šansu“.
Pasak G. Cibulsko, didžiulis ažiotažas pirmojo mačo pradžioje Vilniuje lietuvius varžė.
„Tikiuosi, šįkart taip nebus. Be to, rungtynės vyks 23 valandą mūsų šalies laiku, tad pusė Lietuvos miegos, nežiūrės“, – juokėsi rinktinės kapitonas.
Jis viliasi, kad sėkmingas mūsiškių žygis pasaulio čempionato link dar labiau pakels rankininkų vertę.
„Lietuvių paklausa nemaža, bet pasiūla ne tokia didelė. Agentai stebi, skambina, nori mūsų rankininkų, nes jie darbštūs, ūkiški žmonės. Jie treniruojasi, neapsimetinėja, jei kas nors skauda, vis tiek baigia rungtynes. Mūsiškių vertė kyla, o jei patektume į pasaulio čempionatą, ji didėtų dvigubai“, – skaičiavo G. Cibulskis.
14 metų rinktinėje žaidžiantis rankininkas pastebi, jog komanda gerokai pažengė į priekį. Kapitonas mano, kad jei anksčiau ekipai kažko trūko, dabar jai nestinga nieko.
Gintaras džiaugėsi, kad į rinktinės duris labai smarkiai beldžiasi pamaina. „Net susirūpinau, nes jaunimo yra ir į mano poziciją“, – juokėsi rankininkas.
Iš mažos šalies pavogė pergalę
Nors pirmosios rungtynės su islandais baigėsi lygiosiomis, iš pradžių užfiksuota Lietuvos rinktinės pergalė – 28:27.
Antrajame kėlinyje Mindaugui Dumčiui mačo teisėjai užfiksavo pražangą puolant. Lietuvis po švilpuko pelnė įvartį, rezultatas iš 17:16 pakeistas į 18:16. Po rungtynių įvartis anuliuotas.
„Rankinį žaidžiu nuo 10-ies metų ir net nesu girdėjęs, kad taip gali būti. Labai apmaudi klaida. Tikiuosi, vienas taškelis nieko nelems, o tie, kurie pavogė pergalę iš valstybėlės, bus nubausti, – vylėsi 32-ejų G. Cibulskis. – Jei žinotume, kad rezultatas lygus, būtume laikę kamuolį iki pat finalinės sirenos. Rungtynių pabaiga atrodytų kitaip.“
Lietuvos rankininkai po mačo į rūbinę galvodami, kad iškovojo pergalę.
„Reagavome įspūdingai. Nugalėta Islandijos rinktinė! Džiaugiamės, buvome patenkinti. Tačiau žinojome, kad nutiko kažkas negero. Tikėjomės, jog gali būti lygiosios. Tai oficialiai pranešta, kai grįžome į viešbutį. Labai nenusiminėme, bet gaila… Galbūt kažkas mus skriaudžia iš aukščiau? Svarstome, ar iš kitos komandos būtų atimta pergalė. Tačiau turime lygiąsias, šansų nepraradome. Širdelė virpa, eisime kovoti“, – žadėjo rinktinės kapitonas.
Lietuviai po pirmųjų rungtynių treniravosi Vilniuje, Alytuje.
„Dideliame stadione pažaidėme futbolą, analizavome savo, o vėliau islandų žaidimą“, – pasakojo G. Cibulskis.
Jo teigimu, futbolas – dažnas rankininkų palydovas, jis mielai žaidžiamas bent kartą per savaitę, apšilimo metu.
Islandijos rinktinė Klaipėdos „Dragūno“ rankininko Vilniuje niekuo nenustebino. Lietuvis tokio varžovų žaidimo ir tikėjosi.
Visada dėmesio centre
G. Cibulskis vadinamas tikra Lietuvos rinktinės siela.
„Kapitonas – tarsi laidas tarp žaidėjų ir trenerių. Turime nerašytas taisykles, reikia stebėti vidinę tvarką. Jei kas pavėluoja į vakarienę, pietus, reikia skirti tam tikrą bausmę. Dažniausiai – budėjimą. Tada rankininkas visą dieną prižiūri tvarką, po treniruotės surenka kamuolius, sutvarko vandens butelius, visą komandą žadina į pusryčius, pietus. Jei kažkas turi psichologinių problemų, reikia su juo pašnekėti. Jei komandos draugams kas nors nepatinka, tarkime, per dideli krūviai, apie tai pranešu treneriams, o jie geranoriški. Garbė būti kapitonu. Privalau palaikyti gerą atmosferą, užvesti komandos draugus. Nors to ir nereikia, nes lietuviai patys užsikūrę“, – šypsojosi sportininkas.
Šalies rankinio federacija pateikia tokius G. Cibulskio duomenis – 200 centimetrų, 145 kilogramai.
„Kaip mane sustabdyti? Nieko nėra neįmanoma. Tačiau mažulėliams būna sunkiau, bandome pasinaudoti mano jėga. Kartais pavyksta, kartais ne. Rankinyje labai svarbi taktika, – mano rinktinės kapitonas. – Su tokiais duomenimis visą laiką būni dėmesio centre. Kai žaidi varžovų arenose, sirgaliai nelabai patenkinti. Tačiau po rungtynių nori pabendrauti, nusifotografuoti.“
G. Cibulskio teigimu, šioje sporto šakoje apribojimų nėra: „Rankinį žaidžia visi. Pažiūrėkite į kraštus, kur rungtyniauja 170 centimetrų ūgio 50 kilogramų sveriantys sportininkai. Kas juos pagaus? Niekas. Atsitraukę žaidėjai – dideli, per du metrus, gali mesti iš toli. Pagaliau tokių rankininkų turi ir Lietuvos rinktinė. Šioje sporto šakoje yra bei reikia visokių – lieknų, stambių, gražių, negražių.“
