Po pusantro mėnesio, 2015-ųjų sausio 4 dieną Argentinos sostinėje Buenos Airėse prasidėsiančiame garsiajame Dakaro ralyje startuos du lietuvių ekipažai. Tai Benediktas Vanagas bei Antanas Juknevičius. Būtent jis vienintelis galintis palyginti, kuo skiriasi šių dienų lenktynės, vykstančios Atakamos dykumoje Pietų Amerikoje, nuo lenktynių, vykusių Sacharos dykumoje Afrikoje.
Pietų Amerikoje daugiau civilizacijos
„Lenktynių Sacharoje tikslas buvo įveikti didžiausią pasaulio dykumą. Žmogus paprasčiausiai važinėjo po Sacharą motociklu ir pasiklydo. Jis dvi paras praleido kažkur vidury Sacharos dykumos vienas. Kažkaip sugebėjo susiremontuoti sugedusį motociklą ir grįžti, bet ten patirti išgyvenimai ir kova dėl išlikimo padarė savo: grįžęs jis pasakė, kad tą dykumą reikia išnaudoti, kad joje visi galėtų važiuoti ir kovoti, įveikti didžiausią pasaulio dykumą. Ir jau kitais, 1979 metais, įvyko pirmas renginys, kuris buvo pavadintas Dakaru. Lenktynininkai startavo Paryžiuje, o finišavo Senegalo sostinėje Dakare“, – kelių dešimtmečių istoriją primena lenktynininkas.
Priminęs, kad į Pietų Ameriką, Atakamos dykumą lenktynės buvo perkeltos nuo 2009 metų, nes Afrikoje buvo nesaugu, Dakaro ralio trasas neretai tekdavo keisti dėl politinių priežasčių ir karinių konfliktų, o kartais tekdavo atsisakyti net kai kurių etapų, jis priduria: „Bet smėlio ir kopų čia yra maždaug 5 kartu mažiau, negu buvo Afrikoje“.
Dakaro ralyje pradėjęs dalyvauti dar tada, kai lenktynės vyko Sacharos dykumoje, A . Juknevičius pasakoja: „Važiuoji visą dieną, greičio ruožas yra 5-6 šimtai kilometrų. Įsivaizduokite, kad jums reikia nuvažiuoti iš Vilniaus į Nidą, ten kažką paimti ir grįžti atgal į Vilnių. O Dakare važiuoji ne keliu, ne asfaltu ar greitkeliu, o bekele. Važiuoji dykuma. Pavyzdžiui, patenki į tokias zonas, kur 800 kv. km plote nėra jokios civilizacijos – jokių kaimų, miestų; ten tik keli beduinai gyvena, ir labai džiaugiesi juos pamatęs“, – pasakoja jis.
Paklaustas, kuo skiriasi lenktynės Afrikoje ir Pietų Amerikoje, A. Juknevičius atsako, kad pagrindiniai skirtumai vos du.
„Kilometrų skaičius tas pats, dienų skaičius tas pats. Esminis skirtumas tik vienas – Afrikoje, Sacharoje, nėra civilizacijos, ir važiuodamas žinai, kad tau niekas nepadės. Jei sugedai ar turi kokių problemų, iš po krūmo, iš po kaktuso niekas neišlįs ir nepribėgs tau padėti. Jei sustojai, tik tie dalyviai, kurie važiuoja iš paskos, tau gali sustoti padėti. Pietų Amerika labai civilizuota,ir visur, net kai kerti Atakamos dykumą, matai, kad yra fermos, beveik visame maršrute matai stovinčius žmones. Pačiose neįtikimiausiose vietose jie stovi, stebi, ir tik tu sustoji, prie tavęs iš karto atsiranda būrys žmonių – neaišku iš kur“, – sako jis.
Kitas skirtumas, pasak A. Juknevičiaus – anksčiau lenktynininkai patys daugiau padėdavo vieni kitiems. „Afrikoje patys lenktynininkai labiau padėdavo vieni kitiems. Man tai teko matyti 2002 ir 2003 metais. Dabar to jau nebėra. Ir pats Dakaras labai pasikeitė – išaugo, tapo dideliu komerciniu renginiu“, – sako lenktynininkas, lygindamas Dakarą, vykusį Afrikoje su vykstančiu dabar.
Pirmieji niekada nesustoja padėti
Pasak lenktynininko, dėl to, kad prie trasos Atakamos dykumoje būriuojasi žiūrovai, važiuoti jiems lengviau, nes žinai, kad ištikus bėdai bus kas ir žarnelę, ir varžtą suras.
„Prieš dvejus metus aš važiavau kaip komandos vadovas ir teko matyti daug tokių dalykų. Pavyzdžiui, sustoja lenktynininkas, jam trūko žarna, bet tokioj vietoj, kad jos negali sutrumpinti. Atbėgo vietiniai, pasižiūrėjo. Vienas sako: „mūsų gi mašina netoli stovi“. Nubėgo, iš savo mašinos išrovė tą žarną, atbėgo, uždėjo užveržė, ir sako „Varykit dabar“. Ir tie nuvažiavo. O tie vietiniai savo mašinai žarną, kad galėtų važiuoti, vėliau susiorganizuos. Tai pagrindinis dalykas, dėl kurio Pietų Amerikos Dakare lengviau: ten visur yra labai daug žmonių, iš kurių gali sulaukti pagalbos“, – pabrėžia A. Juknevičius.
Jo teigimu, vietinių gyventojų pagalba lenktynininkams yra taisyklių pažeidimas, tačiau dažnai į tai numojama ranka.
„Teoriškai tai yra lenktynių pažeidimas, nes lenktynėse niekas nuo to momento, kai startavai, iki finišo tau negali padėti išskyrus kitą dalyvį. Greičio ruože net tavo mechanikai negali privažiuoti. Ir jokios pagalbos iš šalies negali būti, nes kai kurie, pavyzdžiui, galėtų nusisamdyti malūnsparnį, kad jis skristų virš tavęs ir mėtytų tau detales, jeigu reikia. Yra stovykla, vakare ten atvažiuoji, ten remontuoji. Ir ten tau gali padėti kas tik nori. Bet būna, kad mašinas ir ištraukia, ir pastumia žmonės – žiūrovai. Nėra taip, kad labai griežtai laikytųsi šios taisyklės“, – pasakoja A. Juknevičius.
Tiesa, priduria jis, visai kas kita, jei pagalbos prireikė vieno iš lyderių automobiliui: „Jeigu esi lyderis, esi 5-uke ar 10-uke, bet kuris kitas ekipažas pamatęs, kad tau kas nors iš šalies padeda, gali protestą parašyti.“ Tačiau ir patys lyderiai kažin ar sustos kitam padėti.
„Pirmieji niekam nestoja, nebent juos filmuoja. Važiuojantys nuo 20 iki 40 vietos, kurių automobiliai kasdien „malasi“ maždaug greta, supranta, kad yra konkurentai. Bet iš kitos pusės kiekvienas iš jų žino, kad jeigu jis padės, tai ir jam gali padėti, kai jis dėl kažko užstrigs. Toje grupėje jie vieni kitiems padeda. Kita grupė yra 40-60 vietos. O važiuojantys gale visi stengiasi vieni kitiems padėti, nes ten jau vyksta išlikimo kova – ar nuvažiuosi iki finišo, ar ne, o rezultatas nėra svarbus“, – atskleidžia A. Juknevičius.
Bet dažniausiai, pabrėžia Dakaro raliui besiruošiantis lietuvių lenktynininkas, sportininkai vieni kitiems padeda tik dėl to, kad „jei aš padėjau, vadinasi ir man padės“.
