Kaunietė Loreta Fokienė, neseniai žiniasklaidai papasakojusi apie savo šeimos griūtį „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ sakė, kad jai įveikti negandas padėjo dėkingumo dienoraštis.
„Mano dukrai 19 metų, ji jau studentė, 4 berniukai dar nepilnamečiai, trys darželinio amžiaus. Visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas ankčiau, o dar ir dabar yra kaip į neatsakingas. Kai besilaukiančią penkto vaikelio su keturiais mažais vaikais paliko vyras, buvo ypač sunku. Tuo metu galbūt padėjo prigimtinis optimizmas. Nebuvo galimybės rinktis. Žinojau - arba išsikasu duobę ir lipu su visai savo vaikais, užsikasu ir daugiau negyvenu. Arba kabinuosi į gyvenimą. Aš pasirinkau gyventi“.
Anot Loretos, kai pasirenki gyvenimą, galimybių džiaugtis ir dėkoti už tai, ką turi, yra kiekvieną dieną.
„Mano išbadyta terapinė priemonė, ją patariu daugeliui, kurie gyvena pilnose šeimose, turi pakankamą materialinį aprūpinimą - rašyti dėkingumo dienoraštį. Kiekviena vakarą užrašydavau bent 5 dalykus, už kuriuos esu dėkinga. Jeigu diena būdavo ir labai sunki, šiaip ne taip iki vakaro išgyvendavau,visada rasdavau,ką parašyti. Ir dabar randu. Nėra beviltiškų situacijų, nėra beviltiškų dienų. Jei ieškom gerų dalykų,jų visada rasim. Tai mane ir palaiko“, - sakė L. Fokienė.
Kai kalbame apie tai, ką išgyvena mamos, augindamos vaikus, turime pagalvoti ir apie patį turbūt skaudžiausią dalyką pasaulyje - apie motinos skausmą netekus vaiko. Ilona Kielienė iš Panevėžio rajono Dembavos miestelio, kurios dukters Evelinos žūtis sukrėtė visą Lietuvą, sakė jaučianti ryšį su dukra kiekvieną akimirką.
„Jaučiu jos šilumą, girdžiu jos juoką, jos balsą. Viską jaučiu šalia. Tas netekties skausmas laikui net didėja. Laikui bėgant praeina po truputėlį šokas. Pradedi galvoti. Ir galvoju, kad pirmiausia atsakingi pareigūnai turėtų savęs paklausti ar atliko savo pareigą. Turi būti sutvarkyta sistema, turi keistis požiūris į žmogų. Turi būti išsiaiškint, kur dingo pinigai, skirti bendrosios pagalbos telefonui, kad daugiau nebūtų tokių tragedijų“, - sakė I. Kielienė.
