Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Prieš keletą dienų Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Lina Erentienė paskelbė nuosprendį kauniečiui Žilvinui Sadauskui (27 m.). Vyriškis buvo pripažintas esąs kaltas dėl savo pirmos eilės pusbrolio Dariaus Sadausko tyčinio lengvo kūno sužalojimo ir nuteistas... trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurią turės atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Konfliktą įžiebė... šašlykų dūmai
Teisme pasibaigęs kivirčas tarp sargėniškio Vidūno Sadausko pilnamečių sūnų Evaldo bei Dariaus ir aplankyti močiutės atvažiavusio šių vaikinų pirmos eilės pusbrolio Žilvino Sadausko kilo dar 2000-ųjų vieną lapkričio mėnesio pavakarę. Antrajame prabangaus mūrinio namo aukšte gyvenanti Vidūno Sadausko šeima - tėvas, motina ir du sūnūs - susiruošė kepti šašlykus. Tačiau užuot šašlykinę pastatę atokesnėje vietoje, kur nors už garažų, laužą pakūrė prieš pat pirmajame aukšte gyvenančios močiutės, Vidūno motinos, virtuvės langą. Kad ir kokie sandarūs būtų langai, netrukus virtuvėje pasijuto dūmų kvapas. Vos vaikštanti, su lazdele nesiskirianti Vitalija Sadauskienė šiaip taip išsvyravo lauk ir anūkų paprašė, kad šašlykinę patrauktų toliau nuo langų. Tačiau senutės niekas neklausė. Tuomet pas močiutę svečiavęsis Žilvinas Sadauskas išėjo lauk ir, nepavykus susitarti gražiuoju, šašlykinę nustūmė. Aniedu, pasak Žilvino, už tai jį primušė ir šaipydamiesi malkas po langais kūreno toliau. Tada Žilvinas telefonu pasikvietė ne per toliausiai gyvenantį brolį, kuris atvyko su draugais ir, kad nerūktų, šašlykinę užpylė vandeniu. Tuo viskas ir baigėsi.
Po kelių dienų (!) Žilvino pusbrolis Darius Sadauskas kreipėsi į Šilainių nuovadą ir pareiškė, jog tą pavakarę Žilvinas jį stipriai sumušė - net buvo praradęs sąmonę. Nukentėjėlį apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas pateikė išvadą, kad Dariui Sadauskui padarytas lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs trumpalaikio sveikatos sutrikimo. Tokiais atvejais (o juo labiau kai nesutarimai kilę tarp artimų giminaičių) net nekeliama baudžiamoji byla - nukentėjusiam asmeniui pasiūloma kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Darius Sadauskas tokiu patarimu bemat pasinaudojo.
Žilvinas neigia švaistęsis kumščiais
Tyčiniu lengvu kūno sužalojimu kaltinamas Žilvinas Sadauskas teisme neigė savo kaltę ir prašė teisėją neteisti už tai, ko nepadaręs. Kad Žilvinas tąvakar būtų švaistęsis kumščiais, sakė nemačiusi nei tuo metu lauke buvusi jo močiutė, nei atvažiavę brolis su draugais. Tačiau priešingus parodymus davė Darius ir Evaldas bei jų tėvai. Nors nukentėjusiojo Dariaus Sadausko ir jo artimųjų teismui duoti parodymai nesutapo (vienas tvirtino, kad po smūgio į galvą Darius suklupo, kitas - kad nugriuvo), teisėja į tai neatsižvelgė.
Teisėja L. Erentienė sutiko trumpai pakomentuoti priimto nuosprendžio motyvus. Anot jos, jau vien tai, jog tarp artimų giminaičių kilusius nereikšmingus konfliktus prisieina narplioti teismui, rodo, kad šie nesutarimai slepia kažką daugiau. Teisėja patvirtino ne kartą pasiūliusi susipykusiems pusbroliams sudaryti taikos sutartį, tačiau nukentėjusysis atsisakęs. Na, o kadangi buvo gautos teismo medicinos eksperto išvados, patvirtinančios, kad Darius patyrė lengvą sužalojimą, be to, įvykį tikino matę ir Dariaus namiškiai, teisėjai esą nieko kito nelikę, kaip, prisilaikant baudžiamųjų įstatymų, Žilviną Sadauską nuteisti. Kodėl teisėja neatsižvelgė į nukentėjusios pusės liudytojų duotus skirtingus parodymus? L. Erentienė paaiškino, jog tie nesutapimai nebuvo esminiai. O kodėl už palyginti lengvą nusikaltimą Žilvinas Sadauskas buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme (tiesa, nuosprendis dar neįsiteisėjęs, todėl Žilvinas laisvėje) - ne lygtinai? Pasak teisėjos, vaikinui buvo neišnykęs ankstesnis teistumas (1996 metais Žilvinas buvo nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme už pasikėsinimą išžaginti), todėl pagal įstatymus buvo privalu skirti realią bausmę.
Giminaičių tikslas - Žilvinu atsikratyti?
Žilvino Sadausko įsitikinimu, kreipdamasis į teismą dėl sužalojimo, jo pusbrolis Darius, kaip ir kiti pastarojo šeimos nariai (liudininkai), turėjo vieną tikslą - Žilviną žūt būt įkišti už grotų. Kai sugrįš iš kalėjimo - vėl ką nors sugalvos, blogiausiu atveju išprovokuos, ir vėl Žilvinas pateks į nelaisvę. Ir taip - be pabaigos. Pasak Žilvino, nėra lengviau susidoroti su žmogumi, kuris anksčiau jau teistas, juo labiau - kelis kartus.
- Bet aš nieko nepadariau - už ką turiu sėdėti? - kalbėdamasis su "Akistatos" korespondente, Žilvinas vos laikėsi neapsiašarojęs. - Jie vienas kitam mėlynę padarys ar tyčia galvą į sieną trenks, kad lengvai susižalotų, o apkaltins mane!
Iš kur tokia baisi neapykanta pusbroliui, brolio sūnui? Kaip paaiškėjo, nesutarimai tarp artimų giminaičių prasidėjo, kai prabangaus namo pirmojo aukšto savininkė Vitalija Sadauskienė (Žilvino močiutė) testamentu po mirties visą savo turtą užrašė ne antrajame aukšte įsikūrusiam sūnui Vidūnui ar jo vaikams (anūkams Dariui, Evaldui), o kito sūnaus (Ričardo) vaikui Žilvinui.
Kol Žilvinas gyveno atskirai, o giminaičiai Sadauskai apie jokį testamentą nieko nežinojo, buvo lyg ir ramu. Tačiau kai prieš gerą pusmetį pirmąją invalidumo grupę turinčios aštuoniasdešimtmetės močiutės sveikata ėmė smarkiai prastėti, Žilvinas persikėlė gyventi pas ją. Kai Vidūno Sadausko šeimynėlė išgirdo kalbas apie ne jai užrašytą močiutės turtą, prasidėjo toks mūšis dėl turto, jog, pasak garbaus amžiaus sulaukusios Vitalijos Sadauskienės, norisi kuo greičiau numirti...
"Akistatos" korespondentę sukrėtė atviras ir nuoširdus senolės pasakojimas, kaip su ja elgiasi patys artimiausi žmonės - sūnus, marti, anūkai. Močiutė neišdrįso garsiai pasakyti - gėda! - kokiais keiksmažodžiais ją vadina, kaip iš jos tyčiojasi sūnus Vidūnas ir jo sūnūs.
Sunku būtų patikėti, jei to paties korespondentei nebūtų patvirtinęs visa tai ne kartą girdėjęs Vitalijos Sadauskienės anūkas Žilvinas bei kaimynai.
- Jei sugebėtų, Vidūnas su šeima tą senutę šaukšte prigirdytų, - taip kalbėjo kitame Obelynės gatvės name daugiau nei 20 metų gyvenanti ir Sadauskų nesutarimų priežastis gerai žinanti moteris (pavardė redakcijai žinoma). - Man Vitalijos Sadauskienės labai gaila - tiek ji, tiek amžiną atilsį jos vyras Vaclovas buvo auksiniai žmonės. Jų sūnus Ričardas (Žilvino tėvas - V. G.) kadaise Obelynės gatvėje gavo žemės sklypą ir kartu su tėvais pastatė šitą didelį gražų namą. Kai Vidūnas vedė, tėvai jam užrašė namo antrąjį aukštą. O kai senasis Vaclovas mirė, Vidūno šeima ėmė gvieštis užvaldyti ir pirmąjį namo aukštą. Gėda, kai dėl turto sūnus, marti ir jųdviejų vaikai Vitalijai Sadauskienei pasiruošę gerklę perkąsti!
Pasak šios moters, Vitalijos anūkas Žilvinas - visai kitoks. Geros širdies, darbštus, niekada nepraeis nepasisveikinęs; kai sirgo senelis (Vitalijos Sadauskienės vyras - V. G.) tik Žilvinas jį aplankydavo, juo rūpinosi, o kai Vaclovas numirė, Žilvinas su močiute kapą prižiūri - ne anie... Na, kadaise, girdi, turėjo vaikinas bėdų dėl panelės, tačiau jei vieną kartą gyvenime žmogus suklupo, negalima jo pasmerkti visiems laikams.
Pašnekovė sakė daug ką žinanti apie "baisų skandalą", už kurį prieš keletą dienų Žilvinui skirta laisvės atėmimo bausmė. Ne Žilvinas tąsyk, girdi, Darių sumušė, o pusbroliai Žilviną!
- Žinot, ką pasakysiu apie Vidūno šeimą? - galop net supyko pašnekovė. - Patys muša, patys rėkia! Kas ko - lekia į policiją, rašo pareiškimus, meluoja, ieško menkiausių priekabių, provokuoja. O jau jų šnekos... Kaimynai jau ne kartą svarstė, kur kreiptis, kad juos nuramintų, pastatytų į vietą - gėda per tokią šeimą visiems aplinkui gyvenantiesiems!
Panašiai apie V. Sadausko šeimą atsiliepė ir kiti kaimynai.
Pasak jų, vienintelė išeitis išvengti dar baisesnių konfliktų ir nenuspėjamų jų pasekmių - Vitalijai Sadauskienei savo namo dalį parduoti ir su anūku išsikelti gyventi kitur.
Apie motinos ir sūnaus turtinius nesutarimus bei su jais susijusius nesibaigiančius konfliktus puikiai žino ir Šilainių nuovados Sargėnų įgaliotinė Rasa Trumpelienė. Anot pareigūnės, ši šeima su savo skundais ir pareiškimais policijai jau seniai įkyrėjusi.
Praėjusių metų pabaigoje Vidūnas Sadauskas buvo raštu įspėtas neskriausti motinos.
Parodė savo tikrąjį veidą
"Akistatos" korespondentė užsuko pasikalbėti pas antrajame namo aukšte įsikūrusius Sadauskus. Danutė Sadauskienė, Vidūno žmona, iškart ėmė kaltinti anytą ir jos anūką Žilviną. Marčiai Danutei kėlė didelį susirūpinimą tai, ar tikrai "įtartinos psichikos" anyta parašiusi testamentą Žilvinui; marčios manymu, paliegusi aštuoniasdešimtmetė nesanti tokia ligota, "kaip vaidina", ir dar esą neaišku, ar jai priklausanti pirmoji invalidumo grupė; pasak Danutės, ne vienerius metus anyta šildėsi iš sūnaus Vidūno gero (tarsi ne vaiko pareiga būtų motiną išlaikyti! - V. G.) - neprisidėjo nė kapeikos, turėtus pinigus kitiems išdalino; o jau kokia, girdi, anyta esanti pasiutusi - ir sūnaus mašiną sudaužiusi, ir ne sykį su lazda puolusi... Šalia stovėjęs Danutės vyras Vidūnas pritariamai linksėjo.
O kai kalba nukrypo apie Žilviną Sadauską, ponios Danutės veidas dar labiau patamsėjo. Už tokį sunkų josios sūnelio sužalojimą, girdi, teismas "tam banditui" skyrė tik tris mėnesius nelaisvės! Nesvarbu, girdi, į jų kiemą "tas banditas" daugiau kojos neįkels! Kodėl "banditas"?
- Taigi jis sėdėjęs - kaip kitaip tokį vadinti? - nusistebėjo ponia Danutė.
Paprašyta papasakoti apie "šašlykų konfliktą" moteris pareiškė:
- Kas mums uždraus privačioj valdoj šašlykus kepti!
Tačiau kai korespondentė pasiūlė visiems - Vidūnui ir Danutei Sadauskams, Žilvinui ir pastarojo močiutei Vitalijai Sadauskienei - sueiti į krūvą ir bandyti pasiaiškinti, kurių pusėje tiesa, tam mielai pritarė tik Vitalija Sadauskienė ir jos anūkas Žilvinas - Vidūnas ir jo žmona kategoriškai atsisakė.
Gerai tie kaimynai sakė: vienintelė išeitis Vitalijai Sadauskienei ir jos anūkui Žilvinui - kuo greičiau sprukti iš šio namo.
