Mielasis! Tai buvo nuostabiausia mano gyvenime lapkričio 13-oji... Aplinkiniai kuždėjo, kad mūsų santuoką palaimino pats Dievas – jau prasidėjęs ruduo, keliskart žemę buvo padengęs ledas... dar iš vakaro buvo šlapdriba ir didelis vėjas, o ryte, pro užtrauktų užuolaidų plyšį linksmai šypsojosi saulė, kuri paryškino paskutinę žalumą...
Širdis virpėjo – tik ne iš nerimo, o iš džiaugsmo - mums taip gera buvo žinoti, kad jau po kelių valandų mus vadins šeima...
Tai buvo tik mūsų šventė, kuriai mes patys pasiruošėme, patys pasipuošėme automobilį, patys jį vairavome... Niekada nepamiršiu tavo akių, kai pamatei mane po kirpyklos... Niekada nepamiršiu tavo veido, kai užtraukei man suknelės užtrauktuką... Kiek kartų tądien mes įsimylėjome vienas kitą??? – Bet mes nepavargome to vienas kitam kartoti... Tą Laimę matė visi, visi apie ją kalbėjo ir tebekalba, nes iki jos mes ėjome net 13 metų...
Mes buvome vaikais, kai pradėjome tik vienas kitam giliau žiūrėti į akis, laikyti stipriai už rankos ir bandyti suprasti, ką jaučiam... Mes sau susikūrėme puikią jaunystę, kurios nei vienas iš mūsų net nesivargino pamiršti, nors šalia mūsų jau buvo kiti žmonės, kurie glaudė ir glaudėsi mūsų glėbiuose... Visi, kurie mus tik pažinojo, pranašavo ilgą ir laimingą gyvenimą kartu ir vieną dieną – po septynerių metų – mūsų tiesiog nebeliko...
Didesnis šokas buvo ne mums, o tiems, kurie mus tiek metų stebėjo... Nesiliaujantys klausimai kodėl, kaip, kada, dėl ko, su kuo... Į juos visus mums su tavimi reikėjo atsakyti... O mes, net nesitarę, visiems kartojome tą patį: „ taip reikia“... O sunkiausia mums patiems buvo suvokti, kad tuos gražius mūsų santykius aptemdė meilės vaisiaus netektis ir mes nebesugebėjome vienas kitam būti ramsčiu, nes paprasčiausiai buvome per toli vienas nuo kito...
Ir paskutinė tavo siųsta žinutė su tekstu: „Mylėk ir rūpinkis ja, nes tokios – net panašios – daugiau nėra.“ – po jos praėjo treji metai, kol, vėl susitikę, sugebėjome vienas kitam ištiesti ranką ir ištarti „labas“... Septynerių metų kartu ir trejų metų atskirai – tiek mums reikėjo, kad sugebėtume vėl pažvelgti vienas į kitą, kaip į naują žmogų... Kažkur pasimiršo nuoskaudos, o gal tiesiog laikėm giliai savyje ir neleisdavome joms iškilti... O gal tiesiog suaugom – todėl sugebėjom būti vienas kitam tiesiog geru draugu, kuris šįkart ir palaiko, ir paguodžia...
Mes turėjom savus gyvenimus, kuriuos kūrėm su kitais žmonėmis... Nesvarbu mums buvo, kad nei vienas iš mūsų nejautėme jo pilnatvės, o tiesiog buvome plaukime...
Vieną dieną, ir vėl nesusitarę, mes pradėjome purtyti savo gyvenimus ir kelti juos aukštyn kojom, reikalaudami kitokių gyvenimų ir pokyčių... Tačiau skirtingos vertybės mus tiesiog išskyrė su tais, kuriais praleidom ir vėl daug laiko...
Taip ir nežinom, kaip ten buvo ir kas atsitiko, kad beveik po šešerių metų mes ir vėl atsidūrėme vienas kito glėbyje – ir jame vėl buvo lygiai taip pat gera ir dar geriau, dar ramiau, dar maloniau, dar švelniau ir dar nuostabiau, nei kada nors būtų buvę...mes esame pagaliau Laimingi – visais aspektais, kuriais tik įmanoma tokiu būti... mes norime vienas kitą mylėti iki gyvenimo pabaigos... mes mylime vienas kitą „iki mėnulio ir atgal“... mes įsimylime vienas kitą kasdien, o mylime už nieką...
Likimas kažkada mus išskyrė ir pats sujungė... ir vėl taip reikėjo, kad grįžtume pas vienas kitą kupini naujo lojalumo, atsidavimo, naujos patirties, supratimo ir su dar stipresniais jausmais...
Ir net tas mažas 10 procentų, kad kada nors mūsų gyvenime atsiras mažas stebuklas, tokiomis pat giliomis ir nuostabiai žydromis akimis, kaip tavo – net jis pasitvirtino: dvi širdys plaka vienu ritmu, o netrukus savo juoku ar verksmu pradžiugins mums dieną...
Gal tik taip mes galėjome įvertinti, kas mes buvome vienas kitam... ir kokio didumo Meilę vienas kitam mes tiek metų slėpėme savo širdyse, dangstydami ją meile kitiems, bet trokšdami būti tik vienas su kitu...
Mes didžiuojamės būdami vienas kitam vyru ir žmona ir su tokiu pačiu pasididžiavimu ir tvirtumu prisiekėme vienas kitam Gerbti ir Mylėti...ir šįkart mes tikrai būsim vienas kitam ramsčiu ir tvirtove...
Snaigė
Apie konkursą sužinosite čia! Jis dar tęsiasi!
