„17-metė tamsiai rengėsi, buvo panaši į gotę“, „Žmogžudystės byloje įtariamasis buvo ilgaplaukis“, – tokios antraštės ir tekstai pastarosiomis dienomis mirgėjo pirmuosiuose šalies laikraščių puslapiuose. Žiniasklaida informuoja, o skaitytojai aikčioja: „To ir reikėjo tikėtis.“ Juodi rūbai, ilgi vyro plaukai visuomenei tarsi skelbia žinią – blogis. Bet ėmė ir nutiko priešingai – kone šimtą žmonių Norvegijoje nužudęs vyras, pasirodo, niekuo neišsiskyrė. „Niekuo neišsiskiriantis intravertas kūrė makabriškus planus“, „Šviesiaplaukis velnias“, „Naujas teroro veidas – šviesiaplaukis žydraakis“, – vėl pasipylė antraštės.
Kodėl visuomenė linkusi taip sureikšminti išvaizdą? Kodėl toks gajus stereotipinis mąstymas – žudikas būtinai turi būti atgrasaus veido?
Gotai nepadaro daugiau nusikaltimų nei kiti
JAV gyvenantis šiaulietis filosofas Geraldas Jankauskas sako, kad be vizualinių, estetinių požymių dar yra garsiniai, loginiai, kalbiniai stereotipai ir kliedesiai. Jie „maitina“ žmoniją jau daugelį metų ir apie juos daug prirašyta.
„Žmonės paprasčiausiai susikuria fantazijų ir kliedesių narvą, kuriame jiems patogu ir jauku gyventi. Viskas tampa „aišku“. Jeigu tu nesutinki su tos grupės fantazijų ir kliedesių normatyvais, tampi KITOKS. SVETIMAS. O NESAVI baugina. Jei vyksta kokie nors socialiniai sukrėtimai, viskas „nurašoma“ svetimiems, kitokiems – sektantams, religinėms, tautinėms, seksualinėms mažumoms. Taip lengviau ir patogiau. Minėtas Šiaulių gotų atvejis yra tipiška iliustracija. Nusikaltimą, spėjama, įvykdė gotų grupės merginos, todėl kaltė permetama ant bauginančio judėjimo, jų įvaizdžio, simbolikos ir estetikos. Senas manevras. Aš pridėčiau, kad dabar reikėtų uždrausti ne tik juodus paltus ir ilgus plaukus, bet ir peilius su dviračiais. Juk jais buvo pjaustomos ir vežiojamos aukos kūno dalys. Skamba absurdiškai? Taip. Bandymai pagal išvaizdą vertinti žmogaus poelgius yra, liaudiškai tariant, prietarai“, – sako G. Jankauskas.
Anot pašnekovo, gotai yra nedidesni žudikai nei žvejai, taksistai ar krepšinio sirgaliai. „Neogotai dabar – įvairių mokymų mišrainė, miksas: gotikinis misticizmas, viduramžių romantizmas, XVIII–XIX a. mirties, baimės, siaubo poemos, šiuolaikiniai vampyrizmo, demonizmo, okultikos mokymai, sadomazo filosofija, Bauhaus'o grupė, mirties romantizavimas, transgenderių, gėjų estetika ir filosofija. Vis dėlto pasaulinė kriminalinė praktika sako, kad nėra jokių ženklų, kad gotai padaro daugiau nusikaltimų nei kiti piliečiai“, – aiškina G. Jankauskas.
O jei žmogus rengiasi rožiniais rūbais, tai, mūsų visuomenės vertinimu, jo laukia rožinė lemtis? „Jei haliucinuojanti ir kliedinti grupė–bendruomenė priims tai kaip neįkainojamą vertybę ir įtikės ja, be abejo, tai paskatins tokį gyvenimą. G. Deleuze'as su F. Guattari'u, R. Laing'as, antipsichiatrai, egzistencinės analizės atstovai, pirmieji paskelbė apie žmonių susitarimus, fantazijų susitarimus, kliedesių ir “briedų„ sistemas visuomenėje. Jei visuomenė susitars, priims, įtikės kokia nors tiesa, taip ir vertins“, – komentuoja filosofas.
Provokuojantis įvaizdis veda iš pusiausvyros net santūrų žmogų
Neseniai knygą „Kaip gyveni, taip ir atrodai“ išleidęs rašytojas Šarūnas Navickis, kalbėdamas apie stereotipus, nelinkęs vartoti žodžio „banda“. Jo teigimu, tokia formuluotė rodo išankstinę nuostatą, tarsi menamai aukštesnis kalbėtų apie, jo nuomone, žemesnius. „Juk lygiai tokia pati nuostata sukuria tą bjauroką terpę, kai iš anksto, vien dėl specifinio makiažo ar aprangos, „nuteisiame“ kitaip nei mes patys atrodančius žmones“, – sako jis.
Š. Navickiui juodai apsirengusi paauglė gotė neatrodo potenciali nusikaltėlė, lygiai taip pat kaip reklamų „persivalgiusi“ šešiolikmetė, kuri, kaip vulgariai besidažytų, nebūtinai yra rytdienos palaidūnė. Nors, jo nuomone, rizikos koeficientas galimai didėja.
„Man atrodo, kad dabar iš principo daugumai visiškai „dzin“, kieno plaukai kokio ilgio. Mano jaunystėje ilgi plaukai reiškė nepaklusnumą, netgi beveik politinį protestą. Dabar to, mano nuomone, nėra. Nori būti skusta galva – būk, nori pintis kasas – tavo reikalas. Na, o kad toks paviršutiniškas „prisirašymas“ prie vienokių ar kitokių iš esmės bereikšmių socialinių grupių visuomenei reikštų bent kiek daugiau, negu šildymo kaštai, nepastebėjau. Nebent gyvenimas taip smarkiai eina pro šalį, kad kitų problemų nėra arba jos nesuvokiamos“, – svarsto jis.
Š. Navickio nuomone, stereotipai leidžia jaustis saugiai ir nereikalauja mąstyti. „Todėl kai reikia vertinti ką nors tokio, kas netelpa į įprastinius rėmus, ima nervai. Tokioje situacijoje mažiau nei vienas žingsnis iki priešiškumo – „kodėl jie turi mane nervinti“? Beje, taip elgiasi toli gražu ne vien pagyvenę žmonės. Veikiau tie, kuriems trūksta smegenų judrumo, kitaip – neišsilavinę, nekultūringi. Kita vertus, išskirtinai provokuojantis įvaizdis, kaip ir elgesys, gali išvesti iš pusiausvyros net ir santūrų žmogų. Ar kam nors patinka važiuoti sausakimšame metro, prispaustam prie prakaitu ir vakarykščiu alumi dvokiančio tipo? Dabar pridėkime, kad pusė jo galvos skusta, kita – dažyta ryškiai oranžine spalva, o nosyje daugiau kniedžių, negu striukėje. Palengvėjo?“ – šypsosi pašnekovas.
Taigi kraštutinumai su tolerancija norom nenorom sudaužia kaktom ir abiejose pusėse ima kilti guzai. „Jei procesas nuolat kartojamas, guzai gali išaugti iki ragų, o jų turėtojai tampa panašūs nebe į žmones, o į kažką gretutinio. To pavyzdžių, deja, vis daugiau“, – sako rašytojas.
Išsiskiriantis paauglys siunčią žinią apie vienišumą
Š. Navickis savo knygoje kalba apie tai, kad žmogaus kūnas įgyja jo gyvenimo būdą atitinkančias formas ir kondiciją, todėl jis gina teiginį, kad kaip žmogus gyvena, taip ir atrodo. „Juk veiksmas sukuria pasekmę (produktą), o ne priešingai. Tai nesunkiai atseksime ir kalboje, pavyzdžiui, veiksmažodis sukuria daiktavardį: kas bėga – tas bėgikas, kas moko – tas mokytojas ir pan.“ – sako jis.
Rašytojo teigimu, gyvenimo būdas natūraliai kuria tam būdui labiausiai tinkamą kūną. Tai vadinama adaptacija ir lengviausiai tai pastebima tarp sportininkų. „Juk nereikia ypatingos įžvalgos, kad bent apytikriai numanytume, kuris yra krepšininkas, o kuris – sunkumų kilnotojas, ar ne? Žinoma, čia paminėjau labiausiai pastebimus pavyzdžius, bet ir kitur šis dėsningumas veikia, tik gal ne taip vaizdžiai“, – sako jis.
Anot rašytojo, ir balerina, ir buhalteris yra tam tikros su profesija susijusios veiklos atstovai ir būtent veikla, o ne rengimosi stilius sukuria vienai ar kitai veiklai reikalingas kūno ypatybes, o kartu ir išvaizdą.
„Juk suprantama, kad scenoje „skraidanti“ šokėja ir po aštuonias valandas „ant užpakalio“ praleidžiantis sąskaitininkas išsiugdo skirtingas savybes bei figūrą. Juodai, raudonai ar dar kaip nors apsivilkęs ir iš bendro konteksto išsiskiriantis paauglys greičiausiai siunčia mums žinią, kad yra vienišas ir kad jam trūksta dėmesio. Bėda ta, kad vieniši jaučiasi dauguma žmonių, tik jie rengiasi „kaip visi“, todėl apie išsiskiriančius sakoma, kad šie „darkosi“. Įsigilinti vengiama, nes juk ne naujiena, kad ir savų problemų – nors vežimu vežk“, – kalba pašnekovas.
Reikia „neiškirpti kadro“ iš konteksto
Psichologas Arūnas Norkus teigia, kad susidūręs su kitoniškumu, pavyzdžiui, kitos socialinės grupės atstovais, neįprastais poelgiais ar reiškiniais, žmogus patenka į neaiškią situaciją. Jis nežino, kaip reikia tą kitą vertinti, ko iš jo tikėtis, neturi bendravimo su juo patirties.
„Toks neapibrėžtumas dėl psichologinio saugumo poreikio yra sunkiai toleruojamas, todėl stengiamasi žūtbūt gauti bet kokios informacijos, kuri leistų apie tą kitą padaryti bent menkiausias išvadas. Lengviausiai prieinama informacija yra žmogaus išvaizda, todėl ja dažniausiai ir pasiremiama, darant vienokius ar kitokius apibendrinimus. Kad būtų lengviau ir nereikėtų ilgai sunkiai analizuoti, į pagalbą pasitelkiami stereotipai. Tai tarsi „paveikslėliai galvoje“ – standartinės schemos, supaprastinančios vertinimus ir leidžiančios nesunkiai, pasiremiant vien tik savo įsitikinimais ir lūkesčiais, vertinti žmones ir reiškinius. Pamatei vaizdą, palyginai su „paveikslėliu“ – ir viskas aišku“, – komentuoja psichologas.
A. Norkaus nuomone, pats savaime stereotipizavimas nėra blogas dalykas, jis leidžia iš dalies patenkinti aiškumo poreikį. „Bėda ta, kad stereotipais paremti vertinimai dažniausiai būna netikslūs, paremti tik subjektyviais požymiais. Vertinimas pagal išvaizdą (pvz., visos blondinės yra kvailos) yra žemiausias ir pats netiksliausias stereotipizavimo lygmuo. Aukštesnis lygmuo būtų vertinimas pagal socialinius požymius: profesiją, pareigas, ekonominį statusą“, – sako jis.
Anot pašnekovo, bet kuriuo atveju stereotipinis vertinimas paremtas turima patirtimi. Jei juoda spalva visuomenėje siejama su mirtimi, gedulu, dvasiniu skausmu, kančia, tai nuo galvos iki kojų juodai apsirengusi mergina ir siejama jeigu ne tiesiogiai su mirties reiškiniu, tai bent su judėjimu, garbinančiu skausmą ir mirtį. Supykusio ar įtūžusio žmogaus mimika pasikeičia, įgyja specifinę išraišką, todėl bet kuriam grubių veido bruožų žmogui dažnai linkstame priskirti pykčio, blogio, agresyvumo, polinkio į nusikaltimus savybes. Nacių esesininkai, žudę žmones koncentracijos stovyklose, dažniausiai buvo aukšti, tvirtai sudėti mėlynakiai blondinai – tiesiog tokie buvo atrenkami į SS organizaciją. Po įvykių Norvegijoje šie bruožai kai kurioje žiniasklaidoje ir visuomeninėje sąmonėje buvo susieti su žiaurumu, nežmoniškumu. „Bet juk remiantis tokiu stereotipu, ir mūsų užsienio reikalų ministrą galima priskirti teroristų klanui“, – sako jis.
Nors pirmas įspūdis dažnai yra kažkiek teisingas, psichologo nuomone, nevertėtų jo susidaryti pagal žmogaus išvaizdą. Rožinės spalvos rūbais apsirengusios moters gyvenimas nebūtinai rožėmis klotas, o kariška uniforma apsirengęs vyrukas nebūtinai turi polinkį į agresyvumą. Gal jis paprasčiausiai grįžta iš žvejybos ar dažasvydžio žaidimo? Visada reikia žvelgti plačiau, „neiškirpti kadro“ iš konteksto.
Stereotipus sulaužo moksliniai tyrimai
Anglijoje išleistos knygos „Moterys nemoka parkuotis, o vyrai – tvarkytis“ autorius Jeffas Rollsas išanalizavo labiausiai paplitusius stereotipus ir pateikė išvadas, paneigiančias susiklosčiusią nuomonę.
Manoma, kad mergaitės mėgsta rožinę spalvą, tačiau XX a. pradžioje vienas populiariausių žurnalų moterims „Lady Home Journal“ rašė, kad rožinė – stipresnė, vyriškesnė spalva, todėl labiau tinka berniukams, o žydra – švelni ir moteriška, todėl geriau tiks mergaitei.
Paplitusi nuomonė, kad visos bibliotekininkės – senmergės, griežtos ir su akiniais. Paaiškėjo, kad 84 proc. bibliotekininkių yra ištekėjusios ar turi gyvenimo partnerį ir net 11 proc. bibliotekininkių yra pasidariusios tatuiruotes.
Egzistuoja stereotipas, kad dailioji lytis patologiškai nemoka pastatyti automobilio, o moteris už vairo – mėgiamas vyrų pašaipų objektas.
Britanijos mokslininkai nustatė, kad moterims iš tiesų sunkiau pasistatyti mašiną, ypač statant lygiagrečiai. Moterims nebūdingi tam tikri mąstymo ypatumai, kurie vyrams padeda priimti ir interpretuoti konkrečius vizualinius duomenis.
Egzistuoja stereotipas, kad lieknos moterys – seksualesnės, tačiau atliktas tyrimas parodė, kad esminis parametras, lemiantis moters patrauklumą, yra talijos ir klubų apimties santykis, tai yra kuo plonesnė talija ir platesni klubai, tuo moteris vyrui yra patrauklesnė.
Egzistuoja ir stereotipas, kad ištekėjusios moterys yra laimingesnės ir tarsi „aukščiau“ už netekėjusias. Neseniai mokslininkai įrodė, kad ne nuo socialinio statuso priklauso moters laimė. Pasirodo, ji priklauso ne tiek nuo asmeninių įsitikinimų, kiek nuo visuomenės, kurioje jos gyvena, požiūrio. Stereotipais besivadovaujanti visuomenė pati savo piliečius priverčia jaustis nelaimingais.
Oksana LAURUTYTĖ
