XIII

- Policija! Matau atvažiuojant policijos mašiną! - sušvokštė Cinkas.

Rusiškai nusikeikiau, spyriau į užpakalį užsispyrusiam pitekantropui, kuris laimėjo dvikovą, ir nulėkiau laiptais žemyn.

- Pavojus! Traukiamės! - sušukau Vovai. - Palikt viską!

- Kas atsitiko? - nesuprato beuodegis kupranugaris.

- Mums nereikia aukų! Greičiau į mašinas!

Banko darbuotojai išgirdo mano žodžius. Jie tikriausiai pamanė, kad radom bombą, kuri tuojau sprogs. Salėje kilo baisus triukšmas, žmonės stumdydamiesi ir griūdami puolė prie abiejų išėjimų. Man pavyko parblokšti apsauginį, kuris tarsi asilas stovėjo išsižergęs tarpduryje. Vis dėlto kažkas buvo spėjęs paskambinti policijai, gal sekretorė, o gal kuris nors iš darbuotojų. Kaip tik šią akimirką į mašinų stovėjimo aikštelę įsuko policijos automobilis. Jame sėdėjo keturi vyrai. Matydami pro duris besiveržiančius paklaikusius banko darbuotojus, taip pat vyrus su policijos ir "Aro" uniformomis, jie, be abejo, nieko nesuprato, kelias sekundes smarkiai nustebę žiūrėjo į visą šią sumaištį. O gal tiesiog nebuvo žmogaus, kuris jiems būtų įsakinėjęs?

Įšokau į hondą šalia Cinko, pro užpakalines duris įvirto Vova.

- Varyk! - šūktelėjau čigonui.

Jis jau buvo įjungęs variklį ir laukė mūsų. Automobilis sukriokė, šoktelėjo į priekį ir nukaukė gatve.

- O pinigai? - pasiteiravo sukriošęs krokodilas, matydamas mano tuščias rankas.

- Viskas šuniui ant uodegos, Cinkai. Kvaištelėjęs banko valdytojas neatrakino seifų.

- Kodėl mes nestojome į mūšį? - karščiavosi Vova.

- Kokia nauda išsišaudyti? Arba iššaudyti policininkus? Kiltų velniškas skandalas. Reikia mokėti garbingai pralaimėti.

Honda lėkė tiesiai į Kauną. Nors ir raminau čigoną ir jo sėbrą Vovą, labiausiai įtūžęs buvau aš pats, kad negalėjau priversti to užsispyrusio pitekantropo atrakinti seifų. Ką pasakysiu Modei Madonai? Norom nenorom turėsiu paleisti. Atsiprašyti, apgailestauti, nusižeminti. Kur gali keliauti be pinigų? Ir dar tempti su savimi moterį? Visiškas krachas, Edvardai Milkau!

Staiga pamačiau iš paskos didžiuliu greičiu atšniokščiantį automobilį. Tai buvo pilka "Ford Grenada". Vairuotojas kelissyk pyptelėjo, mosikavo ranka, įjungė dešinįjį pažibintį - rodė, kad turime pasitraukti į šalikelę ir sustoti. Man pasivaimėjo, kad jis matytas.

- Kas jis toks?

- Atrodo, Kaifas, - murmtelėjo Cinkas.

- Kaifas? Sumažink greitį, - įsakiau čigonui. - Turiu su juo pasikalbėti.

Kaifui, regis, kaip tik to ir reikėjo. Jis pasivijo mus, ėmė važiuoti šalia, o paskui stumti į griovį.

- Baik durniuoti! - riktelėjo čigonas. - Ko nori?

- Pinigus! Atiduokit pinigus! Babkes, bliamba! - kupranugaris kilstelėjo nuo gretimos sėdynės pistoletą ir nukreipė į mus. Tik dabar pamačiau, kad už jo sėdi trys krokodilai su paruoštais ginklais.

- Ak tu, pirdžiau! Ak tu, pakelių plėšike! - sušukau staiga įtūžęs ir porą kartų iššoviau po pat čigono nosimi.

Cinkas suprunkštė lyg girdomas arklys ir vos nepaleido vairo. Nevaldoma "Ford Grenada" ėmė blaškytis į šalis, išlėkė į šalikelę, apsivertė ir nuriedėjo į griovį. Nebuvo laiko tikrinti, ar bent vienas beždžionvaikis dar burbuliuoja ir leidžia kruvinus burbulus. Čigonas net neprašomas padidino greitį.

- Kuris pasakėt tam kalės vaikui Kaifui, kad šturmuosim banką? - paklausiau po valandėlės.

- Aš, - panarino kaštonines akis Cinkas. - Kalbėjomės ir netyčia prasitariau...

- O ką buvau sakęs, sukrušta čigonbeždžione? Atsakai savo galva, krokodile! Nori pakliūti į karo lauko tribunolą? Iš kur tas kalės vaikas sužinojo tikslų operacijos laiką? Irgi pasakei?

- Jis turbūt su chebra laukė pakelyje, - pamėgino užtarti čigoną Vova. - Tikėjosi maišo pinigų.

Dvokiantis krokodilas nervingai kramtė nukarusius ūsus, jo rankos drebėjo, per veidą bliaukė prakaitas, kuris graužė akis ir tikriausiai trukdė vairuoti. Svarsčiau, kada pribaigti niekingąjį išdaviką: tuoj pat ar kai sugrįšime į Kauną? Bet kaip tik tuo metu priešpriešiais išvydau policijos mašiną, kuri, pamačiusi mus, smarkiai sumažino greitį, apsisuko viduryje plento ir ėmė vytis. Nebuvo jokių abejonių dėl jų ketinimų. Tikriausiai J. miesto policininkai paskambino į Kauną ir nusakė mūsų požymius.

- Cinkai, šunsnuki, varyk! - sugriaudėjau įniršęs.

Pamatę, kad bandome pabėgti, "mentai" įjungė garsinį signalą ir pradėjo švysčioti žibintais. Čigonas pūkštė kaip senas krokodilas, bet honda nenorėjo jo klausyti. Dar po valandėlės tie nulėpausiai ėmė šaudyti. Išdužo užpakalinis stiklas, Vova išsitiesė ant sėdynės, aš irgi nulenkiau galvą. Staiga čigonas riktelėjo: kulka pataikė jam į sprandą. Galas, pamaniau. Honda parado greitį, "farai" sparčiai artėjo prie mūsų. Bet kurią akimirką galėjome išsitėkšti. Atsegiau Cinko diržą, pradariau dureles ir spyriau iš visų jėgų.

- Ne! - sukliegė čigonbeždžionė, mėgindama nusitverti už durelių.

Peršokau į jo sėdynę, tvirtai suspaudžiau vairą ir numyniau iki galo akceleratorių. Hondos variklis džiaugsmingai sukriokė, pajutęs tikrąjį šeimininką, ir mes nuskriejome trečiuoju kosminiu greičiu.

Vova apstulbęs tylėjo.

- Jis išdavikas, - paaiškinau. - Visus buvau perspėjęs. Jis susidėjo su maištininkais.

Pasiekęs Kauną, pasukau į Partizanų gatvę. Policijos ekipažo nebuvo matyti. Tačiau jie, be abejo, įsidėmėjo hondos numerius.

- Važiuojam į pasienį. Tuoj pat. Tik aš paimsiu moterį.

Vova, regis, dvejojo.

- Mus sučiups, dar mums neišsikapsčius iš miesto.

- Turime pakeisti mašiną.

Sustojau prie savo namo laiptinės ir užlėkiau į viršų. Madona Alksnytė sėdėjo ant lovos. Matyt, atrodžiau baisiai, nes ji net aiktelėjo.

- Kuo greičiau bėgam! Mus vejasi!

- Kas?

- Policija, po velnių!

- Edvardai, ką padarei? - sušuko Klaudija Modė. - Kodėl tave vejasi?

Išlaisvinau baltapūkę ožkelę, nutvėriau už rankos ir nusitempiau žemyn. Dar nespėjęs išlėkti į kiemą, pamačiau, kaip iš hondos iššoko Vova ir puolė į laiptinę.

- Policija! - sukriokė jis. - Vėlu. Mes nepaspruksim!

Jis buvo teisus, šitas kupranugarių sėbras. Iš abiejų kiemo pusių važiavo po policijos automobilį. Kelias buvo užblokuotas. Protingiausia būtų pasiduoti.

- Atgal! - riktelėjau ir mes puolėme pakniopstom į viršų, į ketvirtąjį aukštą.

Užtrenkiau šarvuotas savo buto duris ir užrakinau. Valandėlę stovėjome, sunkiai alsuodami ir žiūrėdami vienas į kitą.

- Susipažink, - pasakiau staiga atgavęs blaivų protą ir pasijutęs šeimininku. - Čia Modė. Ji turėjo važiuoti su manimi į Ispaniją.

- Kaput, Fukai, - purtė galvą beždžionvaikis Vova. - Sėsim už grotų. Ar tu nušovei banko šefą?

- Edvardai, tu kažką nušovei?! - klyktelėjo Madona Šifer. - Aš taip ir žinojau!

- Užsičiaupk, po velnių! Nieko aš nenušoviau. Tik pagąsdinau.

- Vis tiek sėsim ilgiems metams už grotų. Banko apiplėšimas - tai...

- Jūs apiplėšėt banką?! - vos nenualpo Klaudija Šifer Alksnytė. - O Dieve...

- Liaukitės! - vėl įtūžau ir nebesivaldydamas griebiau už pistoleto.

Tą akimirką, kaip ir reikėjo tikėtis, pasigirdo durų skambutis. Mes iškart nuščiuvome.

- Policija! Prašom atidaryti! Mes žinome, kad čia esat!

Įgrūdau Modę Madoną ir Vovą į kambarį. Tada priėjau prie durų.

- Mes ginkluoti. Nebandykite brautis.

- Pasiduokit, - atsakė šiurkštus balsas. - Jums nėra kitos išeities.

Staiga man šmėstelėjo beprotiška mintis. Akimirką dvejojau, tačiau netrukus supratau, kad tai vienintelė galimybė išsigelbėti.

- Mes turime įkaitę. Ji miesto vyriausiojo komisaro sekretorė.

Turbūt sutrikę policininkai valandėlę kažką burbuliavo tarpusavyje.

- Tegu ji pasirodo, - atsklido balsas iš anapus durų.

- Norėtumėt! - nusišaipiau. - Laikau vamzdį jai prie smilkinio, ji negali nė krustelėti.

Atsitempiau iš kambario išsigandusią Madoną Šifer ir tyliai paaiškinau, ką ji turi daryti.

- Jis mane nušaus! - šūktelėjo raudonšonis obuoliukas.

- Kas jūs tokia? - paklausė kažkuris policininkas.

- Madona Alksnytė. Miesto vyriausiojo komisaro sekretorė.

- Kaip jūs ten atsidūrėte? - domėjosi smalsusis "mentas".

- Milkus vakar mane pagrobė... laikė prirakinęs...

- Užsičiaupk! - suurzgiau. - Nebandykite sprogdinti durų, brautis pro langą ar balkoną! Vyriausiasis komisaras jūsų nepaglostytų, jei žūtų jo sekretorė... niekuo nekaltas žmogus.

- Edvardai, argi tu galėtum mane?.. - išvertė kukulakes panelė Modė Klaudija.

- Gana flirtuoti su farais! Grįžk į kambarį!

Policininkai dar kelissyk paskambino, padaužė į duris, pašūkavo, bet aš nesiteikiau jiems atsakyti. Išlaužti duris buvo ne jų jėgoms. Galiausiai jie nutapsėjo laiptais žemyn. Atsargiai žvilgtelėjau pro virtuvės langą į kiemą: į mašinas susėdo tik du vyrai. Vadinasi, mažiausiai keturi ar penki liko saugoti durų. Pasidairiau pro "vilko akį": laiptinėje nematyti, tačiau tikriausiai stypso tarpinėje aikštelėje tarp trečiojo ir ketvirtojo aukšto. Norint pabėgti, reikėtų juos likviduoti. Per didelė kaina, po perkūnais.

Vos tik įėjau į kambarį, prie manęs stryktelėjo baltapūkė ožkelė.

- Edvardai, paleisk! Juk tu ne žmogžudys!

- Nori, kad vėl prirakinčiau? - ne visiškai mandagiai pastūmiau ją į šalį.

- Ką darysim? - niūriai paklausė Vova.

- Reikia išžvalgyti aplinką, - mįslingai nutęsiau.

Išslinkau į balkoną ir pasidairiau po kiemą. Taip ir yra: vienas "mentas" sėdi po stogeliu, prie įėjimo į laiptinę. Niekaip nepavyks balkonais nusileisti iš ketvirtojo aukšto - anksčiau ar vėliau pastebės ir nukreips vamzdį tiesiai man į "dugną". Riktels kitiems. Iššaudyti juos visus? Tačiau tai būtų ne apsukrus pabėgimas, o banditizmas.

- Teks pritemdyti namus, užtraukti žaliuzes, - pasakiau.

- Kodėl? - murmtelėjo Vova.

Man regis, jis jau pradėjo gailėtis, kad pakluso mano įsakymui. Juk galėjo mauti kiemais, gal policininkai nebūtų jo pagavę.

- Netrukus kiemas bus pilnas farų, "Aro" juodvarnių, ant stogų ir balkonuose įsitaisys snaiperiai, pasirengę tinkamą akimirką mudu nušauti.

- Aš nenoriu mirti! - šūktelėjo Modė Madona.

- Gali būti rami, niekas į tave nesitaikys, - kantriai paaiškinau. - Jiems reikalingas aš ir Vova.

- Tai paleisk mane! Kam tu mane laikai?

- Žinoma, paleisiu, - šyptelėjau ironiškai. - Kai pats būsiu laisvas, - ir tuoj pat pridūriau: - Draudžiu jums eiti prie langų ar durų. Jūsų pačių labui.

Netrukus kažkas paskambino ir ėmė belsti į duris.

- Kaimyne, tai aš, Ema! - šūktelėjo moteris.

Smarkiai nustebau išgirdęs ponios Emilijos balsą. Be abejo, storulę užverbavo policininkai. Dar viena "gudri" kvailybė.

- Ko reikia? - paklausiau stovėdamas koridoriuje.

- Paleiskit tą mergaitę, - sukvarkė kaimynė. - Vakar aš ją mačiau. Tikras angelas! Paimkit mane, bobą, jeigu jums taip reikia. Argi jums ne vis tiek?

- Ne, ponia Emilija, - atkirtau. - Man labiau patinka angelai, o ne senos storos bobos! Man tikrai ne vis tiek!

- Fui, - pasipiktino storulė. - O aš jus laikiau padoriu žmogumi. Tai žinokit, visas namas jus pasmerkė.

- Palikite mus ramybėje! Eikite žiūrėti savo vaikų! - tai buvo mandagiausi žodžiai, kuriuos sugebėjau pasakyti, nes jaučiau, kad galiu pratrūkti rusiškais arba angliškais jaustukais ir ištiktukais.

Pasvarstęs nutariau prisirišti prie savęs antrankiais panelę Klaudiją Modę Alksnytę. Taip bus paprasčiau ir saugiau. Niekur negalės nutolti daugiau nei per porą žingsnių.

- Apgailestauju, Mode, - pasakiau. - Man labiau patiktų Himenėjo saitai, o ne šitie antrankiai. Bet toks yra gyvenimas...

Ožkelė pasitampė, jos veide šmėstelėjo pasibjaurėjimas, bet netrukus pakluso.

- Prakeikiau tą dieną ir valandą, kai tave sutikau, - leptelėjo piktai purtydama ranką. - Ir kodėl buvau tokia kvaila?

Vova susidomėjęs žiūrėjo į mudu: matyt, niekaip nesuprato, kokie mūsų santykiai.

Po kokios valandos išgirdau mašinų burzgimą kieme. Prasideda apsiaustis. Dabar jėga nebeišeisime: per daug angelų sargų, desantininkų ir snaiperių. Na ir užvirei košę, Edvardai Milkau. Tik pasidavę geruoju galėtume išeiti iš buto.

- Ką darysime? - dar kartą murmtelėjo Vova, bet šįsyk, regis, rimtai išsigandęs.

- Diktuosime sąlygas. Iš pradžių jie bandys su mumis derėtis, o paskui...

- O kas paskui? - nervingai pasimuistė kupranugaris.

- Mėgins psichologiškai palaužti. Jei ir tada nepasiduosime, taikys radikaliausias priemones. Todėl turime būti viskam pasiruošę.

Mačiau, kad jis gūžiasi, tiesiog dumba iš baimės, tarsi lepšė pakaitinus saulei. O atrodė esąs normalus šunsnukis. Gal net žiaurus.

Iš tiesų netrukus sulaukėme telefono skambučio. Vos pakėlęs ragelį, pažinau Henriko Sadausko balsą.

- Sveiki, komisare. Vadinasi, jūs vadovausite apgulties operacijai? Štai ir susitikome ant siauro liepto.

- Edvardai, esi protingas vyras. Pats supranti, kad jūsų padėtis beviltiška.

- Kodėl beviltiška? Jūs mūsų nepaimsite, mes galime ilgai laikytis. Juk nesprogdinsite namo?

- Manau, kad susitarsime kaip blaiviai mąstantys žmonės. Pirmiausia paleisk Madoną Alksnytę.

- Komisare, ji dabar didžiausias mano turtas. Niekam jos neatiduosiu.

- Tada nieko gero nesitikėk, - Henriko Sadausko balsas suskambo gana šiurkščiai.

- Aš ir nesitikiu. Perspėju jus ir visus maitvanagius, čia susirinkusius: jeigu bandysite mus pulti, pirmoji žus panelė Madona.

- Edvardai, - komisaro balsas sušvelnėjo ir tapo beveik tėviškas. - Kiek žinau, tu ją myli. Argi gali nušauti mylimą merginą?

- Galiu! Viską galiu! - šūktelėjau įniršęs, kad Henrikas Sadauskas bando apeliuoti į mano sąžinę. - Jūs sukrušote mano gyvenimą, komisare! Dar pasigailėsite, kad nesumokėjote už atliktą darbą.

- Nevaidink, kad tau tiek daug reiškia keli šimtai, juk netrukus užsimanei šimtų tūkstančių.

- Jūs mane išprievartavote, išsityčiojote, privertėte tapti parsidavėliu. Ką turėjau daugiau daryti?

- Niekas tau neliepė tapti nusikaltėlių gaujos bosu. Neturi teisės kaltinti nei manęs, nei policijos, nei kitų žmonių. Tai tavo paties beprotiškas sumanymas! Ar supranti, ką mėginai padaryti: apiplėšti banką! Tai siaubingas nusikaltimas. O įkaitės paėmimas - tai visiška nesąmonė. Atsikvošėk, Edvardai Milkau. Juk nesi visiškas beprotis. Pats supranti, kuo daugiau nusikaltimų, tuo daugiau metų kalėjime.

- Nepripažįstu kalėjimo! Kad mane pasodintų į Lukiškes? Ne, ne, komisare!

- Neturi iš ko rinktis, Edvardai.

- Aš jau pasirinkau: laisvė arba mirtis, - ir klanktelėjau ragelį žinodamas, kad tai tik derybų pradžia.

Nusitempiau Modę į virtuvę ir ėmėme ruošti vėlyvus pietus. Juokingiausia, kad abu turėjome dvi, geriausiu atveju - tris rankas, tad tampėme vienas kitą, nenorėdami paklusti svetimam norui. Kitokiomis aplinkybėmis būtų buvę visiškai smagu ir net žaisminga, tačiau dabar... Kelissyk Klaudija Alksnytė supyko ir stovėjo vidury virtuvės užsispyrusi kaip ožka, netgi trukdydama man. Norom nenorom turėjau ją raminti, guosti.

- Beširdis tu, Edvardai, - linguodama galvą, pasakė Madona Šifer. - Egoistas. Pats neriesi kilpą ant kaklo ir mane tempi ant skersinio.

- Mode, argi nenori man padėti? Dabar esi vienintelis žmogus... Jei ne tu, jie jau būtų išsprogdinę duris, įsiropštę per balkoną. Tikriausiai jau būčiau tapęs priverstiniu žmogžudžiu.

- Kodėl Vova negali būti tavo įkaitas?

- Vova? Mentai tik nusijuoktų. Nušovęs Vovą, palengvinčiau jiems darbą.

- Vadinasi, mano nekaltumas tapo mano kalte, - sunkiai atsiduso panelė Alksnytė. - Koks absurdas. Aš nenoriu mirti, - jau kelintąkart pasakė raudonšonis obuoliukas.

- O aš geriau mirsiu nei eisiu į kalėjimą! - beveik riktelėjau nesusivaldęs.

Baltapūkė ožkelė turėjo suprasti, kad į mirties karaliją ketinu pasiimti ir ją. Bet gal, ačiū Dievui, nesuprato.

Pagaliau susėdę už stalo, į virtuvę pakvietėme ir Vovą. Jis turėjo mus aptarnauti. Pamatęs, kaip vikriai sukasi, nustebęs dirstelėjau į jį.

- Kadaise buvau padavėjas, - nusijuokė Vova. - Paskui restoraną nupirko kažkoks mafiozis ir mane išmetė į gatvę. Jam labiau patiko plikašiknės mergiotės.

Vaidinau smarkiai išalkusį, nors kąsnis stojosi skersai gerklės. Modė su Vova irgi kramsnojo be jokio apetito. Jeigu ne mano rūstus žvilgsnis, jie būtų paskelbę bado streiką. Apgultis gali tęstis bala žino kiek, tad norom nenorom reikia pasistiprinti.

- Zonoje ne taip blogai, kaip tu manai, - tarsi šiaip sau pasakė Vova. - Man teko porą kartų pabūti...

- Ką tai reiškia, Vova? - įsmeigiau į jį kraugerišką žvilgsnį. - Ką tu man siūlai? Pasiduoti?

- Ne. Bet...

- Tada užsičiaupk! Nepakęsiu nepadorių kalbų prie pietų stalo.

Vis labiau įsitikinau, kad Vova negalima pasitikėti. Jeigu nebijotų, kad jį nudėsiu vietoje, jau tikriausiai būtų atrakinęs duris ir įsileidęs visą šutvę šungaudžių.

Vakare vėl paskambino komisaras Henrikas Sadauskas.

- Jokių naujienų, komisare, - pasistengiau jį nuvilti.

- Edvardai, paleiskit Alksnytę. Jos motiną išvežė greitoji.

- O kam pasakėt?

- Ne aš. Vienas televizijos kanalas pranešė.

- Paleisiu. Bet su sąlyga.

- Kokia?

- Jau sakiau - laisvė.

- Kaip tu ją įsivaizduoji?

- Dvidešimt tūkstančių dolerių ir lėktuvas į Maskvą.

- Maskva tave grąžins.

- Pasiskelbsiu persekiojamu pabėgėliu, ieškančiu politinio prieglobsčio. Keli interviu priešiškoms Lietuvai televizijoms, o paskui dingsiu. Rusija didelė, komisare.

- O jeigu ne?

- Mano kantrybė ne begalinė. Lauksiu jūsų skambučio aštuntą valandą ryto. Jei ne - po penkių minučių nuaidės šūvis.

- Tu to nepadarysi, Edvardai. Tai beprotybė!

- Tai, kas jums beprotybė, man - tvirtos valios demonstravimas. Aš neturiu ko prarasti, komisare. Jūs dar manęs nepažįstate.

Mano manymu, šio vakaro derybos buvo baigtos. Mėginau atspėti, ko jie dar, nelaukdami rytojaus, galėtų griebtis. Pasinaudodami tamsa, vienu metu veršis per balkoną ir virtuvės langą? Prislinks kuo arčiau ir bandys šaudyti aklai? Vargu. Juk gali nukauti vargšę ožkelę. O gal vis dėlto tikisi, kad neatlaikys mano arba Vovos nervai? Mano atlaikys, garantuoju. O šunsnukį padavėją tektų likviduoti.

- Edvardai, argi galėtum mane nušauti? - paklausė Klaudija Modė.

- Tai tik žaidimas, mano meile. Kas pirmasis neištvers, kas pirmasis pasiduos? Jie nedrįs rizikuoti tavo gyvybe.

- Jie neduos tau lėktuvo į Maskvą. Ir pinigų neduos. Bandys kaip nors apgauti.

- Žinoma. Tai ir sudaro šio žaidimo esmę: kas ką apgaus? Arba aš juos, arba jie mane. Man sunkiau, nes esu užstatęs tris gyvybes...

Sutemo. Paskui atėjo naktis. Kartkartėm išgirsdavau megafono pagarsintus žodžius. Tai komisaras Sadauskas ar kas kitas koordinavo puolėjų veiksmus. Tačiau kol kas nieko ryžtingesnio nedarė. Nedegėme šviesos. Kas žino, gal snaiperiai gali atpažinti šešėlį ir nusitaikyti į jį. Jos mums nelabai reikėjo. Modė Šifer gulinėjo ant sofos, aš sėdėjau šalia jos, Vova tūnojo atsirėmęs į sieną. Jis pasisiūlė per naktį budėti virtuvėje, tačiau aš jam nepritariau. O jeigu šis dvokiantis kupranugaris ženklais pamėgins susikalbėti su apgulėjais? Tyliai atidarys langą ir... Be to, jeigu jis praskleis žaliuzę, snaiperiai, pasinaudodami naktinio matymo žiūronais, ims ir cvanktels jam į kaktą kulką.

Po vidurnakčio Vova įsitaisė ant grindų ir, regis, pradėjo snausti.