Jau ne pirmąsyk Lietuvoje iškylanti problema ir įsižiebusi diskusija po kiek laiko tampa visos Europos Sąjungos problema. Tiesa, Briuselis nesyk imasi sprendimų, nuo kurių kiek anksčiau siekė atgrasinti Lietuvą. Irgi ne naujiena.
Šiandien toks pavyzdys – energetika. Tai – nacionalinių monopolijų arba oligopolijų tradiciškai apskėsta ūkio sritis. Natūralu tad, kad pirmas ES vykdomosios valdžios – Europos komisijos – žingsnis buvo liberalizuoti energetikos rinkas, leisti jose konkurenciją. Bent jau formaliai, potencialiai – jei techniškai tokių galimybių nėra (kaip kad, pavyzdžiui, Lietuvoje).
Teoriškai pagrįstas žingsnis atsitrenkė į kliūtį, atsiradusią liberalizuojant energetikos rinkas vardan konkurencijos stiprinimo, efektyvumo didinimo bei kainų augimo stabdymo. Ta kliūtis – kai kurių pasaulio valstybių valdomų finansinių fondų strategiškai apgalvotas skverbimasis į jautrius ES šalių sektorius.
Įgyvendiname energetikos rinkų liberalizavimą vardan konkurencijos ir iš čia kylančios ekonominės naudos verslui ir vartotojams, o galime patirti tų rinkų perėjimą į globalinių monopolininkų rankas. Liberalizavimas gresia ne tik rinkos perėjimu į tiekėjų rankas, bet ir jų galimu politinės įtakos išaugimu.
Demokratiškame ir laisvos rinkos principais veikiančiame pasaulyje toks pavojus ir liktų vien teorinis. Tačiau gyvename realiame pasaulyje. Stambiausi energetikos išteklių eksportuotojai kaip tyčia yra nelabai demokratinės valstybės, o laisva rinka eksploatuojant naftos ir dujų šaltinius tose šalyse dažniausiai yra tuščias garsas: juos eksploatuoja valstybinės arba vyriausybių griežtai prižiūrimos bendrovės.
Europos Komisija išsamiau apsidairė ir nustatė – dėl naftos ir dujų brangimo ar kitais būdais iš eksporto itin praturtėjusiose šalyse (Kinijoje, Rusijoje, Vidurio Rytų valstybėse) valstybėms priklausantys fondai sukaupė gigantiškas lėšų sumas (reikia pasakyti, kad ekonominė logika ir reikalauja „sterilizuoti“ perteklines užsienio valiutos įplaukas, kai šalis turi didelį teigiamą užsienio prekybos balansą; neatidėjus tų lėšų į šalį, naudojant jas užsisuktų pražūtinga infliacija). Komisijos paskaičiavimais – tokių lėšų per pastaruosius penketą metų susikaupė apie 2,5 trilijono dolerių.
Tokie išpampę valstybiniai fondai yra naujas reiškinys. Kuo laisvesnė rinka brandžiose valstybėse ir jų anksčiau saugotuose strateginiuose sektoriuose, tuo daugiau galimybių tiems naujiems fondams įsikurti tuose sektoriuose.
Ir tada visa energetikos rinkų liberalizavimo idėja susvyruoja. Ima darytis aišku, kad vien liberalizavimo nepakanka; reikia ir kažko „atvirkščiai“ – valstybinės priežiūros ir kontrolės.
Rinka – tai sistema, kuri remiasi subjektų laisve. Kai visi jos dalyviai lygiai laisvi, jie pasiekia racionaliausią susitarimą. Bet jei vienas kuris kažkiek priklauso nuo kito, tai jau kvazi-rinka (Lietuvos pieno gamintojų ir perdirbėjų santykiai čia būtų puikiausias pavyzdys). ES energetikoje nėra laisva, ji vis labiau priklausoma nuo išorinių tiekėjų, kurių irgi beveik ar visai negali pasirinkti. Todėl rinkos santykių čia yra tik menkas luobas, esmė yra ekonominė bei politinė strategija.
Tai ypač ryšku santykiuose su Rusija, kuri neratifikuoja Energetikos chartijos ir yra viešai deklaravusi savo siekį palikti energetikos sektorių valstybės kontroliuojamu.
Gynybos pramonės šakos iš seno turi įstatymus, saugojančius jas nuo perėjimo į kitų šalių subjektų rankas. Dabar imama manyti, kad panašių priemonių demokratinės valstybės turėtų turėti jau ir kituose, ne tik ginklus gaminančiuose, sektoriuose.
Rugsėjo antroje pusėje Europos komisija pažadėjusi paskelbti savo pasiūlymus kaip reikėtų toliau liberalizuoti ES energetikos rinkas. Nutekėjimai iš rengiamo dokumento rodo, kad trečiųjų šalių įėjimas į tragiškai svarbias ūkio sritis bus suvaržytas. ES turi pavyzdį tokioje politikoje – JAV seniai veikia parlamentinis Užsienio investicijų komitetas, kuris gali rekomenduoti JAV prezidentui uždrausti investicijas iš užsienio, jei jos graso nacionaliniam saugumui.
Be to, galvojama grįžti prie „auksinės akcijos“ principo, kurį ES yra uždraudusi ir dėl kurio yra įnirtingai kovojusi ne su viena ES valstybe.
Ką tik Europos parlamento užsienio reikalų komitetas pasiūlė dar vieną priemonę – iškelti Rusijai sąlygą: jos priėmimas į Pasaulio prekybos organizaciją bus vetuojamas, jei ji energetikos srityje nesutiks veikti pagal priimtas normas, t.y. nesilaikys Energetikos chartijoje surašytų principų.
Tokios priemonės nėra malonios. Investicijų, kapitalo judėjimo laisvės apribojimas yra didelis žingsnis atgal, kai skelbiama ir siekiama didesnės globalinės ekonominės laisvės santykiuose tarp valstybių. Toks žingsnis gali vesti į protekcionizmo pliūpsnį – su milžiniškais nuostoliais beveik visų valstybių ekonomikai. Ir su dar didesnėmis grėsmėmis, kurios tada iškiltų apskritai tarptautiniams valstybių bendradarbiavimui vardan taikos ir gerovės pasaulyje.
Kita vertus, tokios priemonės gal būtų ne tiek atgaivinamo protekcionizmo demonstravimas, kiek būdas paraginti kitas šalis, neatveriančias savo energetikos rinkų ES valstybių bendrovėms. Jei Rusija ar Saudo Arabija griežtai riboja ES verslo investavimą į jų energetikos sektorius, tai kodėl ES valstybės turi įsileisti Rusijos ar Saudo Arabijos bendroves be jokių išlygų?
Ekonomika yra sudėtingas organizmas. Joje niekad neišnyks poreikis principines veiklos nuostatas papildyti nacionalinės („unijinės“) strategijos diktuojamais veiksmais. Nesvarbu – ar Briuselyje, ar Vilniuje.
