Garsus Lietuvos krepšininkas Eurelijus Žukauskas šiuo metu krepšinį žaidžia savo malonumui, o sulaukęs pasiūlymo neatsisakytų paragauti trenerio duonos
Eurelijus Žukauskas, beveik prieš dvejus metus baigęs profesionalo karjerą, be populiariausios mūsų šalyje sporto šakos ilgai neištvėrė. 37-erių klaipėdietis šį sezoną rungtyniauja Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygoje, „Emvadara – Šalna“ ekipoje. Kelis metus visiškai negalvojęs apie krepšinį, dabar aukštaūgis žaidžia savo malonumui.
E. Žukauskas sutiko pasidalinti mintimis ne tik apie ŠKKML bei dabartinę veiklą, bet ir apie profesionalaus krepšininko gyvenimo peripetijas, karjerą užsienyje, Lietuvoje bei ateinantį 2011 metų Europos čempionatą.
„Gerai vien tai, jog turėsime sporto areną,“ – šypsosi Eurolygos, Europos, Baltijos krepšinio lygos (BBL), daugkartinis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionas, Europos taurės laimėtojas ir daugelį kitų titulų iškovojęs krepšininkas.
– Pradėkime nuo to, kaip atsidūrėte Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygoje? Kodėl nusprendėte padėti „Emvadara – Šalna“ ekipai?
– Pasiūlė gerą kontraktą, daug pažadėjo ir atėjau (juokiasi, - aut. past.). Iš tikrųjų turiu neblogą kaimyną, su kuriuo visą vasarą žaidėme tenisą. Mūsų ekipa iš pradžių vadinosi „Šalna“, o mano kaimynas – jos direktorius, tad ir pakvietė kartu pažaisti. Kai atėjau pažiūrėti, kaip atrodo komanda, pamačiau daug pažįstamų veidų ir pagalvojau, kodėl gi neateiti ir dėl savęs nepajudėti. Nesi pririštas – kada nori eini, kada nori – ne, žaidi savo malonumui. O dabar jau kai pradėjome, tai reikia ir baigti.
– Esate vienas ryškiausių šios lygos veidų. Tikriausiai sulaukiate daugiausiai ne tik sirgalių palaikymo, bet ir jaunų varžovų dėmesio?
– Pas mus sirgalių pulkai renkasi nedideli, tačiau kartais paskaitau naujienas internete – žmonės domisi šia lyga, kuri yra jauna ir neseniai susikūrusi.
Reikia padaryti, kad jauni varžovai nenorėtų prieš mane žaisti (juokiasi, - aut. past.). Apsiginti, neduoti įmesti - ir viskas. Na, bet kol kas dar spėju ir su jaunais. Į kitas komandas per daug nesižvalgau, tačiau ir savo ekipoje turime du perspektyvius berniukus. Su jais reikėtų gerai padirbėti, duoti pamokų, kad negalvotų, jog jau dabar žaidžia gerai, o galėtų tobulėti. Vis tik koją pakišti gali metai - gal tų didelių rezultatų ir nebūtų, tačiau patobulinti savo žaidimą jie galėtų drąsiai.
– Kokia veikla šiuo metu užsiimate be krepšinio?
– Dabar labai stipriai „užsiiminėju“ tėvystės veikla, turiu pusantrų metų dukrą. Šiuo metu daugiau laiko praleidžiu namuose. Jokio verslo neturiu, tačiau kažko didžiulio dabar ir nesukursi. O laisvalaikiu sugalvojame kokių nors atrakcijų. Pavyzdžiui, žaidžiame ledo ritulį. „Facebook“ socialiniame tinklalapyje galite rasti mūsų komandą – „Žaliojo slėnio“, kuri aprenga „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ aprangų spalvomis (juokiasi, - aut. past.).
– Savo karjerą pradėjote Klaipėdos „Neptūne“. Ar dar prisimenate tuos laikus?
– Puikiausiai prisimenu. Tada buvo sunkūs laikai, dabar jaunimui tikriausiai lengviau – yra paskatinimas, jie mato, kaip krepšininkai gyvena. O tais laikais nebuvo lengva. Reikėdavo gyventi iš santaupų ir nemažai dirbti. Atsimenu, man tai krepšinyje buvo lyg pirma klasė. Komandoje spindėjo Tado Petravičiaus, Andriaus Laumenio, Bendžiaus „žvaigždės“. Gaila, kad tada neiškovojome pirmos vietos (juokiasi, - aut. past.).
– 1997-iais persikėlėte į Kauno „Žalgirį“. Ką tuo metu jums tai reiškė? Tikriausiai „Žalgiris“ tada kaip ir daugeliui jaunų žaidėjų jums buvo tarsi svajonių komanda?
– „Žalgiris“ buvo viena stipriausių komandų, į kurią visi žiūrėjo pro padidinamąjį stiklą. Turėjome aukštaūgį legionierių Franjo Arapovičių, bei kitus gerus centrus. Tada buvau dar toks netvirtas, „kūdutis“ ir „Žalgiryje“ sustiprėjau. Vėliau patekau į rinktinę, kurioje buvo didelė konkurencija. Gaudavome pamokų nuo Arvydo Sabonio. Iš tikrųjų gyvenome labai geromis nuotaikomis, tie du „Žalgirio“ metai buvo „superiniai“, puikiai pasirodėme Europoje. Mes jiems parodėme savo žaidimą ir vėliau tapo lengviau įsitvirtinti Europos komandose.
– Jau kitą sezoną tapote Eurolygos čempionu. Kaip manote, ar visa tai buvo dėsninga? Kai kurie krepšininkai to siekia visą karjerą, o jums tereikėjo šešių sezonų.
– Prieš tai laimėjome Europos taurę, o antrais metais – Eurolygą. Tie du metai buvo auksiniai. Taip, galima teigti, jog visa tai dėsninga. Gerai žaidėme, komanda buvo puikiai sukomplektuota, nupirkti labai talentingi legionieriai, puikiai vieni kitus supratome.
– Europos taurės laimėtojas, Eurolygos čempionas, sėkmingas krepšininkas – dėmesys, draugai, gerbėjai. Galbūt spėjote susirgti vadinamąja „žvaigždžių“ liga?
– „Žvaigžių“ liga...Vieną dieną gali susirgti „žvaigždžių“ liga, kitą – „žemės“ liga (juokiasi, - aut. past.). Draugų per daug niekada nebuvo, likę visi tie, kurie buvo ir anksčiau. Naujų atsirado labai mažai. O kad atsirastų „žvaigždžių“ liga, buvo nebe tas amžius - ne 13-a metų (juokiasi, - aut. past.).
– 2000/01 paragavote legionieriaus duonos Bolonijos „PAF“ ekipoje. Ar buvo lengva įsitvirtinti kitoje šalyje, ar netrūko gimtinės? Kokie įspūdžiai liko iš gyvenimo Italijoje?
– Tikriausiai šie metai buvo sunkiausi mano karjeroje. Nuvažiavau pirmą kartą ir patekau į tokią itališką „žvaigždžių“ komandą, kuri praėjusiame sezone buvo viską laimėjusi ir buvo palikime. Atrodė, jog ir šiemet viską turime laimėti. Visi vaikščiojo iškėlę galvas, tačiau „Kinder“ ekipa buvo labai gerai sukomplektuota ir ji viską laimėjo – Eurolygą ir kitas taures.
Iš tikrųjų buvo sunku – visas tas kalbos barjeras. Mokėjau kelis žodžius angliškai, tačiau reikėjo išmokti itališkai. Lankiau specialias pamokas. Prie viso to dar gavau kelio traumą, tad tai buvo nervingas ir sunkus sezonas. Vėliau viskas buvo gana paprasčiau.
– Esate rungtyniavęs Italijoje, Rusijoje, Turkijoje ir Graikijoje. Kurioje šalyje jums labiausiai patiko?
– Visos šalys geros (juokiasi, - aut. past.). Galbūt Rusijoje patiko labiausiai. Lengvesnis kalbos barjeras, pažinojau daugiau žaidėjų, gal dėl to ir buvo lengviau. Tačiau, iš esmės, niekur nebuvo labai sunku.
– Kuo skiriasi legionieriaus duona nuo gimtojoje šalyje rungtyniaujančio krepšininko?
– Jeigu žaidi rinktinėje, iš karto po sezono, be atostogų, išvažiuoji ginti šalies garbės. Vėliau į tą komandą, su kuria esi pasirašęs kontraktą, atvažiuoji nepailsėjęs, dirbi už pinigus, o iš tavęs visi tikisi gero rezultato. Vis tik namų sienos yra namų sienos – ir lietuviškas maistas, ir kalba. Kitur vis tiek į tave žiūri ne kaip į savą.
– Lietuvoje rungtyniavote „Neptūne“, „Žalgiryje“ ir „Lietuvos ryte“. Kurioje iš šių komandų rungtyniauti buvo maloniausia? Kurią ekipą dabar labiausiai palaikote?
– Visur buvo neblogai. Jeigu pirmais metais būčiau atsidūręs „Žalgiryje“, galbūt net nebūčiau pradėjęs žaisti aukštesniame lygyje - būtų trūkę žaidybinės patirties. Į Kauno ekipą atėjau jau susitiprėjęs ir toks labiau „vykęs“ (juokiasi, - aut. past.).
Palaikau visas Lietuvos komandas. Esu už gražų krepšinį, man nesvarbu, laimės „Žalgiris“ ar „Lietuvos rytas“. Svarbu, kad būtų gražu akiai.
– Tačiau tikriausiai niekas neprilygo atstovavimui Lietuvos rinktinei? Kurie metai joje jums buvo sėkmingiausi?
– Visi sezonai rinktinėje buvo gana neblogi, gal tik vienas nelabai koks. Kai grįžome iš Turkijos, visi orouoste šaukė „gėda“ (juokiasi, - aut. past.). Tačiau vėliau tapome Europos čempionais. Kai tada nusileidome į Kauną, vaizdas buvo nerealus. Atrodo, kad visi tie susirinkę žmonės yra išprotėję, galvojome, ką jie čia daro (juokiasi, - aut. past.).
– Kaip manote, ar požiūris į atstovavimą šalies rinktinei pasikeitė nuo tų laikų, kai rungtyniavote pats?
– Mūsų požiūris visada buvo toks pats. Kaip rusai sako – eini, ir atgal kelio nėra. Man atrodo, požiūris turėtų būti visų vienodas. Darai karjerą sau, o jeigu jau patenki į rinktinę, vadinasi, esi geras krepšininkas.
– Kuris titulas apsikritai jums yra pats vertingiausias?
– Man visi titulai yra vertingi (šypsosi, - aut. past.). Europos čempiono, Eurolygos taurės nugalėtojo, taip pat neblogai pasirodėme ir Olimpiadose. Visi titulai yra vertingi, vieno neišskiriu. O įsimintiniausi tie, kur gauni daug žaisti, o komanda rodo gerus rezultatus – pavyzdžiui, kai tapome Europos čempionais. Visais kitais metais rinktinę mano pozicijoje vesdavo kiti žaidėjai – ir Arvydas Sabonis, ir Gintaras Einikis.
– 2009-isiais baigėte profesionalo karjerą. Niekada nesvarstėte galimybės tapti treneriu?
– Svarsčiau. Tačiau norėjosi pora metų pailsėti nuo krepšinio. Dabar jau svarstyčiau, jeigu turėčiau pasiūlymą. Pailsėjau, visos mintys sukasi ne tik apie krepšinį. Šiuo metu žaidžiu savo malonumui.
– Visi žinome, kad šie metai – ypatingi, kadangi Lietuvoje rengiamas Europos čempionatas. Ką manote apie šį renginį?
– Manau, renginys turėtų būti geras. Vien tas, jog turėsime sporto areną. Iš vienos pusės, turime šeštą savo rinktinės žaidėją – sirgalius. Iš kitos pusės - svarbu, kad vyrai iš tos laimės neperdegtų (juokiasi, - aut. past.). Rungtyniaujant namuose atsakomybė yra didesnė negu išvykoje. Svarbu, kad jie pagautų savo žaidimą ir ant tos bangos mes tikrai galime daug pasiekti.
Kokia nauda Lietuvai? Svarbu, kiek sirgalių atvažiuos, kiek žmonių pamatys mūsų šalį. Nebesakys italai - „o ką jūs valgote?“ Vienas draugas pasakė, kad žiemą sniegą, o vasarą – žolę (juokiasi, - aut. past.). Jie pamatys, ką lietuviai valgo, jog gyvena gražioje šalyje.
– Kaip vertinate A grupę bei mūsų rinktinės galimybes?
– Visi žinome, kaip ta grupė atrodo. Pradėsime nuo sunkiausios. Svarbu, jog nebus kada atsipalaiduoti – pradėjai nuo sunkiausio ir išlaikai tą formą. Per burtų traukimo ceremoniją šalia manęs sėdėjęs Paulius Jankūnas atrodė šiek tiek pabalęs. Pasakiau, jog nebijotų, atvažiuosiu palaikyti (juokiasi, - aut. past.).
Jurgita Grigalaitytė
