Daugeliui vairuotojų oro pagalvė yra svarbi ir elementari automobilio saugos sistemos dalis, atrodytų „stebuklingai“ išsiskleidžianti, kai jos labiausiai reikia, ir galinti išgelbėti keleivių gyvybę nelaimingų atsitikimų metu. Viskas lyg ir puiku, bet stebuklais tai tikrai nekvepia.
Apsaugos idėja kelią skynėsi sunkiai
Nors oro pagalvių veikimo principas atrodo nesudėtingas – davikliai užfiksuoja smūgį, perduoda signalą centrinei stebėjimo sistemai, o ji aktyvuoja oro pagalvę, vis dėl to mokslininkams kilo daug klausimų.
Jiems buvo sunku nuspręsti, kur ir kaip į automobilį įdėti suspaustas dujas, kad jos išsilaikytų visus eksploatavimo metus, kaip apsaugoti keleivių ausis nuo sprogimo garso, kaip oro pagalvė turėtų veikti esant skirtingai oro temperatūrai.
1987 m. buvo įmontuota pirmoji oro pagalvė, o 1998 m. daugelyje šalių buvo priimtas įstatymas, kuriuo remiantis visuose naujuose lengvuosiuose automobiliuose turėjo būti įmontuotos oro pagalvės, dar po metų – ir kroviniuose.
Nereikia net 1 sekundės
Oro pagalvė aktyvuojama iššovus piropatroną į didelio atsparumo oro balioną, kuris sušvelnina smūgį, o pagalvė išsiskleidžia per 25-ąją sekundės dalį.
Sistemoje esanti natrio rūgštis iškart reaguoja su kalio nitratu ir išskiria milžinišką karštų azoto dujų kiekį, kurios pripučia oro pagalvę 322 kilometrų per valandą greičiu ir po sekundės pradeda bliūkšti dėl joje esančių skylių.
Tiesa, vos išsiskleidus oro pagalvei, pasklinda milteliai. Pasirodo, tai ne kas kita, o kukurūzų miltų arba talko miltelių dalis, sauganti oro pagalvių minkštumą ir lankstumą.
