Vargu ar rastume žmonių, kurie nebūtų nieko girdėję apie futbolą, krepšinį ar tinklinį. Šios sporto šakos paplitusios visame pasaulyje. Tačiau mažiau žinomos sporto varžybos nusipelno ne mažesnio dėmesio. Pasakysime tiesiai šviesiai – žmonių kūrybiškumas sporto srityje nepaliks jūsų abejingų. Čia supažindiname su varžybomis, kurios tiesiog negali nepatikti.
Sporto šakų įvairovė didelė – nuo populiarių sporto šakų paprasčiausių interpretacijų iki visiškai unikalių, kurių originalumas kartais panašus į tikrą absurdo teatrą. Tad maloniai kviečiame susipažinti su 10 keisčiausių sporto varžybų. Ateityje pamėginsime apžvelgti kitas mažai žinomas sporto šakas.
10. Sūrio gaudymo varžybos
Kiekvienais metais vaizdingose Cotswoldso kalvų apylinkėse Anglijos Glosteršyro grafystėje rengiamos sūrio gaudymo varžybos. Pernai birželio 4 dieną vykęs renginys buvo deimantinis – surengtas šimtąjį kartą. Nuo stačios Cooperio kalvos paleidžiamas riedėti taip vadinamas dvigubasis Glosterio sūris, turintis cilindro formą ir sveriantis 8 svarus (apie 3,65 kg).
Paskui jį kūlvirsčiomis pasileidžia pulkas narsuolių, kurie stengiasi tą sūrį pagauti. Į šias varžybas susirenka žmonės iš viso pasaulio – vieni pažiūrėti, kiti ir patys išmėginti laimę. Varžomasi tiek vyrų, tiek moterų grupėse. Šios varžybos nors ir pavojingos, bet labai linksmos.
9. Airiškas žolės riedulys
Ar galite įsivaizduoti futbolo, beisbolo ir ledo ritulio „kokteilį“? O Airijoje žaidžiamas žaidimas, kuris ten vadinamas „hurling“ ir labai primena tokį „kokteilį“. Žaidėjo ekipuotė susideda iš futbolininko aprangos, apavo, apsauginio šalmo ir medinės riedmušos. Šio žaidimo tikslas – pelnyti kuo daugiau taškų, mušant riedulius į priešininko vartus.
8. Žmonų nešimo čempionatas
Suomijoje nuo 1992 metų rengiamas vienas labai linksmas pasaulio čempionatas, suomiškai vadinamas „Eukonkanto“, kuriame vyrai turi įveikti kliūčių ruožą, užsivertę ant pečių savo žmonas. Šios nešamos kojomis į priekį kliūčių ruožu su pastatytais barjerais ir vandens baseinu. Oficialus trasos ilgis – 253,5 metro, o žmona negali būti lengvesnė kaip 49 kilogramai, kitaip jai uždedama kuprinė su papildomu kroviniu.
Žmonų nešimo čempionatai kasmet rengiami centrinėje Suomijoje esančiame Sonkajervio kaime. Čempionate po suomių pergalės net 11 metų iš eilės nugalėdavo estai, tačiau nuo 2009 metų čempionais tampa suomiai. Pagrindinis prizas – toks alaus kiekis, kiek sveria žmona. Šias varžybas įkvėpė legenda apie vietos plėšiką Herkką Rosvo-Ronkaineną, kuris gyveno vietos miškuose ir iš kaimų neva vogdavo ne tik maistą, bet ir moteris. Suomių pavydzys užkrėtė ir kitus. Žmonų nešimo varžybos pradėtos rengti Estijoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje, Honkonge, Indijoje.
7. Buzkaši
Afganistano nacionalinis sportas, mėgstamas visoje Centrinėje Azijoje. Varžybose raiteliai turi sugriebti ožkos skerdeną be galvos ir išlaikyti ją tol, kol nepasieks vartų linijos. Buzkaši primena polo žaidimą be lazdos ir kamuolio, o pagal šiurkštumą yra lyginamas su amerikietišku futbolu, kadangi čia neapsieinama be apsikeitimo kirčiais, apsispardymo ir netgi šaudymo. Šį žaidimą mėgsta ir Kinijos vakaruose gyvenantys tadžikai, kurie rungiasi raiti ant jakų.
6. Etono koledžo pasienio žaidimas
Tradicinis Etono koledžo (Eton College) studentų sporto žaidimas, kuris organizuojamas tik šio Anglijos koledžo studentams ir angliškai vadinamas „Eton wall game“. Rungtynės vyksta 5 metrų pločio ir 110 metrų ilgio aikštelėje, vadinamoje „arimu“ („The Furrow“), esančioje palei šiek tiek išlenktą plytų sieną, pastatytą 1717 metais („The Wall“).
Oficialios varžybos rengiamos per šventą Andriejų (lapkričio 30 dieną). Kai kas šį žaidimą lygina su regbiu arba futbolu, bet tai klaidinga, kadangi tai visai kitas žaidimas. Pagal žaidimo taisykles žaidėjai turi varyti kamuolį, neliesdami jo rankomis, į priešininko zoną, vadinamą „pelenais“ („calx“). Žaidėjai grumiasi palei sieną, užgula vienas kitą, kovodami dėl kamuolio.
Puolančios komandos žaidėjas priešininko zonoje turi pakelti koja kamuolį išilgai sienos, kiti žaidėjai turi paliesti kamuolį ranka ir sušukti „Turiu!“ („ Got it!“). Bet tai nelaikoma įvarčiu. Už šį veiksmą komanda gauna vieną tašką ir įgyja teisę smūgiuoti kamuolį į taikinį – vienoje pusėje toks taikinys yra durys į sodą, kitoje – „vartai“ tarp dviejų medžių.
Žaidimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau laimėti ne taip jau paprasta – žaidėjai į sieną neretai nusibrozdina alkūnes ir kelius, o įvartis oficialiose varžybose paskutinį kartą buvo įmuštas prieš 103 metus – 1909 metais (neoficialiose – 2005 metais). Bet dažniausiai varžybos baigiasi nulinėmis lygiosiomis. Šį žaidimą kažkada žaidė ir princas Harry.
5. Karališkasis Užgavėnių futbolas
Ar galite įsivaizduoti futbolo rungtynes, kuriose dalyvauja visas kelis tūkstančius gyventojų turintis miestukas, kur net moterys su vaikais stengiasi pasiekti kamuolį, užmiršusios visus namų rūpesčius ir viską pasaulyje? Būtent taip galima vienu sakiniu nusakyti vaizdą, kuris stebimas mažame Anglijos miestelyje Ešborne (Ashbourne), kai vyksta taip vadinamos karališkojo Užgavėnių futbolo rungtynės.
4. Hai alai
„Hai alai“(angl. „Jai alai“) išvertus iš baskų kalbos reiškia „linksma šventė“. Šis sportas atsirado daugiau kaip prieš keturis šimtus metų Baskijoje (ten jis dar vadinamas „zesta-punta“). Kasmetinių švenčių metu viena iš pramogų buvo kamuoliuko mėtymas į bažnyčios sieną, iš čia ir žaidimo pavadinimas. Per tą laiką žaidimas mažai tepasikeitė. Sporto entuziastai laiko jį badmintono ir rankinio hibridu.
Paprastai žaidžia du žaidėjai arba dvi poros. Žaidimo tikslas – į samtį panašia rakete (ispaniškai vadinama „cesta“ arba „cesta-punta“, baskiškai „xistera“) sviesti kamuoliuką (ispaniškai vadinamą „pelota“) į priešais esančią sieną. Priešininkas savo ruožtu turi pagauti nuo sienos atšokusį kamuoliuką ore arba vieną kartą atšokusį nuo grindų ir jo neužlaikydamas mesti į tą pačią sieną. Ir taip pakaitomis kamuoliukas mėtomos, kol jis arba atsiduria užribyje arba kaip nors pažeidžiamos taisyklės. Kortas susideda iš skersinėmis linijomis į atskiras zonas suskirstytų grindų ir priekinės, užpakalinės bei kairės šoninės sienų (dešinės sienos vietoje būna ištemptas metalinis tinklas arba plastikinė užtvara žiūrovams apsaugoti).
Jeigu servuojamas kamuoliukas, atsitrenkęs į priekinę sieną, nepataiko nukristi tarp 4 ir 7 linijų (jų iš viso būna 14 – pirmoji arčiausiai priekinės sienos, 14 – arčiausiai užpakalinės sienos), žaidėjas arba komanda praranda tašką. Į priekinę sieną kamuoliukas turi atsitrenkti irgi tam tikrame aukštyje – maždaug per 1 metrą nuo grindų. Įdomu tai, kad šis sportas buvo patekęs į Guineso rekordų knygą greičiausiai skriejusio žaidimų kamuoliuko kategorijoje – 1979 metais sportininko José Ramóno Areitio sviestas kamuoliukas lėkė 302 km/h greičiu (beje, 2009 metais šį rekordą pagerino kanadietis Jasonas Zubackas, nuskraidinęs golfo kamuoliuką 328 km/h greičiu).
Hai alai kamuoliukas yra pats kiečiausias iš bet kurioje sporto šakoje naudojamų kamuoliukų – kietesnis net už uolieną. Jis gaminamas iš gryno braziliško kaučiuko, padengiamas keliais nailono sluoksniais ir aptraukiamas dviem ožkos odos apvalkalais. Tokio kamuoliuko tarnavimo laikas – apie 20 minučių, nes dėl stiprių smūgių į granito sienas (būtent granitas naudojamas korto sienoms, nes kitaip jos ištrupėtų) jis greitai suplyšta.
Hai alai labai populiarus sportas Lotynų Amerikos šalyse ir Filipinuose, jis žaidžiamas ir Prancūzijoje, Meksikoje, Jungtinėse Valstijose. Kažkada šis sportas buvo kultivuojamas Kinijoje, pusiau kolonijiniuose Šanchajaus ir Tianjino miestuose, tačiau po komunistų pergalės buvo uždraustas kaip azartinis. Šis sportas gana pavojingas. Ne kartą sportininkai yra susižaloję, užfiksuota ir mirtinų atvejų.
3. Kabadi
Šiam įdomiam žaidimui jau daugiau kaip 4 tūkstančiai metų, jis yra seniausias komandinis žaidimas Azijoje. Jo kilmės šalis – Indija. Žaidimas pradedamas nuo to, kad vienos komandos narys, vadinamas „užpuoliku“, siunčiamas į priešininko teritoriją, kur rėkdamas „kabadi“ turi ranka ar koja paliesti vieną ar kelis priešininko komandos žaidėjus ir sprukti į savo teritoriją. Jeigu jam pavyksta, komanda pelno tašką. Bet jeigu svetimoje teritorijoje paliečiamas ar sučiumpamas „užpuolikas“, tašką pelno ta komanda.
Bet kuris žaidėjas, prie kurio buvo prisiliesta, iškrinta iš žaidimo. Ir taip žaidžiama, kol vienoje iš komandų nebeliks kam žaisti. Šis žaidimas išpopuliarėjo ir kitose pasaulio vietose, nuo 2004 metų rengiami ir pasaulio čempionatai. Visus keturis kartus (2004, 2007, 2010 ir 2011 metais), kaip ir dera, čempione tapo Indija.
2. Šachboksas (šachmatų boksas)
Ar galite įsivaizduoti prie šachmatų lentos sėdinčius žaidėjus, kurie stumdo pėstininkus, rikius ir kilnoja žirgus, mūvėdami bokso pirštinėmis, ir boksininkus, palinkusius prie šachmatų figūrų ir galvojančių, kaip aplošti priešininką? Atrodo keistai, ar ne tiesa? Tačiau tokios varžybos rengiamos nuo 2003 metų. Varžovai 4 minutes žaidžia šachmatais pagal greitųjų šachmatų taisykles, o po minutės pertraukos 3 minutes boksuojasi. Ir taip pakaitomis žaidžiamos šešios šachmatų partijos ir boksuojamasi penkis raundus. Aišku, jeigu pergalė nepelnoma anksčiau.
O ji pelnoma nokautu, techniniu nokautu, priešininkui paskelbus matą, pasibaigus skirtam laikui arba pasidavus žaidžiant šachmatų partiją. Na, o ką daryti, jei visos šachmatų partijos baigiamos lygiosiomis, o bokso rungtyje surenkama vienodai taškų. Pratęsimo nebūna – nugalėtoju skelbiamas juodosiomis figūromis žaidęs varžovas.
Tokios varžybos išpopuliarėjo daugelyje šalių, jos buvo surengtos Los Andžele (JAV), Nante (Prancūzija), Reikjavike (Islandija), Krasnojarske (Rusija), Kalkutoje (Indija) ir kitose vietose. Įkurta net Pasaulio šachmatų bokso organizacija (WCBO), kurios devizas – „Galvočiausi ir ištvermingiausi planetos vyrai ir moterys“ (The smartest toughest (wo)man on the planet) ir „Kova vyksta ringe, o karas - šachmatų lentoje“ (Fighting is done in the ring and wars are waged on the board). Rengiami net pasaulio ir Europos čempionatai. Pirmasis pasaulio čempionatas vyko Amsterdame 2003 metais, o pirmasis Europos čempionatas – Berlyne 2005 metais .
1. Pelkės įveikimas kalnų dviračiu
Na, tiesiog didelę nuostabą kelia tas faktas, kad sportas, kur su nardymo kauke, apžiojus vamzdelio kandiklį, užsidėjus dviratininko šalmą ir užsėdus ant specialiai parengto kalnų dviračio stengiamasi įveikti bjauriai dvokiančią pelkę, tapo beprotiškai populiarus visame pasaulyje.
O pradžią jam davė „vyresnysis brolis“ – nėrimas pelke, kur varžomasi, kas pirmas ją įveiks, „apsiginklavus“ nardymo kauke, vamzdeliu ir plaukmenimis. Nuo 1985 metų net rengiami pastarosios rungties pasaulio čempionatai Waeno durpinėje pelkėje netoli Llanwrtyd Wells miestelio centriniame Velse. Rungiasi ne tik vietos gyventojai, bet ir konkurentai iš įvairių pasaulio šalių.
Nugali tas, kas įveikia pelkę greičiausiai (pirmyn ir atgal). Bet jei grįšime prie šio sporto atmainos, tai pelkės įveikimo kalnų dviračiu pasaulio čempionatai organizuojami nuo 2005 metų ir kaskart populiarėja. Varžosi ir vyrai, ir moterys. Belieka palinkėti jiems sėkmės.
