Lietuvoje daug žmonių kenčia dėl „bekūniškumo“, geriausiu atveju – patenka į vakarietiško „sporto kulto” įtaką (pastarajam trūksta svarbiausio – „kūno filosofijos”, mokėjimo nesutapatinti savęs su kūnu). Ne paslaptis, kad Rytuose fiziniai pratimai neretai ne tik išsprendžia psichologines problemas, bet ir pašalina seksualinę įtampą.
Aistė L. rašo : „Po to, kai mane paliko vyras, daugel mėnesių išgyvenau gilią depresiją, dienų dienas gulėdavau ant sofos, žiūrėdavau televizorių ir valgydavau. Valgydavau siaubingai daug, viską iš eilės, per pusmetį priaugau kone dvidešimt kilogramų. Kartą pas mane atėjo draugė ir aiktelėjo: anot jos, aš pavirtau riebia kiaulaite. Man atsirado dvigubas pagurklis, dingo liemuo, storu riebalų sluoksniu apaugo šonai.
Kone jėga ji išsitempė mane į sveikatingumo grupę, kurią lankė pati. Ten užsiėminėjo jogos metodu: pozos, lankstymasis, kvėpavimas… Taip pat buvo daug filosofijos. Po metų manęs nebebuvo galima atpažinti: tapau kitu žmogumi. Mano galvoje viskas apvirto aukštyn kojom, kitaip ėmiau suvokti pasaulį, save. Kai po dvejų metų pirmąkart gyvenime padariau špagatą, iš akių pasipylė ašaros. Ne iš skausmo, o iš džiaugsmo, kad kūnas taip man pakluso.”
Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip myli savo kūną. Ir storos, nebeturinčios talijos moterys, neretai dažosi, vaikšto pas kirpėją… Tačiau Aistė kalba apie ypatingą meilę kūnui: kai kūnas tampa vos ne pagrindiniu dėmesio objektu. Atitinkamai, smarkiai padaugėja minčių apie jį. Kūno priežiūrai skiriama labai daug dėmesio.
„Patiriu didžiausią džiaugsmą vis didindama kūno lankstumą: čia, pasirodo, ribų nėra. Guluosi ant pilvo, pačiumpu abiem rankom už kulkšniukų ir išsiriečiu. Tas buvo pradžioje. Po metų iš šios pozicijos jau galėdavau apglėbti kelius. Kai pirmąkart pajėgiau padėti pėdas ant pečių – pati tuo negalėjau patikėti. Šiandien kojas jau galiu pasidėti už pečių, beveik kaip cirke (galva tarp kojų). Kai esu šioje pozoje, su manimi vyksta stebuklingas pasikeitimas. Tampu visai kita būtybe, visi mano jausmai mainosi, kūne atsiranda saldus maudimas, kuris kas akimirką auga”.
Čia Aistė rodo „rytietišką” požiūrį. Rytų religijose, skirtingai nuo krikščionybės, kūnas buvo ne niekinamas, o dievinamas. Krikščioniškoje kultūroje iš tiesų sunkiai įsivaizduojami fiziniai pratimai. Krikščioniškasis dvasingumas suvokiamas kaip kūno nugalėjimas. Rytuose dvasiškumas pasiekimas, pasitelkus fizinių pratimus. Kūnas ne slopinamas, o „disciplinuojamas”.
Galimas daiktas, Aistei tokia „rytietiška” patirtis pravertė sunkią minutę. Ji atsikratė depresijos, nes palaipsniui jos mintys persijungė į kitą objektą: ji liovėsi galvojus apie neištikimą vyrą, apie savo traumą ir ėmė galvoti apie savo paties kūną. Pajutusi, kaip jai staiga palengvėjo, Aistė ėmė skirti perdėtą dėmesį kūnui. Bet kaip tik iš psichoterapijos taško, toks dėmesio perjungimas labai teigiamai veikia pažeistą psichiką. Atskiros jogos pozos iš tiesų pakelia nuotaiką, padidina libido energiją. Apskritai bet koks raumenų apkrovimas padidina organizmo tonusą. Pagerėja medžiagų apykaita, stebuklingai stabilizuojama psichika. Libido simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą.
Aistė, treniruodama kūną, patiria pojūčius, kuriuos ji lygina su „seksualiniais”. Greičiausiai, Aistė ilgą laiką po to, kai ją paliko vyras, neturėjo intymių santykių su vyriškiais. Joje susikaupė seksualinė energija, Aistė sėkmingai išsikraudavo fizinių pratimų metu (dėl ko jie jai atneša tokį palengvėjimą). Beje, būtent toks seksualinės įtampos šalinimo būdas rekomenduojamas paaugliams, kurie dėl savo amžiaus dar neturi galimybės išsikrauti natūraliai. Perdėtu dėmesiu kūnui Aistė, pati to neįsisąmonindama, kompensavo savo seksualinį nepasitenkinimą.
