Daiva NORKIENĖ
Vilniaus mieste gyvena žmogus, kurį šeima keturiolika metų (beveik pusę jo gyvenimo!) išlaikė prirakintą grandinėmis. Taip pat ir kitas žmogus, kuris apimtas nevilties mėgina "suvalgyti" pats save, o kartą ketino išžaginti savo motiną. Ir dar šimtai ypatingai skaudaus likimo žmonių, kuriems didesnioji dalis visuomenės mielai uždėtų menamas grandines - tai yra įgrūstų kuo giliau į "rezervatus", už spygliuotos vielos tvorų.
Tikriausiai supratote, kad rašysime apie sutrikusio intelekto žmones. Ir apie jų teises. Taip pat - ir į "meilę".
Jonukas
Ši istorija žurnalistės ausis pasiekė visiškai atsitiktinai; asmuo, kuris ją mums papasakojo, labai abejojo, ar apie tai turėtų žinoti plačioji visuomenė. "Aplink mus yra labai daug piktų ir primityvių žmonių, kurie suvoks savaip: vieni sakys, kad "psichui" šitaip ir reikia, kiti žiaurumu apkaltins šeimą". Vildamiesi, jog taip nenutiks, rizikavome savo skaitytojui atskleisti psichologinio trilerio siužetą primenančią vieno žmogaus istoriją.
Šiandien Jonukui trisdešimt treji, bet jis tik gana neseniai pradėjo gyventi visavertį jauno žmogaus gyvenimą, kurio beveik pusę praleido uždaroje patalpoje, prirakintas metalo grandine.
Jonukas gimė labai inteligentiškoje sostinės gyventojų šeimoje giliu sovietmečiu. (Žodžiu, dar tada, kai nepakantumas dvasios neįgaliesiems visuomenėje bujote bujojo. Ji nieko apie juos nežinojo ir todėl tiesiog "mirė" iš smalsumo ir baimės). Kūdikis buvo labai gražus, iš pradžių normaliai vystėsi - augo tikras jaunos šeimos pasididžiavimas. Pasibaigus motinystės atostogoms, gimdytoja mažąjį ėmė vesti į vaikų darželį, pati grįžo į darbą siekti karjeros. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ėmė ryškėti berniuko raidos sutrikimas: jis ėmė pastebimai atsilikti nuo savo bendraamžių, pasitaikydavo agresijos proveržių, todėl ketvirtaisiais gyvenimo metais mamytei teko berniuką iš darželio "atsiimti". "Čia ugdyti jį - beprasmiška, auginkite namuose!" - buvo užsiminta ant nevilties slenksčio balansuojančiai mamai.
Visame pasaulyje neįgaliųjų mamytės panašios: jos tiki, kad reikia tik labai labai pasistengti, mylėti, ir stebuklas įvyks. Jonuko mama tikėjosi, jog kažkas (kaip kokia paslaptinga spyruoklė) tik trumpam "užstrigo" berniuko smegenyse, bet jis išaugs iš to amžiaus ir būtinai visus pasivys. "Na, nereikia mums profesoriaus ar genijaus - tegul bus bent jau geras stalius, vairuotojas, pagaliau - doras žmogus". Kartais, bėgant laikui, iš tikrųjų paslaptingai pasitaisoma, tačiau dažniausiai gimdytojams tenka susiaurinti lūkesčius ir svajones: "Na, tegul bent jau sugeba apsitarnauti ir savarankiškai gyventi: juk mes mirtingi!" O mažylis kuo toliau, tuo sunkiau pasidavė valdomas: sugalvos, būdavo, eiti į gatvę ar lipti ant lango, taip ir padarys. Be priežasties užsipuldavo žmones, ėmė ir mėtė, gadino daiktus, aukštyn kojomis vertė kambarius, nesuprato, o gal tik dėjosi nesuprantąs jam nepatinkančių nurodymų ir prašymų. Aplinkiniai, kurie iš pradžių į tokius "cirkus" reaguodavo tik kaip į "mielas kūdikiškas išdaigas", juo toliau, tuo labiau darėsi nepakantūs. Graži, darni inteligentiška šeima vis labiau gūžėsi iš gėdos ir nevilties, o užgaulios aplinkinių pastabos varė depresijon. Apie tai, kad protiškai neįgalų vaiką "reikėtų atiduoti į internatą", motina nenorėjo nė girdėti. O susitvarkyti su sparčiai augančiu berniuku, kurio nė minutei negalėjai palikti be priežiūros, reikėjo vis daugiau jėgų. Vieną dieną "keistasis Jonukas" paprasčiausiai dingo iš nepakančiosios visuomenės akiračio: šeima nuo skausmo, pašaipų ir siūlymų "atiduoti į internatą" atsiribojo savaip - sunkiai valdomas paauglys kambaryje buvo pririštas metalo grandine. Tėvai savo darbo valandas suderino taip, kad namuose su sūnumi nuolat būtų bent vienas iš suaugusių. Jie pasiaukojo jam begaliniai, jį saugojo nuo aplinkinių ir jo paties, jo bijojo ir... be galo mylėjo.
Keturiolika metų Jonas praleido pririštas grandine.
Tokius juos matome
Neseniai vienoje televizijos laidoje buvo diskutuojama tema: ar reikia leisti, kad psichikos neįgalieji gimdytų? Ir kur paskui "reikia dėti tuos jų vaikus"? Susigrūmė dvi oponentės: specialistė iš pensionato ir neįgalaus berniuko mama. Net ir nemačiusiam minėtos laidos aišku: specialistė - už sterilizaciją, mama - prieš "hitleriškus" metodus. Visuomenė (studijoje ir telefonu) didžiule taškų persvara balsavo už Hitlerio idėjas ir sterilizaciją.
"Akistatos" žurnalistė ėjo į Vilniaus speciliuosius globos namus, specialiąsias mokyklas ir panašias įstaigas, kad įsitikintų, kas teisus, o kas ne. Dauguma specialistų (visi jie prašė neskelbti pavardžių, kad vėliau nesusidurtų su jiems vaikus patikėjusių tėvelių priešiškumu) buvo vieningi: "Bet kokiomis priemonėmis nutraukti jų dauginimąsi!" Toji pati dauguma baisėjosi neįgaliųjų seksualumu. Štai keli pavyzdžiai, kurie (aišku, papasakoti "ne spaudai") puikiausiai atspindės, kokius proto neįgaliuosius mato visuomenė.
- Štai, žiūrėkit! - atvėrė tirviečio kambario duris viena specialistė. Ant grindų patiesto čiužinio vartėsi labai dailus septynerių metų berniukas. - Jis visiškai nekalba, tikriausiai mūsų nemato ir negirdi. Nerodo jokių emocijų, neverkia, tiktai inkščia. Tačiau reguliariai, kas pusvalandį (!), išsitraukia savo lytinius organus ir masturbuojasi. Atrodo, kad jo vieninteliai poreikiai yra pavalgyti, pamiegoti ir mylėtis. Kaip manote, ar tokiam, jį paauginus ir pralavinus, galima leisti su moterimis? Seksualumas milžiniškas, kiek jis pridarytų vaikų?! Juo labiau, kad jie "įsimyli" tokias pačias, saviškes. Kurios net nesuvokia, ką reiškia būti nėščia?
Arba štai vėl: pilnametystės sulaukęs vilnietis autistas beveik nekalba, nekoordinuoja savo judesių, protarpiais tol kandžioja ir graužia savo rankas, kol jos pavirsta gyva žaizda, pūliuoja, negyja. Nejaučiantis skausmo, (o gal juo besitenkinantis?) vyras pasižymi tokiu seksualiniu portaukiu, kad neradęs partnerės užpuolė ir mėgino išprievartauti savo tikrą mamą. Jį suvaldyti ar pasirūpinti, jei kas, anūkėliais nebūtų kam: neseniai tėvas iššoko pro daugiaaukščio langą ir užsimušė, mama, nors ir rūpestinga, yra per silpna.
O štai dar vienas atvejis: miesto vidurinėje drauge su sveikaisiais mokosi pagal specialią programą integruota graži dauniukė. Nepaisant jos asmeninio žavesio ir gebėjimo bendrauti, sveiki moksleiviai berniukai nuo jos "lekia kaip nuo ugnies". Mat itin seksuali mergaitė pati užkabinėja, siūlosi ir "tiesiog lipa ant galvos". Niekas nesiryžo garantuoti, kad tie į kampą speičiami vaikinai vieną dieną neapsigalvos. "O kas, jei kuris slapčia ims ir pasinaudos nenuovokia mergaite?" - nuogąstavo viena "Spindulio" mokykloje dirbanti mūsų pašnekovė.
Meilė - pagal grafiką
- Norite, aš jums pasakysiu, kaip turi būti sprendžiama jų "seksualinė problema"? - netikėtai atvirai užsiminė Danutė Leščinskienė, pensiono "Vilties namai" Vilniuje direktorė. - Atvažiuodavo pas mus žurnalistų - paieškoti sensacijų. "Kaip seksas, meilė ir prievarta?" - klausdavo ir nusivildavo, kai atsakydavau, kad čia tokių bėdų nėra. Apie tuos "dalykus" Lietuvoje nepriimta atvirauti, labai mažai kalbėta. Bet yra būdas, kaip išvengti žmogaus luošinimo, padėti jam, nepažeidžiant jo teisių.
Pasirodė, tik dvi galimybes "už" arba "prieš" svarstanti žiniasklaida yra visiškai neteisi. Ir negalima, kalbant tokia rimta tema kaip žmogaus teisės, slysti paviršiumi.
- Danijoje yra daroma taip: yra įsteigti specialūs socialinių prostitučių etatai, - kalbėjo D. Leščinskienė. - Tam tikromis dienomis ar valandomis "prostitutės" atvažiuoja pas neįgaliuosius ir pasimyli. Kalbant apie asmenis, kurių intelektas labai sutrikęs, daromai kitaip. Kad išvengti nelaimių ir nusikaltimų, jie nuo pat mažų dienų mokomi petenkinti seksualinį instinktą masturbuojantis.
Į globos namus ir pensionatus reguliariai atvyksta specialiai apmokyti socialiniai darbuotojai. Moterys ir vyrai. Kiekvienuose save gerbiančiuose nameliuose įrengti meilės kambariai. Žmogus neturi "tai" daryti bet kur, su bet kuo ir kada sugalvojęs. Todėl užuot išsitraukęs visas grožybes ir viliojęs likimo draugus ar drauges, neįgalusis kantriai laukia ypatingosios valandos. Numatytu laiku į pensionatą atvažiuoja "išmylėjimo" specialistas ar specialistė. Neįgalieji paprastai gerai elgiasi ir to meto laukia nekantraudami. Tada trumpam užsidaro kambaryje su savo mūza. Tiesa, specialistai tik padeda, pamoko pasitenkinti masturbuojantis. Su tais, kurie visiškai neatsako už savo veiksmus, lytinio akto neatlieka, tik leidžiasi iš tolo tapatinami su aistros objektu. To paprastai pakanka, kad neįgalusis jaustųsi patenkintas. O svarbiausia - išvengiama personalo užpuldinėjimų, prievartos.
- Žmogus, kuris jiems padeda, atvyksta ir vėl išvyksta. Ir jokiu būdu neįgalusis neturi masturbavimosi momento sutapatinti su įstaigos personalo pasirodymu. Dėl to niekas kitas, išskyrus specialiuosius socialinius darbuotojus, neturi neįgaliųjų nei mokyti pasitenkinti, nei jiems padėti, - sakė D. Leščinskienė. - Mūsų šalyje dėl lėšų stygiaus tokių specialistų neruošia. Tikriausiai ir atlyginimas, kurio žmonės užsiprašytų už tokį darbą, būtų nemažas.
Į klausimą, kaip "Vilties namų" auklėtiniai (tarp kurių yra savo mamą kadaise užpuolęs vaikinukas) sutaria tarpusavyje ir kaip apseinama be incidentų, direktorė atsakė:
- Mūsų laimė, kad daugelio mamos buvo supratingos ir masturbuotis savo vaikus išmokė vaikystėje. O kad jiems "to" nesinorėtų pernelyg dažnai ir išvengtume prievartos, globotinius užimame darbu. Matytumėt, kaip šauniai jie kasa sniegą, šluoja takus, blizgina automobilius ir tvarkosi! Kiekvienam surandame darbo pagal pomėgius ir skonį.
Kokie jie iš tiesų
Visuomenė mielai visus "kitokius" įkištų už grotų, aptvertų spygliuota viela ir pastatytų pulką gerai ginkluotų sanitarų. Priedo dar ir sterilizuotų! Tikrai ne tėvas su motina savo neįgaliam Jonukui keliolikai metų uždėjo vergiškas grandines. Tai "padarė" nepakanti ir susiformavusių stereotipų valdoma visuomenė. Mes su jumis, balsuojantys už hitleriškus tramdymo ir reguliavimo metodus. Mus veda neįsigilinimas ir nežinojimas.
Šiandien Jonas gyvena vienuose Vilniaus globos nameliuose, kur ant langų vietoje grotų - spalvingos užuolaidos. Aplink - jokių užtvarų, spygliuotų vielų, pečiuitų prižiūrėtojų, sanitarų. Tik ošia vaizdingas šilas, ir netoliese teka Neris. Kristaus amžiaus Jonas pamažu pratinasi prie staiga "išplatėjusio" pasaulio, kurio centrine ašimi jis jau niekada nebebus. Nori ar nenori turės priprasti sugyventi su kitais globotiniais ir savų interesų neiškelti aukščiau kitų. Jis neiššoko pro langą, nesugriovė namų ir nenusiskandino upėje, o tai liudija neabejotiną pažangą. Tiesa, jis vis dar mėgsta "diktuoti" sąlygas ir gąsdinti silpnesnių nervų darbuotojas. Bet ko norėti: Vakaruose tokie Jonukai ugdomi ir lavinami iš mažens, mūsuose Jono vaikystė sutapo su giliu, tiktai grotas pripažinusiu sovietmečiu. Beje, vyruką iš "pogrindžio" ištraukė "Vilties" organizacijos specialistai, į kuriuos kartą kreipėsi morališkai ir fiziškai pervargusi jo mama.
Jungtinėse Valstijose gyvena buvusi vilnietė Mira Rothenberg, su šeima emigravusi karo ar pokario metais. Niujorko valstijos Bluberio gydymo centro direktorė, Long Ailendo universiteto dėstytoja, taip pat ir vietos ligoninės konsultantė psichologė, visą gyvenimą paskyrusi darbui su proto negalios žmonėmis, lankėsi ir Lietuvoje. Lietuviškai išleista ir Ameriką sukrėtusi, į detektyvą panaši jos knyga "Vaikai smaragdo akimis". Daugelis Mirą laiko stebukladare, nors iš tiesų ji paprasčiausiai yra Žmogus. Į Miros kliniką atveždavo surištą, surakintą grandinėmis žmogeliuką, kurį net tikri tėvai pavadindavo "beviltišku", "neįmanomu". Po kelerių metų ar mėnesių "grandinių piliečiai" kliniką palikdavo savomis kojomis. Kai kurie - kalbantys, klusnūs, laisvai reiškiantys savo mintis, skaitantys ir rašantys. M. Rothenberg atskleidė, kad daugelis sutrikusios psichikos asmenų yra agresyvūs, nevaldomi, nekalbūs, nesidomi pasauliu tik todėl, kad juos valdo didžiulė baimė ir jų pačių bejėgiškumo, negalios suvokimas. Reikia kantrybės, pagalbos, ir jie "sužydės".
Vilniaus 2- ojoje specialiojoje mokykloje mokosi dvidešimtmetis, kuris ištisą dešimtmetį buvo laikomas "beviltišku, nemokytinu" žmogumi. Atrodė, kad jis net padoriai neklbės, o kur jau ten mokslai. Vieną dieną vaikinuko smegenyse tarytum "atsikabino" kažkokia įveržta spyruoklė: jis pradėjo skaityti ir rašyti. Ten pat mokosi autizmo sutrikimą turintis vaikinukas, kuris paklaustas neatsakytų, kuri savaitės diena. Užtat astronomijos ir gamtos pažinimo srityje jis yra tarytum vaikštanti encikopedija. Bet kurį prašalaitį, tame tarpe ir žurnalistę, jis pribloškia begaliniu žinojimu. O jo perskaitytos specialios knygos netelpa sekcijos lentynoje. Užtat berniukui nė už ką neįsiūlysi literatūros, tarkim, apie automobilius: tąpat akimirką vaikinas "pamiršta" sugebąs skaityti ir atsiminti!
Gavome žinių apie tikrus genijus - idiotus. Vienas daro į kelnes, beveik nekalba, užtat mintinai daugina, sudeda, dalija astronominių dydžių skaičius. Kitas talentingai tapo. Trečias (nekalbąs, negirdįs, nebendraująs) suaugęs vyras pažįsta laikrodį ir sekundės tikslumu jį pasako valandas net tada, kai laikrodis be sekundinės rodyklės! Beje, mokslininkų įrodyta, kad kas dešimtas autizmo sutrikimą turintis vaikas protiniais sugebėjimais prilygsta genijams.Įsivaizduokite, kad visų nurašytas kaip nemokytinas, "nenormalus" žmogeliukas toje dėžutėje, kurią vadiname smegenine, labai dažnai "nešiojasi" naujausią "Pentiumą". Gabumas prasiveržti į paviršių sutrukdo įgimta... pažinimo, bendravimo baimė. Baimė išnykti, paskęsti žmonėse ir minioje. Dėl autistai kartais palaikomi kurčiais, aklais, nesuvokiančiais.
Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos "Viltis" Vilniaus padalinio vadovė Birutė Šapolienė augina sūnų autistą. Donatas, kuriam netrukus sukaks dvidešimt metų, puikiai rašo, skaičiuoja, tačiau dėl jį nuolat užvaldančios baimės negali pats vienas nueiti į mokyklą, pasilikti namuose. Jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Pedagogės, dirbančios su Donatu, "Akistatai" pasakojo, kad kito tokio geriečio vaikinuko jos nepažįsta. Tai -nepaprastai geras ir ramus vaikinas, kuris, anot mamos, nuolat platoniškai įsimyli gražias sveikas mergaites. Bet jų niekada nenuskriaustų ir neįžeistų. Donato artimieji - morališkai tvirti žmonės, todėl jie sugebėjo įveikti nebylų visuomenės spaudimą, ir iš pat mažens visur ėjo, važiavo su Donatu. Jo sveika sesutė brolį pasiima į darugų susitikimus, vakarėlius.
Baisiausia yra tai, pasak B. Šapolienės, kad sutrikusio intelekto vaikus auginančios šeimos vis dar susiduria su neigiama visuomenės reakcija. Trisdešimt procentų "Vilties" moterų jau seniai paliktos vyrų, daugelis balansuoja ties depresijos riba, kai kurios visiškai puolusios į neviltį. Vakaruose neįgalų kūdikį pagimdžiusiai šeimai nereikia nei slėptis, nei blaškytis: aplink ją tuoj susinburia visas pulkas socialinių darbuotojų, psichologų, pedagogų. Kai neįgalus berniukas ar mergytė iš mažumės jaučia, kad jis yra saugus, gerbiams, kad ir jis turi tokias pačias teises, grandinių ir grotų poreikis savaime atpuola. "Viltis" iš paskutiniųjų dirba, kad kada nors lietuviškus "standartus" priartintų prie vakarų.
