Ieva LIUBŠYTĖ
Lietuvos žolės riedulio rinktinė neseniai pateko į moterų žolės riedulio pasaulio atrankos II etapą. Liūdną baigtį Lietuvos rinktinei prognozuotos varžybos baigėsi lietuvių sėkme. Savo įspūdžiais apie netikėtą pergalę, savo kaip žolės riedulininkės patirtimi bei šios sporto šakos žavesiu sutiko pasidalyti viena Lietuvos rinktinės lyderių - Šiaulių „Gintra-Strektė-Universitetas“ žolės riedulio komandos kapitonė Donata Grigienė.
- Ar tikėjote, kad iškovosite kelialapį į pasaulio atrankos II etapą?
- Matote, mes visos esame realistės. Realiai šį savaitgalį vykusiame pasaulio atrankos I etape Lietuvos rinktinė buvo ketvirtoji komanda pagal pajėgumą.
Tokia nuomonė susidarė todėl, kad Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos rinktinės žaidžia aukštesniuose divizionuose. Šios komandos atvirai pasakė, kad atvažiavo nugalėti Lietuvos. Ir tai normalu, nes jos tikėjo, kad esame silpniausios.
Manau, mums tikrai padėjo žaidimas namuose, tuo jau buvome įsitikinusios vasario mėnesį, kada vyko klubinis uždarų patalpų čempionatas. Tada mūsų komanda taip pat sulaukė stipraus palaikymo ir tapo čempionėmis.
Labai smagu ir, manau, svarbu, kad žaisdamos Šiaulių mieste tikrai jaučiame, jog žaidžiame namuose ir turime tokį papildomą faktorių aikštelėje - dvyliktąjį žaidėją, tai yra, žiūrovą.
Prie viso šio puikaus jausmo ir atmosferos labai prisidėjo mūsų miestas, pastatęs naujas tribūnas žolės riedulio stadione. Todėl ir mes buvome laimingos, ir žiūrovai, kurie galėjo stebėti varžybas. Prieš pat pasaulio atrankos pirmąjį etapą aš merginoms sakiau, kad šiomis dienomis vykstantis pasaulio futbolo čempionatas puikiai parodo, jog laimi ne stipriausia komanda, o ta, kuri labiau nori laimėti, ir ta, kuriai labiau pasiseka, todėl mes lygiai taip pat turime šansą laimėti.
Ir mūsų rinktinės kova su Ukraina parodė, kad galime kovoti: atidavusios labai daug jėgų pralaimėjome minimaliu rezultatu 1:2.
O baltarusės favoritėmis buvo laikomos nuo pat varžybų pradžios, tą jos ir įrodė tapdamos čempionėmis. Lenkijos komanda buvo ta viltis, tas šiaudas, už kurio galėjome griebtis, todėl atiduodamos visas jėgas laikėmės griežtos žaidybinės disciplinos ir mums pavyko nugalėti šią rinktinę rezultatu 2:1. Aišku, ir fortūna šių varžybų metu į mus buvo atsisukusi veidu.
- Kokie tolesni komandos planai?
- Po šio turnyro pirmojo etapo atostogausime, nes šis sezonas mums buvo labai ilgas. O rugsėjo mėnesį vėl kibsime į darbus, pradėsime ruoštis Lietuvos čempionatui. Jeigu data nepasikeis ir pasaulio atrankos antrasis etapas vyks Dubline kovo mėnesį, tai, ko gero, jau net ir Dublinui pradėsime ruoštis rugsėjį.
Juk kovo mėnesį gali būti labai sudėtinga, nes dar būna sniego, tad ir sąlygų ruoštis nelabai bus. Manau, kad Lietuvos čempionate mes neturime pakankamai pajėgių varžovių, tad tikslas bus ne čempionatą sužaisti, kadangi mes ir taip pakankamai gerai žaidžiame, o ruoštis varžyboms Dubline. - Koks yra žolės riedulio žaidėjo režimas?
- Šiaip žolės riedulys yra mėgėjiška sporto šaka - mes nesame profesionalės ir pinigėlių niekas negauna. Dėl šios priežasties labai griežtų reikalavimų galbūt ir nėra.
Kiekviena mergina varžyboms ar čempionatams ruošiasi individualiai. Aišku, norint, kad rezultatai būtų geri, kad gerai jaustumeisi aikštelėje ir tikrai rodytum aukšto lygio žaidimą, tai turi išlaikyti labai gerą fizinę formą. O fizinė forma pirmiausia priklauso nuo miego, paskui nuo maisto ir tik trečias faktorius yra treniruotumas. Sveika mityba ar specialios dietos tikrai nėra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra sugebėjimas derinti darbus, šeimas su treniruočių procesu, nes norint gerai atrodyti aikštelėje tu turi treniruotis: fiziniai duomenys, fizinis pasirengimas yra be galo svarbu. Todėl svarbiausia - rasti laiko treniruotėms.
- Ar komandos narių bendravimas vyksta ir už aikštės ribų?
- Mūsų komanda yra pakankamai jauna, tik aš ir dar dvi žaidėjos esame 27 metų, kitos - jaunesnės. Bet mes tikrai draugaujame ir aikštėje, ir už jos ribų. Nors žinoma, nėra taip, kad visos 11 ar 16 būtume draugės, bet tokios mažesnės grupelės, kurios turi bendrų interesų, tikrai susitinka.
Tos, kurios turi vaikų, susitinka kartu su vaikais, jaunesnės laisvalaikį leidžia aktyviau. Mūsų komanda yra labai draugiška. Manau, kad toks mūsų draugiškumas ir padėjo išeiti į kitą pasaulio atrankos turo etapą.
Tikrai kovojame viena už kitą, viena kitai padedame, pykčių praktiškai niekada nebūna. Esame ne tik komandos branduolys, bet ir Lietuvos rinktinės branduolys, nes beveik visos rinktinės žaidėjos yra šiaulietės. Džiugu, kad komanda yra ir linksma: mes į kiekvieną turnyrą ar Europos čempionatą, kuris vyksta ne Šiauliuose, važiuojame labai pakilios nuotaikos, o kelionių metu ir pajuokaujame, ir nuoširdžiai pasišnekame. Taip pat džiaugiamės, kad pas mus jau rudenį ateis jaunos perspektyvios žaidėjos – 1996-1998 metų gimimo - iš Šiaulių sporto mokyklos „Klevas“. Jos puikios, turinčios gerą humoro jausmą, o ir praktiškai joms net pritapti nereikia - draugiškame kolektyve ir atmosfera yra gera.
- Kodėl pasirinkote žolės riedulininkės kelią?
- Jau 13 metų žaidžiu žolės riedulį. Į šį sportą įsitraukiau gana vėlai, tik 15 metų - iki tol buvau plaukikė. Žaisti žolės riedulį pradėjau dėl to, kad mano mama buvo žolės riedulininkė. Ji šį žaidimą žaidė net 22 metus, tai aš, galima sakyti, visą gyvenimą buvau šalia šios sporto šakos. Nuo pat vaikystės mačiau, kaip reikia žaisti ir kaip žaidė geriausios Lietuvos žolės riedulininkės. Tėtis buvo futbolo vartininkas, tad augau labai sportiškoje šeimoje.
Pati žolės rieduliu domėjausi ir norėjau šioje sporto šakoje save realizuoti jau prieš daug metų, bet mama vis sakė, kad pirmiausia reikia baigti su plaukimu. O plaukti man sekėsi: buvau ir čempionė, ir vicečempionė. Kai sulaukus 15 metų nustojo gerėti plaukimo rezultatai, tai yra, tapo pastovūs, tuomet ir atėjau į žolės riedulį. Prie mano pasirinkimo prisidėjo ir tai, kad aš visą gyvenimą buvau labiau komandinių sporto šakų mėgėja, o plaukimas yra gana individualus sportas. Todėl net plaukime mano mėgstamiausia rungtis būdavo estafetės, nes reikėdavo rungtyniauti komandoms.
Vis dėlto manau, kad lemiama priežastis, dėl kurios susižavėjau žolės rieduliu, yra ta, kad mano mama jį žaidė ir jis man tikrai patiko. Patinka ir iki šiol.
- Kiek žadate tęsti žolės riedulininkės karjerą?
- Šie metai man yra labai sėkmingi, nes uždarų patalpų Europos čempionate buvau išrinkta geriausia žaidėja, dabar vykusiame pasaulio atrankos I etapo varžybose vėl buvau išrinkta geriausia. Visada smagu gauti tokius apdovanojimus, todėl drąsiai sakau, kad šie metai man buvo įspūdingi, labai sėkmingi ir nesinorėtų pabaigti dar tos karjeros, kai taip gerai sekasi.
Kadangi kitais metais vyks pasaulio atrankos II etapas ir uždarų patalpų aukščiausiasis divizionas, manau, kad pabaigti karjerą, kai laukia tokio aukšto lygio varžybos, tikrai būtų klaida. Dėl šių priežasčių dar metus tikrai planuoju žaisti.
O paskui... Žinote, metai bėga - 28 metai sportininkui yra pakankamai daug ir jeigu jau nuspręsiu nebepadėti komandai aikštelėje, tai padėsiu už aikštelės ribų. Būdama trenere ar trenerio asistente savo indėlį į žolės riedulį bandysiu įdėti kitokiu būdu.
- Koks pasiekimas žolės riedulyje jums labiausiai glosto širdį?
- Kaip ir minėjau, šie metai buvo labai sėkmingi. Malonu, kad esu pripažinta geriausia Europoje, jau nekalbant apie tai, kad buvau rezultatyviausia Lietuvos čempionato uždarų patalpų žaidėja, rezultatyviausia Lietuvos čempionato lauko, atvirų patalpų žaidėja. Visa tai tikrai glosto širdį.
Tie prizai ne tik motyvuoja, bet ir įpareigoja. Aikštelėje iš savęs reikalauji dvigubai ar netgi trigubai daugiau negu iš kitų merginų, nes turi traukti komandą į priekį.
Aišku, komandiniai pasiekimai yra ne mažiau malonūs nei pavieniai.
Noriu pabrėžti, kad žolės riedulys yra komandinė sporto šaka ir geriausia viena niekada nebūsi. Todėl visada, kai gaunu geriausios žaidėjos prizą, pirmiausia pasakau ačiū komandos merginoms, nes tik jų dėka kažkur tampi geriausia.
- Kaip manote – ar jūsų dukra seks mamos pėdomis?
- Konkrečiai žolės riedulio dukrai tikrai nesiūlysiu, bet ji, žinoma, galės rinktis.
Kadangi aš treniruoju dvi berniukų komandas, tai mano mažoji dažnai su manimi būna stadione treniruočių metu, nuolat mato tą žolės riedulio žaidimą, todėl gali būti, kad ir jai bus lygiai taip pat, kaip ir man buvo. Be to, ji jau turi ir lazdą, ir kamuolį, bando žaisti - ir tai jai patinka.
Iš tikrųjų dukrelė yra labai aktyvus vaikas. Kol kas galiu teigti, kad jai patinka visos sporto šakos, ji - labai sportiška mergaitė.
Man svarbu, kad vaikas išmoktų plaukti, beje, dėl šios priežasties ir mane tėvai leido į baseiną. Todėl manau, kad plaukti ją paskatinsiu, o daugiau viską lems tik jos pasirinkimas. Jau šiandien mano dukra rodo, kad charakterį turi: pati sprendžia, ką apsirengti, sprendžia, kur ir kada eiti, ką valgyti. Manau, kad ir sporto šaką pasirinks pati - mamos ir tėčio nelabai klausys.