Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kauno rajone įsikūręs nedidukas Žiegždrių kaimas dažnam visų pirma asocijuojasi su nemažą teritoriją užimančia psichiatrijos ligonine, kurios kelis daugiaaukščius senovinės statybos korpusus grotuotais langais juosia aukšta vielinė tvora... O kad žinotumėte, kokiame nuostabiame gamtos kampelyje šis kaimas įsikūręs! Aplink - liaunas miškas, keli šimtai metrų už šito miškelio - Kauno marios... Todėl kai į Žiegždrius užsukę "Akistatos" korespondentai vietinių gyventojų pasiteiravo, ar nebaisu gyventi psichikos ligonių kaimynystėje, visi lyg susitarę tvirtino neturį dėl ko sveikatos problemų kamuojamų tautiečių baimintis - tokius, girdi, tik užjausti reikėtų. Žinoma, jei paaiškėtų, kad panašių į garsųjį žmogžudį Romą Zamolskį ligoninėje gydoma ir daugiau, gal, girdi, ir prisieitų nuomonę pakeisti, kirvius prie laukujų durų pasistatyti...
Žiegždriškiai neprisiminė, kad per keliasdešimt metų, kai veikia kone iš visos Lietuvos suvežamus dvasios ligonius gydanti psichiatrijos ligoninė, kuriam nors iš jų būtų tekę nukentėti nuo jos pacientų. Psichikos sutrikimų turintiems ligoniams, girdi, pakanka proto slapčia prasmukus pro įstaigos vartus mauti kuo tolyn nuo Žiegždrių. Geriausia, žinoma, mišku. Ir tik naktį. Mat dieną aplinkiniai gyventojai netruks pastebėti ir praneš policijai.
Pasak viešosios įstaigos Žiegždrių psichiatrijos ligoninės direktorės Valdonės Matonienės, pabėgančiųjų iš gydymo įstaigos pasitaiko nedažnai. Vidutiniškai gal koks vienas atvejis per metus. Daugiausia bėga vyrai - "tokia jų prigimtis".
Vos tik užsiminėme apie pernai sausį iš ligoninės pasprukusį nepakaltinamu pripažintą ypatingai pavojingą žmogžudį Romą Zamolskį, direktorės veidas iškart apsiniaukė. Girdi, psichiatrijos ligoninė - ne kalėjimas, sargyba patvoryje nebudi. O tai, kad beveik kiekvienas bent kiek mąstantis vyriškos lyties pacientas iš geležinės lovos virbų yra pasidaręs ir kišenėje - kaip gydytojas ar personalo darbuotojas - nešiojasi specialų prietaisą berankenėms skyriaus durims atrakinti, direktorei greičiausiai seniai žinoma ir nekelia jokio rūpesčio...
Visi čia gydomi pacientai - tiek įvykdę nusikaltimus, tiek niekam nieko bloga nepadarę - direktorei tik ligoniai. Tai kodėl, girdi, aplinkiniai jų, iš įstaigos pabėgusių, turėtų baimintis ir kodėl reikėtų griežtinti ligonių apsaugą?
O štai ligoninės medicinos personalo, pasirodo, pacientai bijo labiausiai! Bent taip tvirtino ne vienas apie griežtą tvarką ir drausmę minėtoje ligoninėje girdėjęs Žiegždrių gyventojas. Nepaklusi, girdi, reikalavimams, pasišakosi - gausi į užpakalį trigubą porciją aminazino. Jei dar pyksi ir priešinsies - tą "trigubą porciją" padvigubins! Tada kelias paras ramiai "kaip belgas" gulėsi - tikrai niekam neįkyrėsi! Ir ne tik dėl stipraus raminamųjų poveikio! Dūrio vietą, sako, taip sopa, kad net viduriai užkietėja. Sako, jei jau prisidirbsi tiek, kad aktyvumą ir agresyvumą aminazinu slopins penkias ar daugiau dienų, sėdynė, nekalbant apie skausmą, pasidarys kieta lyg kaladė - žingsnio žengt negalėsi! Tai ligoniai ir bėga. Kuris namų link, kuris nesvarbu kur - kad tik toliau nuo ligoninės, nuo nesibaigiančių "skiepų".
Kita vertus, ne tokie tie ligoniai šventi, kad medikams ar slaugytojams nereikėtų imtis griežtesnių ir veiksmingesnių tramdymo priemonių. Antraip ligoniai tuojau pat įvestų savą tvarką.
Dabar jau pensininkė, daugiau nei 3 dešimtmečius slauge moterų skyriuje išdirbusi Anastazija Jasinauskienė puikiai pamena pirmąją darbo šioje ligoninėje dieną. Viena pacientė sėdi ant grindų ir neina valgyti. Anastazija manė ją pakelsianti ir nuvesianti. Tik staiga ta jaunutė moteris pakilo ir nieko nesakiusi pokšt Anastazijai į ausį! Susinervino slaugė ir, nežinodama, ko griebtis, pravirko. Prošal ėjusi gydytoja padrąsino: ko, girdi, Nastute, verki - tave į skyrių įšventino! Nori nenori Anastazijai teko "persiauklėti" - "laikytis griežtesnės linijos". Nors kai kurios ligonės, ypač gydomos nuo alkoholinių psichozių, pasak Anastazijos, būdavo tiesiog nepažabojamos.
- Taip taip, moterys dar smarkesnės už vyrus, - žmoną pertraukė Kazys Jasinauskas, beje, taip pat beveik 40 metų, nuo pat ligoninės įsteigimo, čia darbavęsis, slaugęs psichikos ligonius vyrus.
Pasak Kazio, sunkiausia buvo dirbti po karo, kai ligoninė buvo kimšte prikimšta "psichavotų frontovikų" - ne tik be kojų ar rankų, apakusių ar apkurtusių, bet ir "pavažiavusiais stogais". Tokie ligoniai, girdi, keldavę didžiulius reikalavimus, nes jautėsi esą "baisūs didvyriai", Lietuvos išvaduotojai ir, jei tik kas, grasindavo pasiskųsią "pačiai Maskvai".
Nors per keturis darbo ligoninėje dešimtmečius Kazys Jasinauskas nesyk turėjo progos susipažinti su psichikos ligonių fiziniais pajėgumais, dažniau prisieidavo skirti susikivirčijusius pacientus. O tai, anot pono Kazio, labai paprasta: kartu su kolega tokiems surišai rankšluosčiais rankas ir lukteri, kol medicinos sesutė atbėgs su pilnu švirkštu...
Ar psichikos ligoniai aplinkiniams pavojingi? Kazio manymu, ne. Nes netoli Žiegždrių prieš 74 metus gimęs, ten pat augęs ir gražaus amželio sulaukęs vyriškis tvirtina negirdėjęs, kad iš ligoninės slapta pasišalinęs pacientas vietos gyventojams būtų ką nors bloga nukrėtęs. Pasak Kazio, vienas ilgametis ligonis skyriuje būdavo ramut ramutėlis, maloniai bendraudavo ir su likimo draugais, ir su personalu, o štai grįžęs į namus tapdavo neatpažįstamas - stverdavosi kirvio, gąsdindavo žmoną. Atvežtas atgal į skyrių vėl būdavo kuo ramiausias. Gal kad ligoninėje "prifarširuodavo" raminamųjų? Visiems ligoniams to gero, girdi, užtekdavę, todėl ir nekildavę didesnių nesusipratimų.
Yra dar viena labai svarbi priežastis, dėl kurios žiegždriškiai nė kiek nesibaimina kaimynystės su psichikos sutrikimų turinčiais ligoniais. Samylų seniūnas Saulius Banionis patvirtino, jog daugiau nei pusė Žiegždrių gyventojų - per 300 žmonių - dirba psichiatrijos ligoninėje! Vadinasi, žmonės ligoninės pacientus ne tik puikiai pažįsta, vieni prie kitų yra pripratę, sveikieji prie ligotų moka prisiderinti, bet ir... čia pat veikiančios gydymo įstaigos dėka šiais sunkiais laikais turi darbo! Šalia psichiatrijos ligoninės stūksantys keturi daugiabučiai namai, pasirodo, kadaise buvo pastatyti vieninteliu tikslu: kad būtų vietoje apgyvendintas ligoninės personalas. Ir kai prieš kurį laiką pasklido kalbos, neva psichiatrijos ligoninę iš Žiegždrių gali iškelti kitur, aplinkiniai nejuokais sunerimo. O kur jie tuomet pasidėtų, kur susirastų darbo!?
Kita vertus, kaip šypsodamasis svarstė humorą suprantantis Samylų seniūnas Saulius Banionis, niekas nepasakys, kokios sveikatos problemos kiekvieno iš mūsų laukia senatvėje. Ką, girdi, žinai - gal net teks atsidurti psichiatrijos ligoninės palatoje. Užtat ir norisi, kad tokia įstaiga būtų kuo arčiau namų. Užtat ir stengiasi seniūnas su ligoninės administracija palaikyti gražius ryšius...
