Šiandien „Žalgirio“ vyrai vėl kupini jėgų, nusiteikimo kovoti. Ir, be abejo, nugalėti. „Geras!“ kalbėjosi su „Žalgirio“ vyriausiuoju treneriu Gintaru Krapiku, ką tik su žaidėjais atvykusiu į Palangą, trumpą treniruočių stovyklą, rengtis savaitgalį vyksiančioms BBL varžyboms.
- Taip sakant, „atostogos“ baigėsi - metas kibti į darbą?
- Iš tiesų ši trumpa treniruočių stovyklėlė mums visiems - pačiu laiku. Po užtrukusio turbulencinio periodo į komandą pagaliau sugrįžo stabilumas. Nuotaikos puikios ir darbingos. Tikiuosi, čia labai rimtai padirbėsime, gerai pasirengsime varžyboms. Svarbiausia, kad vėl visi kartu, rimtai nusiteikę dirbti.
- Ką šiais laikais profesionalų komandai reiškia pinigai, stabili finansinė parama?
- Nereikia bijoti žodžio „pinigai“. Profesionalus krepšininkas per savo sportinę karjerą turi užsidirbti gyvenimui po krepšinio. Mat daugelis sportininkų, atiduodami tam geriausius savo gyvenimo metus, kitko nelabai ir išmoksta. Ar ne visiems pavyksta įsitvirtinti tam tikroje veiklos srityje ir sėkmingai darbuotis. Ne kiekvienas žaidėjas turi noro ir galimybių dirbti treneriu. Todėl finansai šiuolaikiniame sporte vaidina labai didelį vaidmenį. Ir jeigu jie pradeda strigti, komandoje iškart atsiranda problemų.
- O kaip buvo anksčiau, kai pats vilkėjote „Žalgirio“ komandos žaidėjo marškinėlius?
- Tada buvo visai kitokia situacija. Pinigų buvo ne kalnai, bet jie buvo stabilūs. Mes oficialiai nebuvome profesionalai - Sovietų Sąjungoje profesionalaus sporto juk nebuvo! Buvome „sporto instruktoriai“, gaudavome už darbą atlygį. Kaip minėjau, nedidelį, bet nuolatinį. Išvykti į užsienį niekas neleido, apie tai net negalvojome. Taigi situacija buvo visiškai kitokia nei dabar.
- Kaip jums, krepšinio veteranui, atrodo šių dienų krepšinis, gretinant jį su anais laikais?
- Labai sunku gretinti. Vien dėl to, kad anksčiau, kaip minėjau, nė vienas žaidėjas neturėjo galimybės išvykti į užsienį. Dabar žaidėjų migracija - didžiulė. Žaidėjas lyg ir pradeda įsitvirtinti komandoje, bet pasitaiko geresnis pasiūlymas ar komanda jo atsisako - ir žmogus, net nespėjęs apšilti kojų, važiuoja kitur. O subręsti komandoje vieno sezono neužtenka. Reikia laiko žaidėjams priprasti vienam prie kito, treneriui įgyvendinti savo idėjas. Komanda gali tikėtis gerų rezultatų, jeigu žaidėjai joje užsibūna bent 2-3 metus.
- Jūsų laimėjimai krepšinyje - įspūdingi. Regis, viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Tačiau yra ir nematoma kopimo karjeros laipteliais pusė, paženklinta toli gražu ne vien džiugiomis pergalėmis, maloniais prisiminimais. Ar buvo akimirkų, kai, pradėjus vadovauti „Žalgiriui“, kildavo minčių į viską spjauti, nutraukti su krepšiniu siejančius saitus?
- Ne, dar tokia bloga diena ar akimirka manęs nebuvo aplankiusi! (Juokiasi.) Puikiai suprantu, kokioje sudėtingoje padėtyje buvo komanda, bet kadangi aš nuo seno esu vienas jos narių - tiek veikla, tiek širdimi - man tikrai ne „vienodai rodo“ jos likimas. Aš tikrai būsiu paskutinis, kuris atsisakys šiai komandai padėti. Kol kas neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad pareikščiau: „Viskas, palieku šią komandą, pamirštu ją.“
- Kas sunkiau: žaisti komandoje ar ją treniruoti?
- Daug sunkiau būti treneriu. Mat, treniruotei pasibaigus, trenerio darbas nesibaigia. Jis tiek treniruotei, tiek varžyboms turi gerai pasiruošti, išstudijuoti sukauptą medžiagą, o tas užima daug laiko. Vyrai ateina į treniruotę, sąžiningai padirba ir - poilsis iki kitos treniruotės.
- Kaip jus veikia krepšinio aistruolių komplimentai, įvertinimas? Štai nors „Žalgiris“, jums stojus prie komandos vairo, ypatingomis pergalėmis nenudžiugino, LKL Žvaigždžių dienos balsavime buvote išrinktas geriausiu treneriu; krepšinio gerbėjų valia buvote tituluotas „Metų žalgiriečiu 2008“.
- Kiekvienam žmogui, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, pripažinimas, geri atsiliepimai yra labai malonūs. Tačiau tik pradėjęs vadovauti komandai lygiai taip pat buvau, atsiprašant, „durninamas“, „lochinamas“. Kai komanda iškovoja pergalę, visi džiaugiasi, o kai pralaimi, treneriai pylos nuo krepšinio aistruolių gauna pirmiausia. Aš labai anksti, nuo 17 metų, buvau komandoje, kuri siekia tik didžiausių tikslų, ilgą laikotarpį žaidžiau rinktinėje, po to dirbau trenerio asistentu, todėl užsiauginau šiokį tokį „šarvą“. Tiek nuo panegirikos, tiek nuo kritikos. Išmokau realiai viską vertinti. Žinau, kada ir ką padariau blogai, o kada - gerai. Todėl stengiuosi realiai vertinti tiek man skirtus gražius žodžius, tiek kritikos pliūpsnius.
- Įsiminė vieno krepšinio aistruolio be galo mielas atsiliepimas internete apie jus: „Krapikas - žmogus, kuriam „Žalgiris“ yra gyvenimas.“
- Tikrai taip! Labai anksti savo gyvenimą susiejau su „Žalgiriu“. Išvykęs žaisti į Vokietiją, visą laiką domėjausi, kaip „Žalgiriui“ sekasi. Svajojau baigęs sportinę karjerą ateiti į šią komandą, dirbti treneriu. Kurį laiką čia dirbau trenerio padėjėju, ir jeigu būtų buvusi gera finansinė padėtis, turbūt ir iki šių dienų tas pareigas būčiau ėjęs. Nemanau, kad neturėdamas finansinių sunkumų „Žalgiris“ man būtų pasiūlęs vyriausiojo trenerio postą. Tačiau atsitiko taip, kaip atsitiko. Klubo vadovai žinojo, kad esu žalgirietis visa širdimi, ir pasiūlė: prašom, jeigu ką nors sukursi - tavo, o jei nesugebėsi, nepavyks - ką padarysi.
- Komandos pergalių receptai. Kur jų ieškote?
- Vienas jaunas treneris labai sėkmingai dirbusio amerikiečių studentų krepšinio trenerio pasiteiravo, koks yra komandos trenerio sėkmės receptas. Šis kolegai padavė dėžutę su trimis lapeliais ir paliepė kiekvieną dieną išsitraukti po vieną lapelį ir perskaityti, ką reikia daryti, kad treniruojama komanda skintų pergales. Jauniklis neiškentė - iškart išsitraukė visus tris lapelius. Ant visų jų buvo parašytas tas pats žodis “darbas“. Taip ir yra! Reikia suburti „vienos minties“ komandą, reikia, kad trenerio atneštas idėjas gerai priimtų žaidėjai. Tačiau visų svarbiausia - darbas.
- Ar vyriausiojo trenerio postas - paskutinis jūsų profesinės karjeros laiptelis? Gal turite slaptų svajonių?
- Manau, kad treneriui, kuris tik pirmus metus eina tokias pareigas, apie kitką galvoti nevertėtų. Kol kas save įsivaizduoju tik šitame darbe. O kaip bus ateityje, kaip tą pakoreguos gyvenimas, kas žino.
- Varžybas stebintys žiūrovai dažnokai savo jausmus tramdo sunkiau negu žaidėjai ar treneriai. Išduokite, ką jaučiate sunkiausiomis žaidimo minutėmis? Kaip sutramdote jaudulį, emocijas?
- Kiekvienas žmogus yra individualybė, džiaugsmus ir nesėkmes išgyvena savaip. Noriu pabrėžti vieną dalyką - niekada emocijų nesuvaidinu. Kaip jaučiuosi, toks ir atrodau. Esu impulsyvus žmogus, kartais labai užsidegu, bet trenerio statusas verčia žūtbūt susitvardyti. Kartais, deja, taip jau nutinka, kad emocijos nugali šaltą protą.
- Nors trenerio duona - ganėtinai sprangi, norinčiųjų dirbti tokį darbą netrūksta. Kaip tapti geru treneriu?
- Aš geru treneriu tik bandau tapti - toks dar nesu. Žinau viena: jeigu negailėsiu laiko ir sąžiningai dirbsiu, kada nors ateis laikas, kai galėsiu save laikyti geru treneriu.
- Vadovauti didelio profesionalumo, aistruolių dievinamoms krepšinio žvaigždėms nėra lengva. Juk kiekvienas žaidėjas - savito charakterio, daugiau ar mažiau išpuikęs. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą?
- Treneriui svarbiausia, kad žaidėjai patikėtų, jog jis žino, kaip atvesti komandą į pergalę. O paskui viskas priklauso nuo bendro darbo. Visi žaidėjai žino, kad mano mintys ir tikslai sukasi vien apie tai, kaip kuo greičiau „Žalgirį“ prikelti. Žaidėjai, neabejoju, irgi apie tai tegalvoja. Juk nė vienas sportininkas nemėgsta pralaimėti. Taigi galiu drąsiai teigti, kad pergalės tikrai ateis.
- Dėmesio ir pinigų nestokojančiam sportininkui lengva paslysti. Kaip to išvengti? Ar šeima gali būti tvirčiausiu dvasiniu ramsčiu?
- Man atrodo, ne tik sportininkų - kiekvieno iš mūsų gyvenime šeima vaidina didžiulį vaidmenį. Kokia stabili padėtis šeimoje - toks stabilus jautiesi ir savo darbe. Jei yra problemų šeimoje, tas automatiškai persikelia ir į darbą. Arba atvirkščiai. Atsiriboti nuo to neįmanoma. Tiesa, mano atveju yra šiek tiek kitaip. Žmona su vaikais gyvena Vokietijoje, aš - Kaune. Taigi grįžusio manęs niekas nemato - kokios aš nuotaikos, kaip jaučiuosi. Žinoma, su šeima nuolat bendrauju telefonu. Po tokių „susitikimų“ man labai palengvėja, nuslūgsta įtampa. Bet, tiesą sakant, nesu pratęs skųstis ar guostis. Žinojau, kur einu. Nelijo pergalėmis, todėl nebuvo galima tikėtis didelio žiūrovų ir spaudos palaikymo. Suvokiau, kad tą sunkų laikotarpį reikia būti ypač stipriam. Ir tikėti, kad tikrai ateis geresni laikai.
- Jeigu šeima toli, su kuo ir kur praleidžiate laisvalaikį?
- Mėgstamiausia vieta, kur tikrai gerai pailsiu ir atsipalaiduoju, yra rusiška pirtelė su vantelėmis ir taip toliau. (Juokiasi). Šiam malonumui skiriu pakankamai laiko, kad visapusiškai atsigaučiau. Tai man išties pati geriausia atsipalaidavimo priemonė. Pirtelė - pagrindinis mano jėgų šaltinis.
- Aišku, su gera kompanija.
- Be abejo, ten visada gera kompanija būna. Į gerą pirtį renkasi tik geri žmonės.
- Na ir pabaigoje trumpai papasakokite apie artimiausius „Žalgirio“ darbus krepšinio aikštelėje ir planus.
- „Žalgiris“ - tokia komanda, kuri visada sau kelia didžiausius tikslus. Ir Baltijos lygos, ir Lietuvos lygos turnyrai, kuriuose dalyvaujame, aukščiausios vietos juose - kaip tik ir yra tie tikslai, kurių siekiame.
GINTARO KRAPIKO DOSJĖ
AMŽIUS: 47 metai (gimė 1961 07 06 Kretingoje)
ŠEIMA: žmona Ingrida (kavinės darbuotoja), sūnus Gytis (sporto ekonomikos ir sporto teisės studentas), dukra Joana (teisės studentė)
POMĖGIS: pirtis
DARBAS: 1985-1990 m. - Kauno „Žalgirio“ komandos žaidėjas
1990-1999 m. - žaidėjas įvairiose Vokietijos komandose
2000-2006 m. - „Žalgirio“ krepšinio komandos trenerio asistentas
2006-2008 m. - Kazanės „Uniks“ krepšinio komandos trenerio asistentas
nuo 2008 m. spalio mėn. - Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos vyriausiasis treneris
LAIMĖJIMAI: SSRS čempionas (1987 m.)
Barselonos olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas (1992 m.)
Europos čempionato vicečempionas (1995 m.)
LKL čempionas (2001, 2003, 2004, 2005 m.)
BBL čempionas (2005 m.)
LKL vicečempionas (2002 m.)
Rusijos taurės vicečempionas (2007 m.)
Tarpkontinentinės V.Džonso taurės laimėtojas (1986 m.)
