Neturtingų amerikiečių vaikai Ouklando baseine išmoksta ne tik plaukti, bet ir tarti lietuviškus žodžius. Nes juos treniruoja Rolandas Gimbutis.
Trijų olimpiadų dalyvis 29 metų Rolandas Gimbutis kol kas neskelbia apie plaukiko karjeros pabaigą. Kalifornijos valstijoje JAV gyvenantis 209 cm ūgio milžinas į baseiną įšoka kiekvieną dieną, kartais startuoja varžybose.
„Sportuoju po truputį, bandau įsivažiuoti. Bet kol kas net negalvoju apie galimybę rengtis Londono olimpiadai“, - neslėpė R.Gimbutis. Amerikoje įsikūręs atletas visa galva paniręs į trenerio darbą. Jis moko vaikus plaukimo pagrindų. Tai yra Ouklando bendruomenės baseinų projekto (OCPP) dalis.
OCPP dalyvaujantys plaukikai suskirstyti į septynis pajėgumo lygius. R. Gimbutis treniruoja pradedančiųjų klasę ir pagrindinę OCPP komandą, su kuria važinėja po įvairias varžybas.
„Projektas ne tik populiarina plaukimą kaip sportą. Pagrindinis programos tikslas - pritraukti į baseiną vaikus iš afroamerikiečių, azijiečių ir lotynų amerikiečių šeimų. Jų tėvai dažniausiai nemoka plaukti ir nenori, kad jų atžalos eitų į baseiną, nes mano, jog būti vandenyje - nesaugu. O mes išmokome vaikus plaukti ir nejausti vandens baimės.
Be to, beveik 90 procentų rimtai sportuojančių plaukikų yra baltieji. Mes mėginame pakeisti pusiausvyrą ir siekiame, kad ši sporto šaka būtų prieinama visiems. Todėl vaikus iš neturtingiausių šeimų treniruojame nemokamai", - JAV žurnalistams yra pasakojęs R.Gimbutis.
Atleto žmona Simona yra dantų technikė. Šią specialybę ji įgijo Kaune. Bendraamžių pora susituokė dar 2002-aisiais. Tie metai R. Gimbučio biografijoje pažymėti ir Europos čempionato bronza.
Į gimtinę R. Gimbutis pastarąjį kartą buvo grįžęs 2008-aisiais. Tais metais sportininkas atstovavo Lietuvai Pekino olimpinėse žaidynėse, bet ten pasirodė labai nesėkmingai – 50 m distancijoje laisvuoju stiliumi liko tik 58-tas.
Europos čempionatų prizininkas, Lietuvos čempionas ir rekordininkas sulaukė itin daug kritikos ir buvo išbrauktas iš šalies rinktinės sąrašų. Beje, R. Gimbučiui iki šiol priklauso 50 m plaukimo peteliške Lietuvos rekordas (24,48 sek.), nors didžiausias pergales sportininkas iškovojo varžydamasis laisvuoju stiliumi.
Nemažai titulų lietuvis susižėrė atstovaudamas Kalifornijos universiteto Berklyje komandai JAV studentų pirmenybėse. Šiame universitete R. Gimbutis tapo diplomuotu aplinkosaugos ir išteklių saugojimo specialistu.
– Rolandai, ar tave dar galima vadinti plaukiku, ar esi jau buvęs plaukikas?
– Plaukiu beveik kasdien, tikrai dar to nepamiršau.
– Esi jaunas ir galėtum mėginti patekti į 2012 metų Londono olimpiadą. Ar dar dalyvauji varžybose?
– Kartais dalyvauju vietinėse varžybose, bet mano pasiekti rezultatai tikrai neužtikrintų man vietos Lietuvos plaukimo rinktinėje. Reikėtų daug rimčiau žiūrėti į sportą norint patekti į olimpiadą Londone.
– Koks dabar tavo pagrindinis užsiėmimas?
– Treniruoju dvi plaukimo komandas. Rytais dirbu su suaugusiais plaukikais.Tai - drausminga ir motyvuota komanda, todėl su jais ir pats kartais plaukiu.Po pietų treniruoju vaikus. Laisvalaikiu rengiu individualias pamokas norintiems tobulėti plaukikams. Mano studentiškas gyvenimas baigėsi 2007 metais, kai baigiau Kalifornijos universitetą Berklyje.
Šiuo metu intensyviai mokausi ispanų kalbos, nes tai yra antra pagal populiarumą kalba Amerikoje. Mūsų komandoje yra daug ispaniškai kalbančių vaikų ir tėvų, todėl mano žinios sparčiai progresuoja. Jau greitai galėsiu ispaniškai juokauti su vaikais ir bendrauti su jų tėvais.
Įdomu, kad mano pavyzdys pasirodė įkvepiantis.Vaikai noriai mokosi atskirų lietuviškų žodžių.Taip ir sukamės ratu. Ouklandas yra vienas iš tų miestų,kurie garsėja savo nepalankia kriminogenine situacija. Todėl labai svarbu užimti vaikus tinkama pomokykline veikla.
Plaukimas yra gana brangi sporto šaka mažas pajamas gaunantiems žmonėms, todėl Ouklande gimė šis unikalus projektas, labai palaikomas ir remiamas visuomenės.
– Ar baseine uždirbamų pinigų pakanka pragyventi?
– Kadangi dirbu tik apie 4 valandas per dieną, pajamos nėra labai didelės, bet normaliam pragyvenimui pakanka.
– Gal su žmona jau pagalvojate apie atžalas?
– Vaikų neplanuojame, nes dar nesame visiškai įsitvirtinę. Be to, aš dirbu su vaikais, tad kartais smagu grįžti namo ir ramiai pailsėti.
– Kur gyvenate?
– Kai atvykome į JAV, gyvenome studentų šeimyniniame bendrabutyje. Trečiame kurse persikraustėme į nuosavą butą, o šiemet įsikėlėme į namą. Visą gyvenimą teko gyventi butuose ir buvau pripratęs prie minimalios būsto priežiūros. Name gyventi yra žymiai erdviau ir patogiau, nors kartais tenka ir su plaktuku apie namą pabėgioti.
– Ar Amerikoje įsikūrėte ilgam?
– Kai 2002 metais į JAV atvykau pirmą kartą, tikrai nemaniau, kad čia kažkada gyvensiu. Bet taip nutiko, kad per aštuonerius metus daug kas pasikeitė ir tiesiog pripratau prie tokio gyvenimo būdo ir tempo. Kol kas gyvename šia diena, nes nežinia, kas bus rytoj.
– Kuo Amerikoje geriau nei Lietuvoje?
– Galbūt gyvenimo kokybe. Problemų yra visur, bet Amerikoje jos kažkaip lengviau sprendžiasi.
Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma Lietuvoje pragyventi dirbant 4 valandas per dieną. O čia galima, ir visai neblogai. Patinka švelnus Kalifornijos klimatas, draugiški žmonės ir amerikietiškos kainos: drabužiai, elektronika, automobiliai ir jų kuras yra ženkliai pigesni.
– Dažnai grįžti į Lietuvą?
– Pastarąjį kartą buvau po olimpinių žaidynių 2008 metais. Dažniau lankytis Lietuvoje nėra poreikio, nes mūsų namai retai būna tušti, atvažiuoja tėvai, užsuka giminaičiai ir draugai. Štai, Kūčių vakarienę valgėme su žmonos tėvais ir jos broliu. Dabar keliaujame po Kaliforniją, Nevadą ir Arizoną.
– Ar dažnai girdi klausimą: „gal žaidi krepšinį“?
– Praktiškai kiekvieną kartą, kai tik pasirodau viešumoje. Atsibodo šitas klausimas.
– Po Pekino olimpiados sulaukei nemažai kritikos. Ar buvo sunku ją atlaikyti?
– Kritika buvo pelnyta. Tikrai nepateisinau lūkesčių.
– Buvai kritikuojamas ir prieš Pekino olimpiadą. Ar tai turėjo įtakos, kad dabar gyveni Amerikoje, o ne Lietuvoje?
– Gyventi Amerikoje buvo mano pasirinkimas, dėl kurio tikrai nesigailiu. Lietuviams Amerika arba patinka arba jos negali pakęsti. Vidurio nėra.
– Gal tebebendrauji su kitais Lietuvos plaukikais?
– Taip, ir su buvusiais ir su dabartiniais. Daugiausia su tais, su kuriais praeityje treniravausi ir susitikdavau per varžybas.
– Ar labai skiriasi požiūris į sportininkus Lietuvoje ir Amerikoje?
– Be abejo. Amerika yra labai didelė, todėl kiekvienas laimėjimas nėra taip vertinamas kaip Lietuvoje. Pavyzdžiui, kai Lietuvos krepšinio rinktinė iškovojo pasaulio čempionato bronzą ir sirgalių džiaugsmui nebuvo ribų, amerikiečiai net nežinojo, kad tokios varžybos išvis vyko.
– Kokių lietuviškų patiekalų labiausiai pasiilgsti būdamas Amerikoje?
– Sunku pasakyti. Kartais apsiperku europiečių parduotuvėje, kurioje yra lietuviškų maisto produktų, tai maisto nelabai pasiilgstu. Nebent lietuviško „tinginio“...
Marius Grinbergas
