Įsitikinimas, kad be Rusijos neįmanoma apsieiti nei dabar, nei ateityje, mažiausiai 75 proc. neatitinka tikrovės, tvirtina buvęs Vokietijos gynybos ministerijos planavimo štabo vadovas Hansas Rühle.
Vokietijos dienraštyje „Die Welt“ paskelbtame straipsnyje jis aiškina, kodėl Rusija anaiptol nėra nepakeičiama. Rusijos intervencija į Gruziją kelias savaites buvo „okupavusi“ visų žiniasklaidos priemonių antraštes. Nuomonių buvo bemaž tiek, kiek ir diskusijoje dalyvavusių žmonių, teigia autorius. Ir tik vienu atžvilgiu visos nuomonės sutapdavo: nė viena svarbi pasaulinės politikos problema negali būti išspręsta nedalyvaujant Rusijai. Pavyzdys – branduolinis ginčas su Iranu, branduolinis Šiaurės Korėjos nusiginklavimas, kova su teroru ir energijos išteklių tiekimas. Atrodo, kad Rusija tapo „nepakeičiama valstybe“. Šis garbingas titulas iki šiol priklausė tik Amerikai.
Kuo toliau, tuo blogiau, konstatuoja straipsnio autorius. Pasak jo, nuomonė, kad Rusija šiandien ir ateityje reikalinga visur ir visada, neatitinka tikrovės mažiausiai 75 proc. Kaip naujo Rusijos vaidmens įrodymas ypač dažnai pateikiamas ginčas dėl Irano branduolinės programos. Teigiama, kad Rusija sąžiningai stengiasi kartu su JT Saugumo Tarybos narėmis ir Vokietija rasti šios problemos sprendimą. Tačiau tikrovėje viskas atrodo kitaip, teigiama straipsnyje. Rusija nuo pat pradžių stengiasi „neutralizuoti“ visus sprendimus dėl realių sankcijų Iranui įvedimo, kurie verstų Teheraną atsisakyti urano sodrinimo. Ir tai visiškai nestebina, nes Rusija jau iš pradžių buvo Irano pusėje, rašo autorius.
Dar 1995-ųjų pradžioje Rusija, pasirašiusi sutartį su Iranu, įsipareigojo atstatyti per karą su Iraku pažeistą reaktorių Bušere. Tačiau šioje sutartyje buvo slaptas priedas ir dėl Rusijos tiekimų: Maskva įsipareigojo ne tik pagaminti eksperimentinį reaktorių plutonio gamybos tyrimams, kurį būtų galima naudoti ir kariniais tikslais, bet ir atgabenti įrengimus uranui sodrinti. Kai apie tai sužinoję amerikiečiai pareikalavo paaiškinimo, Rusijos prezidentas Jelcinas 1995 m. gegužę viešai pareiškė, kad šioje sutartyje aptariami „civilinės ir karinės branduolinės energetikos dalykai“, ir iškart paskelbė anuliuojantis slaptąjį susitarimą. Tačiau jau kitą dieną Rusijos branduolinės energetikos ministras pareiškė, kad Rusija ir toliau veiks taip, tarsi slaptoji sutarties dalis galiotų ir toliau.
Vėliau paaiškėjo, kad viskas taip ir buvo, teigia Hansas Rühle. Tiesa, pastaruoju metu Rusijos vyriausybė tarsi atsitraukė nuo „verslo“ su Iranu (išskyrus Bušero reaktoriaus statybą), tačiau tuo pat metu žymiai išsiplėtė dvišaliai „prekybiniai ryšiai“ tarp branduolinės energetikos srityje veikiančių kompanijų. Ir kuo ilgiau tęsėsi tokia padėtis (taip pat ir Putino valdymo laikais), tuo darėsi aiškiau, kad Maskva pritaria abejotiniems Irano planams, nors ir buvo informuota apie tikruosius jo branduolinės programos tikslus, pabrėžia autorius. Dar 1998 m. tuometinis Rusijos branduolinės energetikos ministras Adamovas JAV vyriausybės atstovams prisipažino, kad Iranas kuria branduolinį ginklą.
Nejau Rusija nejaučia grėsmės, kurią kelia branduolinis Iranas? – klausiama straipsnyje. Regis, ne. Pasak autoriaus, nuolat Rusijos kartojamas teiginys, kad ji nenorinti, jog Iranas įgytų branduolinį ginklą, tėra tik privaloma minimali retorika, kad Maskva būtų laikoma rimta Jungtinių Tautų požiūriui atstovaujančia derybininke. Vadinasi, tiems, kurie derybomis stengiasi užkirsti kelią karinei Irano branduolinei programai, Rusija nereikalinga. Dar daugiau: Rusija stengiasi, kad tokios diplomatinės pastangos žlugtų, o Iranas taptų branduoline valstybe. Tad Irano atveju Rusija ne „nepakeičiama“, o kontrproduktyvi.
Pasak straipsnio autoriaus, ne mažiau abejotinas ir Rusijos elgesys „šešeto“ derybose dėl Š. Korėjos branduolinio nusiginklavimo. Nors Rusija, kaip šios šalies kaimynė, kartu su kitų valstybių derybininkais bendradarbiavo nuo 2003 m., derybų proceso metu ji būdavo gana pasyvi. Santūrią Rusijos poziciją nesunku paaiškinti. Iš esmės derybose viską lėmė faktas, ar Š. Korėja lygiagrečiai su plutonio gamybos programa nevykdė slapto urano sodrinimo projekto – jei tai būtų patvirtinta, visos ankstesnės Š. Korėjos nuolaidos nieko nebereikštų. Po to „plutonio variantą“ būtų galima „parduoti brangiau“ ir tuo pat metu stiprinti savo branduolinį potencialą remiantis urano sodrinimo programa.
Į klausimą, ar Š. Korėja sodrina uraną, jau seniai būtų galima atsakyti, jei Rusija derybų metu pasidalintų savo žiniomis. Kai JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Johnas Boltonas 2002 m. vasaros pabaigoje panoro pasidalyti su savo kolega Rusijoje Mamedovu amerikiečių gauta naujausia informacija apie slaptą Pchenjano urano sodrinimo programą, šis tik numojo ranka. Pasak Mamedovo, rusai apie tai seniai žinojo. Tai stebina dar labiau, nes Rusija, pasirašiusi sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo, privalėjo apie tai informuoti Tarptautinę atominės energijos agentūrą.
Tačiau Rusija ne tik tylėjo, ji aktyviai rėmė slaptą Š. Korėjos branduolinę programą, tvirtina autorius. 2002 m. Putino režimas Š. Korėjai pardavė 150 tonų aliumininių vamzdžių, kurie tiksliai atitiko centrifugoms keliamus reikalavimus. Pchenjanas savo ruožtu tvirtino, kad vamzdžiai buvo naudojami aviacijoje. Norėdama įrodyti, kad vamzdžiuose niekuomet nebuvo sodrinamas uranas, Š. Korėja 2007 m. pabaigoje perdavė JAV tokio vamzdžio fragmentą. Tačiau JAV mokslininkai jame aptiko prisodrinto urano pėdsakų. Kas dar, apie tai sužinojęs, norėtų tvirtinti, kad Rusija yra reikalinga siekiant sėkmingai užbaigti „šešeto“ derybas su Š. Korėja? – klausiama straipsnyje.
Ar yra naudos iš Rusijos bent jau kovos su terorizmu srityje? Taip, bent jau nuo to laiko, kai terorizmas „pasiekė“ Rusiją, teigia autorius, nes Maskva karą Čečėnijoje laiko savo indėliu į kovą su terorizmu, nors tai visiškai nelygintini dalykai. O bandymas apsimesti, kad karas su Gruzija buvo antiteroristinė operacija, nesulaukė jokio atsako tarptautinėje arenoje.
Todėl, Vakarų manymu, Rusijos dalyvavimas kovoje su terorizmu atrodo pernelyg kuklus, rašo Hansas Rühle. Verta paminėti tik Rusijos suteiktą leidimą gabenti jos teritorija krovinius, skirtus NATO pajėgoms Afganistane. Tačiau šis tranzitas skirtas tik „ne karinės paskirties kroviniams“. Toks Rusijos indėlis vertas pagyrimo, bet tikrai nėra „nepakeičiamas“. Kelerius metus NATO vykdė savo misiją Afganistane ir be šio tranzito.
Nuo 2000 m. egzistuoja strateginė Rusijos ir ES partnerystė energetikos srityje, primena autorius. Bendrieji energetinio balanso rodikliai tai patvirtina. Vienoje pusėje – Rusija su milžiniškais akmens anglies, dujų ir naftos resursais, kitoje – Europos Sąjunga, kurios energetinė priklausomybė nuo Rusijos siekia 52 proc. Šis rodiklis iki 2030 m. gali išaugti iki maždaug 60 proc. Kitaip tariant, 27 ES šalys šiandien gauna beveik 70 proc. viso rusiškų dujų ir naftos eksporto.
Tačiau pastaruoju metu stebimi įvykiai ir „pasiūlos“, ir „paklausos“ srityje gerokai riboja Rusijos ir ES „natūralią partnerystę“, teigiama straipsnyje. Rusijos gamtos išteklių ministro pavaduotojo Aleksejaus Varlamovo pareiškimas visiškai pakeitė situaciją „pasiūlos“ srityje: jis pranešė, kad šiuo metu žinomi Rusijos energetiniai ištekliai po 10 – 15 metų išseks. Anot Varlamovo, išžvalgytų urano atsargų pakaks iki 2017 m., naftos – iki 2022 m., gamtinių dujų ir akmens anglies – iki 2025 m.
Tačiau vidutinėje ir ilgalaikėje perspektyvoje egzistuoja ne tik ši problema, teigia autorius. Rusija – trečioji pagal dydį energijos vartotoja pasaulyje – jau šiandien savo įsipareigojimus dėl gamtinių dujų tiekimo gali vykdyti tik tuo atveju, jei perka dujas Vidurinės Azijos ir Kaspijos regiono šalyse, o po to transportuoja jas į Europą. Šios ilgai slėptos krizės dėl dujų tiekimo Rusija negali įveikti artimiausioje perspektyvoje, nes per mažai investuoja į naujų savo telkinių įsisavinimą. Išeitį Maskva bando rasti užsitikrindama vamzdynų monopoliją ir Europos apsirūpinimo energijos ištekliais kontrolę. Be to, „Gazprom“ stengiasi dvišalėmis sutartimis su ne Europoje esančiais dujų gamintojais užvaldyti visą energijos išteklių tiekimo rinką.
Rusijos tikslas akivaizdus – pasiekti, kad Vakarų Europa būtų priklausoma nuo rusiškos energijos, teigia autorius. Dar 2006 m. vykusio Rusijos ir Ukrainos „dujų karo“ metu Kremlius bandė įgyvendinti savo geopolitinius interesus naudodamas dujas kaip ginklą. Tačiau šia prasme lemiamas buvo ginkluotas konfliktas su Gruzija, kai Rusija vėl panaudojo karinę jėgą savo teritorijai išplėsti. Viskas baigėsi tuo, kad Vakaruose žymiai sustiprėjo spaudimas kaip įmanoma greičiau plėtoti alternatyvius energijos šaltinius. Mineralinių išteklių paklausa vidutinėje perspektyvoje gerokai sumažės. Pradėjusi intervenciją į Gruziją, Rusija, kuri yra tokia priklausoma nuo energijos šaltinių eksporto, padarė milžinišką strateginę klaidą, rašoma straipsnyje. Vis dėlto reikia pažymėti, kad Rusija energetikos srityje tebėra labai svarbi ES partnerė. Ar iš to seks politiškai naudinga priklausomybė nuo Rusijos, priklauso nuo europiečių, mano autorius. Diversifikavimas ir veržlus alternatyvių energijos išteklių plėtojimas galėtų sutrukdyti įsigalėti tokiai priklausomybei.
Taigi, Rusijos – ir daugelio Vakarų Europos atstovų – retorika dėl „nepakeičiamos valstybės“ neatitinka tikrovės, rašoma straipsnyje. Rusija reikalinga „tik“ energetikos srityje, bet ir tai tik gana ribotais kiekiais ir neilgą laiko tarpą. Tiesa, Rusija yra JT Saugumo Tarybos narė ir turi teisę dalyvauti priiminėjant atitinkamus sprendimus. Tačiau šios tarptautinės institucijos reikšmė pastaruoju metu gerokai sumažėjo, ir, beje, prie to gerokai prisidėjo pernelyg destruktyvus pačios Maskvos elgesys. Kremlius naudoja Saugumo Tarybą tik tam, kad kontroliuotų kitas valstybes ir užkirstų kelią aktyviems jų veiksmams. Gera valia siekti ko nors pozityvaus demonstruojama tik retsykiais. Rusija savo pačios veiksmams pateisinti susikūrė nuosavą „legitimumą“. Putinas tai vadina „naujomis naujos saugumo sistemos taisyklėmis“, skelbia „Die Welt“.
