Rugsėjo 11-oji. Praėjo septyneri metai po įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, sukrėtusių visą pasaulį. Aš ką tik grįžau iš Afganistano, kur kartu su kitų NATO valstybių – Portugalijos, D. Britanijos, Kanados, JAV, Estijos ir Lietuvos – parlamentarais buvau pakviesta dalyvauti Parlamentinės asamblėjos gynybos komiteto delegacijoje Afganistane.
Afganistanas yra kaip tik ta vieta, kurios dabartiniai procesai ir įvykiai yra tiesiogiai susiję su Rugsėjo 11-ąja. Tai yra po Rugsėjo 11-osios susiklosčiusi situacija, ir sėkmė tame regione, sėkmė tame krašte (kuri galbūt ateis dar labai negreitai) tiesiogiai susijusi netgi su mūsų gyvenimu, kadangi kuo toliau, tuo labiau valstybių vadovai, taip pat ir NATO valstybių, sako, kad NATO sėkmė Afganistane gali pakreipti NATO egzistencijos esmę ir tolesnį NATO, kaip organizacijos, likimą.
Darbotvarkė buvo labai intensyvi, mano gyvenime tokios nebuvo – fiziškai ir psichologiškai. Lankėme pačius karščiausius taškus – pietinį Afganistaną – Kandaharą ir vieną provincijų Helmandą, kurio vienas iš miestų ir dabar yra valdomas talibų. Delegacijos tikslas buvo susipažinti, ar teisingu keliu einama, kokios perspektyvos.
Ką aš atsakyčiau, jeigu manęs paklaustų, ką aš dabar manau (tai jau mano antras vizitas, – prieš porą metų Afganistane stebėjau rinkimus)? Negaliu sakyti, kad gerai žinau visą padėtį, to padaryti per 6 dienas neįmanoma. Pirma: perspektyva yra, nors padėtis labai sudėtinga ir skirtinga atskiruose regionuose. Ir antras dalykas, kurį galiu pasakyti tvirtai: tai ilgalaikis projektas. Pasaulis ir NATO, o tuo pačiu Lietuva, kaip NATO narė, šiai valstybei turės skirti didelį dėmesį daug dešimtmečių. Tiems, kurie priekaištauja, kad jau praėjo 7 metai, o Afganistano dar nepastatėm ant kojų ir jame dar neveikia demokratija, rinkos ekonomika ir nėra pilietinės visuomenės, ir dėl to mes turim išeiti, reikia atsakyti, kad taip kalbėti neprofesionalu. Nors tokių kalbų pasaulyje girdėti.
Saugumo priemonės labai sustiprintos, lyginant su tuo, ką mačiau prieš dvejus metus. Tačiau tai, ką mes girdim ir matom televizijose, yra labai paviršutiniška. Aukšto rango kariškiai, su kuriais mes susitikinėjom – JAV, D. Britanijos, Kanados, Vokietijos ir kt., kurie vadovauja misijai, vienu balsu teigia, kad netektys, apie kurias girdime, ypač pietiniame Afganistane, nėra pablogėjusios situacijos rodiklis. Kadangi pernai prasidėjo aktyvūs NATO veiksmai, žinoma, tai sukėlė ir tam tikrą pasipriešinimą. Pagrindinės netektys ateina iš pietų. Kariniai vadai vienu balsu teigia, kad Talibanas nėra sustiprėjęs. Talibanas yra susilpnėjęs ir jo veiksmai yra dažnai yra mažai koordinuoti.
Atsirado naujų problemų, kurios labiausiai kelia pavojų tiek Afganistanui, tiek NATO misijai. Problemos yra vidinės, atsirandančiomis iš tos valstybės piliečių nesugebėjimo valdyti savo kraštą. Pagrindinė problema ir yra valdymas. Reikia pripažinti menkstančią žmonių paramą Karzajaus vyriausybei ir išliekančią didžiulę korupciją. Gal korupcija dabar tiesiog labiau matoma. Gal ir gerai, kad žmonės ima tai matyti. Gal jie ateityje nebenorės taip gyventi. Bet tai tolima perspektyva. Kaip daug kur mes buvome informuoti, ne tiek Talibanas dabar kelia grėsmę Afganistanui, kiek nusikalstamumas, narkotikų biznis, kitos vidaus problemos.
Tačiau būčiau neteisi, jeigu kalbėčiau tik apie neigiamus dalykus. Kokie yra sėkmės požymiai?
Aš pati galiu lyginti Kabulą prieš dvejus metus ir dabar. Tai iš tiesų nepalyginami dalykai – pagrindinės (toli gražu ne visos) gatvės asfaltuotos, atsirado daugybė automobilių, ir gerų automobilių, galima kalbėti netgi apie kamščius, ko anksčiau nebuvo. Tai NATO valstybių parama. Keliai tiesiami ir kitose provincijose. Pvz., mums teko lankytis šiaurės Pandžyro provincijoje, toje pačioje, kur kelios dienos prieš Rugsėjo 11-ąją buvo nužudytas Šiaurės aljanso vadovas Masudas. Lankėmės vietovėje, kur daugiausiai gyvena tadžikų ir galime džiaugtis didžiule sėkme – NATO atstovai gali vaikščioti be jokių apsaugos priemonių, ekonomika eina pirmyn. Žinoma, su didžiule JAV pagalba.
Pats pozityviausias dalykas šiandieninio Afganistano pasiekimas – mokykla, ypač ten besimokančios mergaitės ir besikeičianti moterų situacija. Gatvėse šimtai mergaičių baltomis skarelėmis, laimingos, einančios į mokyklas, ko negalima buvo pasakyti prieš 7 metus, – tokį vaizdą gali suprasti tik tie, kurie matė, kas buvo anksčiau.
Problemos man priminė tai, ką mes pergyvenome. Nors negalima lyginti mūsų ir Afganistano, bet vis dėlto perėjimo periodas su iš praeities paveldėtu mentalitetu leidžia įžvelgti panašių tendencijų. Pvz., sėkmingiau vykstantis kariuomenės kūrimasis, bet didelės problemos dėl policijos.
Lietuvos dalyvavimas yra būtinas, norint, kad išliktų stiprus NATO, kad Afganistano projektas būtų sėkmingas. Maža dalelyte, bet vis dėlto prisidedame prie šio projekto. Neteko būti Goro provincijoje, kurią globoja Lietuva, tačiau ta provincija nekelia didelių problemų. Kad ir labai skurdi, bet saugi, ir visi deda vilčių, kad lietuviams pavyks padaryti kai kuriuos darbus.
Galiu paminėti dvi problemas Goro provincijoje: pirmoji – reikia sustiprinti civilių dalyvavimą provincijos gyvenime; kita – materialiniai resursai. Mes nesam turtinga valstybė ir negalime lygintis su kitomis provincijomis. Lyginant, ką gali įdėti amerikiečiai, britai, vokiečiai ar kiti, mūsų pajėgumai yra labai menki, ir tai gali labai stipriai atsiliepti ir Lietuvos kariams, nes provincijos žmonės pradeda lyginti, ką gauna kitos provincijos. Goro žmonės ateityje gali būti nusivylę, kad Lietuva negali nutiesti tiek kelių, pastatyti tiek mokyklų, kiek pastato kitos valstybės. Problemas ten dirbantys mūsų pareigūnai žino, būtina jas greičiau spręsti.
Parengta pagal 2007-09-10 spaudos konferenciją
Rasa Juknevičienė yra Seimo NATO reikalų komisijos narė
