Buldozeris, kurio vengė Jordanas: kaip „brokuotas“ Marčiulionis varė baimę NBA elitui Interviu

Prie baudų metimo linijos – tvirto sudėjimo baltaodis vešliais plaukais, tvarkingais ūsais. „Jis išprotėjęs, apibėgs mane. Tų jį denk“, – šalia baudos aikštelės diskutuoja dvi NBA superžvaigždės. Tai – legendinės Čikagos „Bulls“ vedlių Michaelo Jordano ir Scottie Pippeno trumpas pokalbis apie tuo metu mažai kam žinomą atvykėlį iš už geležinės uždangos – Šarūną Marčiulionį. Portalui tv3.lt vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų papasakojo, kaip pravėrė duris į NBA iš tuometinės SSRS, kodėl į JAV vyko „brokuotas“ ir kaip įvarė baimę elitiniams žaidėjams.

Š. Marčiulionis (nuotr. SCANPIX)

Tai buvo išskirtinė istorija. Tuo metu NBA nebuvo tokia atvira lyga užsieniečiams, kokia yra dabar. Bet Š. Marčiulionis savo žaidimu pakeitė požiūrį į atvykėlius, užsitarnavo pagarbą ir atvėrė tiltą europiečiams.

„Šarūnas buvo lyg sunkusis kraštas, žaidęs gynėju – buvo fiziškai stipresnis už visus vyrukus lygoje. Jis – pirmasis, kuris atvyko ir įsitvirtino lygoje. Visi likę tada pradėjo galvoti „vau, mes tai galime“. Jie atvykdavo, būdavo neblogi, bet neužsilikdavo lygoje. Šarūnas pakliuvo į puikią komandą, su gerais žaidėjais ir vis tiek darė mums milžinišką įtaką“, – yra sakęs legendinis NBA žaidėjas Chrisas Mullinas.

Iš žurnalistikos į krepšinį

Dabar sunku patikėti, bet, likus dvejiems metams iki žaidimo NBA, Š. Marčiulionio galvoje buvo kilusios mintys apie karjeros pabaigą.

Tuo metu jis studijavo žurnalistiką Vilniuje ir trejus metus iš eilės nepateko į SSRS vyrų rinktinę – būdavo „atkabinamas“ paskutinis.

Bet rinktinę vėl ėmė treniruoti Aleksandras Gomelskis ir nepraėjus nė metams po tokių apmąstymų Š. Marčiulionis žaidė Europos čempionate – laimėjo sidabro medalį ir buvo išrinktas tarp penkių geriausių turnyro žaidėjų.

REKLAMA

Dar po metų, 1988 m., Seule jis kartu su Arvydu Saboniu, Valdemaru Chomičiumi ir Rimu Kurtinaičiu tapo olimpiniu čempionu, finale tapdamas rezultatyviausiu žaidėju. Tais pačiais metais Š. Marčiulionis pripažintas geriausiu Europos krepšininku.

Flirtas su NBA prasidėjo dar prieš svaiginančias pergales ir niūrias mintis. 1985 m. Š. Marčiulionis vieneriose rungtynėse prieš Donnie Nelsoną, buvusio „Warriors“ trenerio Dono Nelsono sūnų, pelnė apie 40 taškų.

Nors vyrus skyrė kalbos barjeras, tai nesutrukdė užsimegzti draugystei.

Taip NBA pasaulį pirmą kartą pasiekė žinia apie itin talentingą vyruką iš SSRS. 1987 m. „Warriors“ pakvietė lietuvį naujokų biržoje, bet Atlantos „Hawks“ vetavo šį šaukimą, nes jis buvo vyresnis, nei leido lygos taisyklės.

Koją varžovams pakišusi „Hawks“ turėjo aiškų tikslą – patys norėjo prisivilioti neeilinių gabumų užsienietį.

Tuo metu Atlantos klubą valdė milijardierius Tedas Turneris, garsėjęs puikiais santykiais su Rusijos valdžia, o tai atvėrė tiesesnį kelią link SSRS krepšininkų.

1988 m. „Hawks“ surengė treniruočių stovyklą, čia pakvietė geriausius sovietų žaidėjus.

„Pirmą kartą pamatėme kitus greičius, kitus sprendimus greityje, prasiveržimus. Atrodė, kad jų batai rūksta“, – bendraudamas su tv3.lt dabar juokiasi Š. Marčiulionis.

Tuo viskas nesibaigė ir tais pačiais metais „Hawks“ atvyko į SSRS ir žaidė draugiškas rungtynes. Tuo metu tai buvo neregėtas dalykas.

Š. Marčiulionis karjerą pradėjo „Statyboje“

T. Turnerio valdoma komanda sužaidė trejas rungtynes – Tbilisyje, Vilniuje ir Maskvoje, o čia nutūpė tokia žvaigždė kaip Dominique’as Wilkinsas su kompanija.

REKLAMA

Kilo neregėtas ažiotažas – buvo pateikta per milijoną paraiškų įsigyti bilietams į antras rungtynes Vilniuje. Mačas turėjo vykti tuometiniuose „Sporto rūmuose“, kurie talpino tik 5 tūkst. žmonių.

Organizatoriai ėmėsi neregėto sprendimo – pradėjo pardavinėti bilietus į „Hawks“ treniruotes. Šie buvo iššluoti vos per porą valandų. Bilieto kaina į rungtynes siekė apie 150 rublių – maždaug tiek, kiek vidutinis mėnesio atlyginimas.

Tbilisyje ir Vilniuje SSRS rinktinė pralaimėjo paskutinėmis sekundėmis 84:85 ir 105:110, bet pergalę galiausiai pasiekė Maskvoje 132:123.

Š. Marčiulionis buvo vienas tų, kurie talžė NBA komandos gynybą – atitinkamai sumetė 25, 18 ir 23 taškus. Jam nesutrukdė ir rungtynių metu Vilniuje patirta kelio trauma ir ganėtinai šiurkštus amerikiečių žaidimas, žinant tai.

Po šio išbandymo sekė Seulo žaidynės. Prieš jas SSRS rinktinės treneris A. Gomelskis pergalės atveju buvo pažadėjęs žaidėjams padėti išvykti žaisti į užsienį.

Auksas buvo laimėtas, bet Š. Marčiulioniui išvykimo teko palaukti – skelbta apie sutartį su „Hawks“, tačiau sovietų valdžia vetavo susitarimą. Galiausiai lietuvis į NBA atvyko 1989 metais – tik ne į „Hawks“, o „Warriors“, kurioje susiformavo „Run TMC“ pravardę gavusi trijulė, kartu išbuvusi du sezonus.

Ch. Mullinas, Mitchas Richmondas ir Timas Hardaway’us 1990–91 m. sezone buvo rezultatyviausia NBA lygos trijulė, kartu rinkusi po 72,5 taško per rungtynes, o „Warriors“ rodė greitą, akiai patrauklų „bėk ir mesk“ žaidimą.

„Run TMC“ nariai ne kartą yra pabrėžę, kad be reikalo į jų „grupuotę“ nėra įtraukiamas Rooney – taip jie vadino Š. Marčiulionį.

REKLAMA

Debiutiniame sezone lietuvis rinko po 12,1 taško, antraisiais „Run TMC“ gyvavimo metais – 10,9.

Visa tai nepaisant to, kad į NBA Rooney atvyko, kaip pats sako, „su paslėptu defektu“ – dėl skaudaus kritimo pasisuko dubens kaulas ir viena koja tapo trumpesnė už kitą, dingo buvęs šoklumas.

Lietuvis gavo ir kitą pravardę dėl fizinės jėgos – buldozeris. Kartą žurnalistai T. Hardaway’aus paklausė, ar kovotų dėl kamuolio su Š. Marčiulioniu, jei šis būtų varžovas. Nors T. Hardaway’us pats buvo tvirto sudėjimo, tik papurtė galvą.

„Ne. Kamuolys jo“, – nusijuokė amerikietis.

Š. Marčiulionio proveržio metais tapo 1991–1992 m., kai susigyveno su „paslėptu defektu“, o „Warriors“ iškeitė M. Richmondą, taip išardydama „Run TMC“.

Gynėjo rezultatyvumas šoktelėjo iki 18,9, o atkrintamųjų serijoje su Sietlo „SuperSonics“ per ketverias rungtynes Š. Marčiulionis rinko po 21,3 taško – tais metais jis buvo antras geriausio šeštojo NBA žaidėjo rinkimuose.

Netrukdė ir tai, kad nejautė peties. Sietlo krepšininkai NBA Vakarų konferencijoje tapo legendinių Detroito „Pistons“ „blogųjų berniukų“ eros atitikmeniu – žaidė kietai ir dažnai peržengdavo visas ribas. Tą teko patirti ir lietuviui.

To sezono metu Š. Marčiulionis net kelis kartus nukentėjo nuo „SuperSonics“ žaidėjo Benoito Benjamino alkūnių, kliuvusių į galvą.

Po vieno iš tokių smūgių pasislinko slankstelis ir vienas petys tapo nejautrus – vėliau Lietuvos rinktinėje su Valdemaru Chomičiumi juokais galynėdavosi, kuris skaudžiau suspaus petį, nes ir Chomkė turėjo panašią problemą.

REKLAMA

„Spaudinėdavo iš visų pusių, nieko nejausdavau“, – dabar šypteli Š. Marčiulionis.

Š. Marčiulionis

Vis tik 1992 m. toliau nešė daugiau džiaugsmo nei skausmo – Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovota bronza su Lietuvos rinktine. Mače dėl trečios vietos įveikta Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) rinktinė, sudaryta iš buvusių SSRS šalių, o Š. Marčiulionis sukratė 29 taškus.

Beveik iš karto po jos sekė sunki kojos trauma, išbraukusi 18 mėnesių iš karjeros ir prasidėjo kelis sezonus trukusi kelionė per NBA klubus – Sietlo „SuperSonics“, Sakramento „Kings“ ir Denverio „Nuggets“. Nors Š. Marčiulioniui pavyko atgauti sportinę formą, tapti 1995 m. Europos čempionato MVP ir sužaisti Atlantos žaidynėse, nuolatinės traumos privertė karjerą baigti 1997 m.

Pokalbis su Š. Marčiulioniu – apie užkariautą NBA ir daugybę istorijų, siekiant čia pakliūti ir išsilaikyti.

Būdamas 17-metis išvykote į Vilnių, jus pasikvietė „Statyba“. Ar tada tikėjote, kad būsite profesionalas, ar labiau save siejote su žurnalistika?, – tv3.lt paklausė Š. Marčiulionio

Kiek prisimenu save, važiavau daugiau mokytis. Saulėtekyje buvo sunku gauti bendrabutį, aš turėjau ant autobuso talonėlio parašytą tuometinio „Statybos“ trenerio Rimanto Endrijaičio telefono numerį. Paskambinau ir pasiprašiau, kad priimtų į statybininkų bendrabutį. Tokia buvo pradžia „Statyboje“.

Vėliau vyko egzaminai, išlaikiau juos ir kai įstojau, mane pakvietė žaisti universiteto komandoje. Atsirado galimybė treniruotis su „Statybos“ dubleriais 1982 m. Tada prisijungdavau ir prie pagrindinės komandos treniruočių, nes išėjo keli žaidėjai.

REKLAMA

R. Endrijaitis manimi labai pasitikėjo. Aš labai stengiausi, nors darydavau nemažai klaidų, bet turėjau pasitikėjimo.

Jau tada garsėjote fiziniais gabumais – tiek sudėjimu, tiek šuoliu. Kada jie ėmė ryškėti?

„Statybos“ salėje buvo parūdijusių štangų, bet jų tikrai nesiveržiau kilnoti. Rolandas Penikas atkeldavo 140–160 kg štangas, buvo dar toks Gintaras Pocius. Jie tikrai turėjo bendrą fizinę ištvermę. Nepamenu, kad labai išsiskirčiau tuo metu.

Gal mus „užvarė“ SSRS jaunimo rinktinėje – fizinį pasirengimą ten darydavom iki nuprotėjimo. Galbūt ten susiformavo tai.

Ar tiesa, kad kažkada treneris R. Endrijaitis, šalia sportavusiems šuolininkams į aukštį pasakė, kad turi vaikiną, kuris lengvai peršoks jų kartelę ir jūs peršokate 190 cm ar didesnį aukštį?

Buvo toks dalykas. Aišku, aš šokau nuo dviejų koja nugara, netaisyklingai, bet savo ūgį nesunkiai peršokdavau.

Š. Marčiulionis karjerą pradėjo „Statyboje“

Esate minėjęs, kad 1986 metais kilo minčių apie karjeros pabaigą. Kas privertė nepriimti tokio sprendimo?

Tas pats treneris R. Endrijaitis. Jis atvažiavo į Kauną, kai aš sakiau, kad reikia kabinti tuos sportbačius. Jis paprastai pasakė – „ką tu, imsi tą tušinuką ir lengvai pasiduosi? Kuo tu prastesnis esi, ar nenori įrodyti, kad esi geresnis už juos?“ Jis nebuvo didelis psichologas, bet viduje man gyslą timptelėjo.

Po metų buvote tarp geriausių Europos čempionato žaidėjų, o dar po metų tapote olimpiniu čempionu ir buvote pripažintas geriausiu Europos žaidėju. Kas lėmė proveržį?

Nežinau, gal sutapo tai, kad 1987 m. į rinktinę grįžo treneris Aleksandras Gomelskis. Europos čempionate gavau daugiau pasitikėjimo – jis patikėjo manimi. Man atrodė, kad taip pat žaidžiau 1986 ir 1987 metais. Ką tu ten gali nustebinti?

REKLAMA

Bet 1988 m. vyko labai įdomi stovykla, kurią surengė Atlantos „Hawks“ komanda. Pirmą kartą pamatėme kitus greičius, kitus sprendimus greityje, prasiveržimus. Atrodė, kad jų batai rūksta (juokiasi). Nebuvome pratę prie tokių intensyvumų. Jų treneris Mike’as Fratello labai paprastai viską aiškino – apie gynybą, stovėseną, svorio centrą, rankų darbą. Su visa pagarba visiems treneriams, bet iki tol niekas tokių detalių neaiškino.

1987 m. žaidėte „Žalgiryje“. Kaip įvyko, kad „Statyba“ jus išleido padėti kauniečiams Džonso taurės varžybose?

Aš detalių tiksliai nežinau, kaip ten buvo. Jie paprašė pagalbos, nes Arvydas Sabonis buvo traumuotas. Su Gintaru Krapiku neblogai sutarėme, kiti pagrindiniai žaidėjai irgi nesikandžiojo. Su „Žalgiriu“ mes konkuravome, bet buvo įdomu. Gaila, kad tik tada daug nepasiekėme.

Tada į „Maccabi“ krepšį įmetėte 41, „Cibonos“ 30 taškų..

Kiek? Nežinojau tokių dalykų. Ačiū, kad priminėte (juokiasi). Tada atrodo, kad tiesiog žaidi ir tiek, neįsimenama tokie dalykai. Įdomu.

...po tokių pasirodymų nebuvo galimybės likti „Žalgiryje“?

Ne, nebuvo net tokių kalbų. Galbūt to nebuvo susitarime, nežinau, ką kiti tada sutarė.

Tokiu žaidimu norėjote parodyti, ką prarado „Žalgiris“ jūsų nepasikviesdamas, ar niekada nejautėte dėl to nuoskaudos?

Ne, nuoskaudos nebuvo jokios. Buvau 17 metų vaikėzas, kurio ūgis tada siekė 184 cm. Tuo metu „Žalgiryje“ buvo krūva tituluotų, vyresnių mano pozicijos žaidėjų.

„Žalgiris“ turėjo daug talentingų žaidėjų ir būčiau prasėdėjęs suoliuko gale, nedavęs jokios naudos.

REKLAMA

1987 m. buvote pakviestas NBA naujokų biržoje, jus pasirinko „Warriors“ ekipa, bet vėliau „Hawks“ vetavo šaukimą, teigdami, kad jums jau 23-eji ir negalėjote būti pašauktas. Galima teigti, kad jie taip pasielgė dėl to, kad patys norėjo jūsų?

Taip. Jie su sporto taryba tada tarėsi, kad aš su Oleksandru Volkovu važiuočiau. Užkulisiuose vyko daug dalykų. Tada ir Donnie Nelsonas buvo atvykęs, kalbino mane, pasakojo, kaip viskas keičiasi „Warriors“ komandoje atėjus jo tėvui, ir kad jie mato man vietą. Tuo pačiu metu buvo atvažiavę ir visi Atlantos komandos šulai. Susitikimas vyko aukščiausiu lygiu ir valdininkai sprendė likimą. Kalbėta, kad jei mane išleis, tai į JAV, o Sabą, Chomkę ir Kurtį į Europą. Tokie kertiniai nutarimai buvo, o vėliau kažkiek galėjau pasirinkti, į kurią komandą vykti.

Vėliau „Hawks“ jus pakvietė į treniruočių stovyklą, o 1988 m. klubas atvyko į SSRS, sužaisti kelerių rungtynių. Ar galima sakyti, kad visa tai jie darė tam, kad jus pasikviestų ir SSRS valdžia lengviau išleistų?

Dabar situacija atrodo taip, bet tada mes tikrai negalvojome, kad jie važiuoja dėl mūsų. Tai buvo pažintis su Amerika, davusi labai daug. Dėl esu tikrai dėkingas „Hawks“ ekipai.

Į „Hawks“ krepšį per trejas rungtynes sumetėte 18, 23 ir 25 taškus. Ar ši patirtis leido suprasti, kad galite žaisti NBA?

Gal davė vidinį pasitikėjimą, kad jie yra tokie patys, kaip mes – dvi kojos, dvi rankos. Sužinojau klaidas, vietas, kur tobulėti. Atsirado aiški kryptis ir supratimas, kad įmanoma spėti su jais. Apgudrauti, nes automatiškai ieškai, kaip panaudoti savo pranašumus. Tad tokios mintys buvo.

REKLAMA

1989 m. pasirašėte sutartį su „Warriors“ ir galiausiai išvykote į NBA. Tuo patikėjote tik tada, kai įsėdote į lėktuvą?

Taip, nes trukdžių buvo daugybė – tai neskanūs dalykai. Kai išvažiuoji, visi pradeda kalbėti, kad esi kažką kažkam skolingas, įsipareigojęs. Kad užaugai čia, į tave buvo investuota, turi grąžinti. Kažkokios moralinės, finansinės, psichologinės skolos. Tokius dalykus vis tiek priimi jautriai.

Esate sakęs, kad į NBA atvykote jau brokuotas dėl nugaros traumos. Kokia tai buvo trauma?

1989 m. vyko turnyras, netoli Amsterdamo, prieš išvažiavimą į NBA. Vienose rungtynėse jau norėjau dėti į krepšį dviem rankomis, bet iš už nugaros atbėgęs varžovas numušė mane ir žnegtelėjau ant nugaros iš to aukščio. Pamenu, kad rėkė treneris, ką čia vaidini, stokis ir žaisk. Atrodo, kaip ir gali eiti, bet koja vilkosi. Nebuvo laiko per daug žiūrėti, kas ir kaip.

Paaiškėjo, kad tada pasisuko dubens kaulas ir viena koja tapo 3-4 cm trumpesnė už kitą. Nebegalėjau spirtis nuo tos kojos. Ir tokios formos važiuoji į JAV, su paslėptu defektu.

Darė man daugybę magnetinių rezonansų, bet nieko nematė, jokių lūžių nebuvo, bet pasisuko visas kūno rėmas. Blogiausias dalykas, kad iš to mano šoklumo liko tai, kad atsispyręs viena koja negalėjau pasiekti lanko. Negalėjau užsikabinti ant lanko, nes ta koja visiškai neveikė. Reikėjo visą žaidimą perkelti ant dviejų kojų. Skaudėdavo, mausdavo lipant į automobilį.

Norėjosi žaisti maksimaliai, šokti, bet vos atvažiavęs turėjau ieškoti būdų, kad to nepastebėtų. Anksčiau, kai šokdavau, lanką siekdavau iki alkūnės, o dabar gavosi taip nesėkmingai. Tikrai galėjau atvykti žymiai geresnės formos.

REKLAMA

Vėliau tą traumą pavyko kažkiek sutvarkyti ar tiesiog prisiderinote prie jos?

Kūnas prisiderino ir praėjo mažiausiai pusantrų metų. Pirmas sezonas tikrai buvo su kraujais. Bet niekada daugiau to šuolio nuo vienos kojos nebeturėjau.

Donas Nelsonas, tuometinis „Warriors“ treneris, buvo itin griežtas naujokams. Kiek tą pajutote jūs ir kiek nuo to saugojo kalbos barjeras?

Nemokėjau angliškai ir gal tai buvo geras dalykas. Jei būčiau supratęs, kai iš manęs juokdavosi ar keikdavo, būčiau trenkęs durimis. Mano komandos draugai priėmė mane draugiškai ir stojo į mano pusę. Tikrai turėjau palaikymą iš „Warriors“ senbuvių.

Jūs tapote europiečiu, atvėrusiu duris kitiems, parodžiusiu, kad atvykę žaidėjai gali pritapti. „Warriors“ žaidėjai prieš jums atvykstant taip pat netikėjo, kad duosite naudos. Kiek atvykęs susidūrėte su tuo nusistatymu?

Pamokų, išdūrimų gaudavau iš M. Richmondo, nes tekdavo dengti jį per treniruotes. Dar ta koja vilkosi. Požiūris buvo, bet labiau iš teisėjų pusės, kad europiečiai negali žaisti krepšinio. Iš žaidėjų irgi būdavo išbandymų –  smūgių iš alkūnės ir reikėdavo atstovėti.

Tuo metu prisijungėte prie legendinės „Run TMC“. Kiek padėjo pritapti tai, kad pakliuvote į „bėk ir mesk“ žaidimą propagavusią komandą?

Buvo įdomu, nes visi buvome panašaus amžiaus. Turėjome bendrą supratimą. Kai bėgdavai į greitą puolimą, vienoje pusėje Ch. Mullinas, kitoje aš, žinodavai, kad reikia bėgti, bet kamuolio negausi niekada. Tiesiog darydavai darbą, bėgdavai, kad bėgtum, bet pirmenybė buvo tam, kuris tikrai įmes ar panašiai. Daug tuščio lakstymo buvo (juokiasi).

REKLAMA

Vėliau tuščio lakstymo mažėjo – buvote vienas geriausių šeštųjų žaidėjų, rezultatyvumas buvo arti dvidešimties taškų. Ar padėjo susitvarkiusi sveikata ar ir tai, kad M. Richmondas buvo iškeistas ir atsirado daugiau progų puolime?

Manau, kad abu dalykai. Jaučiausi geriau, atsirado didesnis pasitikėjimas.

M. Jordanas ir S. Pippenas nenorėjo jūsų dengti, o Kobe Bryantas teigė, kad MJ jus laikė stipriausiu lygos krepšininku. Ar tokią pagarbią baimę ir užsitarnavote fiziškumu?

Turbūt. Netyčinių alkūnių nejauti, jauti tas, kurios būna be reikalo. Kartais lygioje vietoje mane apkumščiuodavo. Bėgi per aikštelę ir jauti „bam, bam“. Tai yra jėgos žaidimas, man tai suprantama, nepatikdavo tik cheap shots (pigūs smūgiai, – aut. past.).

Kalbomis nelabai domėjaisi, eidavai ir žaisdavai. Pagarbą suprasdavai tada, kai tave prie šoninės linijos ima dvigubinti. Jei tave dvigubindavo, jau būdavo kaip pripažinimas.

Vėliau sekė sunki kojos trauma, nežaidėte pusantrų metų, iškeitimas į Sietlo „SuperSonics“. Kiek tai buvo sunku?

Buvo šlykščiai sunku. Prieš „SuperSonics“ atkrintamosiose buvau sužaidęs puikią seriją, treneris turėjo lūkesčius, kad čia jau grįšiu po traumos ir... Bet nežaidžiau 18 mėnesių, dar ta sporto salė... Pagrindinę salę remontavo, važinėdavome į „Tacoma Dome“ areną su labai aukštomis lubomis, tai visiškai ne krepšinio salė. Nejaučiau erdvės, o dar situacija su žaidėjais – gynėjų buvo surinkta trims komandos. Gary Paytonas, Nate’as McMillanas, kiti. Tokia trintis buvo, kad baisu.

REKLAMA

Pamenu, pats atėjau į persirengimo kambarį, uždariau duris ir pasakiau, kad treneris yra vagis. Vagis ta prasme, kad pavogė svajonę ir neištesėjo žodžio. Jis mums, aštuoniems gynėjams, visiems buvo pažadėjęs po dvidešimt minučių. Paskaičiavome, kad reikėtų keturių pratęsimų, kad išpildytų pažadą. Ar vadovas surinko netikusią komandą, ar kas. Žadėjo, kad laikys mane atkrintamosioms, nes turiu patirties, sakė ruoškis. Tai pasakiau, kas man buvo ant dūšios ir išėjau.

Tai buvo išskirtinė istorija ar visada buvote tiesmukas ir sakydavote, ką galvojate?

Išskirtinė. Aš esu to auklėjimo, kad su treneriu nėra kalbama, jo klausomasi. Esu tos kartos, kurioje treneris visada teisus. Bet tuo metu visko buvo per daug. Nebūčiau savimi, jeigu nebūčiau to išsakęs. Turėjau tą nusiimti nuo savęs, man palengvėjo. Per ilgai laikiau visą tą dalyką.

Nors buvo nelengvi metai, 1995 m. tapote Europos čempionato naudingiausiu žaidėju.

1995 m. Europos čempionatas man tapo įrodymu, kad dar galiu žaisti po traumos. Tai buvo šviesus momentas, bet koja vėl nuvažiavo. Po sezono, 1996 m. gegužės 1 d., gulėjau ant operacinio stalo, o jau rugpjūtį žaidžiau olimpinėse žaidynėse.

Dabar žaidėjai tiesiog pasakytų, kad dėl sveikatos negali žaisti. Tada tai buvo neįsivaizduojama?

Ne, kaip tu galėjai? Jeigu vaikštai, turi žaisti ir padėti. Tai būtų išdavystė. Kuo mane įsivaizduotų, jeigu olimpinėse žaidynėse sėdėčiau tribūnoje ir žiūrėčiau, kaip chebra žaidžia? Ar prie televizoriaus žiūrėčiau? Nebuvo tokių variantų, neįsivaizduodavai, kaip gali palikti komandą. Būtų sunku. Nors ir klibinkščiuoji, bet kažkiek užvedi, padedi.

REKLAMA

1997 m. baigėte karjerą. Koks tai buvo sprendimas?

Slogu buvo. Žaidžiau Denverio „Nuggets“, komanda nebuvo ambicinga pagal sudėtį, todėl treneriai sakė, kad nekankins manęs, pažiūrėjo į situaciją demokratiškai. Pasakė: „užsidėk kostiumą ir palaikyk ant suolo komandą“.

Atrodo, kad dar kažką galėtum, bet kai tik pradedi, jauti, kad negali daryti kažkokio judesio.

O būti kažkam bloga investicija, kad užsidirbčiau savo pinigus, būtų nusikaltimas. Krepšinis yra malonumas, darbas ir nesinori apgaudinėti. Ne toks požiūris ir vertybės buvo. Dedi tašką ir taip paprasčiau visiems, niekas nekalbina tavęs ir viskas.

Ačiū už pokalbį.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų