Diskusija dėl varganos humanitarinių ir socialinių mokslų ateities įgavo šiokį tokį „svorį“ – susirūpinimą ėmė reikšti ne tik iškilūs mokslininkai, bet ir prezidentas Valdas Adamkus. Nors šitai teikia vilčių pagerinti ne tik minėtos srities, bet apskritai Lietuvos mokslo būvį, tačiau kol kas nesiimama nustatyti dabarties, juolab ateities reikalavimus atitinkančias mokslo politikos gaires.
Norėdami sukurti į ateitį nukreiptą mokslo politiką, turėtume gerai įsivaizduoti, koks yra šiuolaikinis mokslas, kaip sąveikauja fundamentiniai ir taikomieji inžineriniai mokslai, kaip veikia korporacinio mokslo institucijos, koks vaidmuo tenka humanitariniams ir socialiniams mokslams, taip pat derėtų nustatyti prioritetines mokslo proveržio kryptis ir kurti toms kryptims reikalingą infrastruktūrą bei socialinių santykių tinklą. Kitas svarbus mokslo politikos aspektas – įtvirtinti glaudžią, nelyg savaiminę mokslo rezultatų gavimo, jų naudojimo versle, aukščiausios klasės tyrėjų rengimo ir švietimo sistemos sąveiką. Mokslo politikos uždavinys – ugdyti apsišvietusią visuomenę, suvokiančią šiuolaikinio mokslo raidą ir gebančią pasitelkti naujausius jo laimėjimus. Antraip visi socialinio pobūdžio projektai, pavyzdžiui, žinijos visuomenės ugdymas, yra tik korupcinis pinigų ir intelekto išteklių eikvojimas.
Nustatant mokslo politikos gaires būtina politinė valia – visų parlamentinių partijų sutarimas dėl mokslui skiriamų lėšų. Visi žino, kokia BVP dalis skiriama mokslui išsivysčiusiose šalyse, kiek to produkto tenka mokslui Europoje ir kiek Lietuvoje. Dabartinė finansavimo gairė yra 3 procentai BVP. Visose civilizuotomis save laikančiomis šalyse mokslo finansavimas pagal šį rodiklį didėja. Kitaip tariant, siekiama tų 3 proc., kuriuos jau pasiekė Japonija. Lietuvoje didėjant BVP ir plūstant europietiškų pinigų srautui mokslo finansavimo procentas vis mažėja. Tad mūsų politinis elitas ir mokslo politikos įgyvendintojai pirmiausia privalėtų aiškiai atsakyti į klausimą, koks jų iškeltas nacionalinis tikslas lemia tokią mokslo finansavimo tendenciją, kuri yra priešinga pasaulinei. Gal mūsų politikai yra sugalvoję būdą mažinant finansavimą mokslui pasiekti esminį proveržį?
Tačiau vargu ar įmanoma Lietuvoje svarstyti mokslo politikos reikalus, juolab mokslo plėtros gairių nustatymą ir mokslo socialinių funkcijų išskyrimą bei skatinamą, jei mokslininkų bendruomenė iki šiol tebesiginčija dėl humanitarinių ir socialinių mokslų „moksliškumo“, taip pat gamtos ir humanitarinių mokslų skirties bei jungties. Tad nuo to ir pradėkime.
Tarp Lietuvos mokslininkų, ypač gamtos mokslų atstovų, vyrauja suprimityvintas mokslo supratimas pagal gamtos mokslų modelį. Mokslas yra tai, ką daro gamtos mokslų atstovai, pasitelkę matematikus. Tiesa, vargu bau tie atstovai sugebėtų nusakyti esminius šiuolaikinio mokslo bruožus, kitaip tariant, paaiškinti, kas sieja, pavyzdžiui, genetiką, kibernetiką, informatiką, botaniką ir vulkanologiją. Šiuolaikinis gamtamokslis nepaprastai įvairus, tad net mokslo filosofai abejoja, ar įmanoma susikurti vieningą šio mokslo vaizdinį.
Gamtos mokslų atstovai iškelia keletą moksliškumo bruožų, kuriuos ir laiko būdingais visiems mokslams. Dažniausiai minimi eksperimentas, dėsnių ieškojimas, mokslinės tiesos nustatymas ir pan. Teigiama mokslą esant vieną visose šalyse, kitaip tariant, nepriklausomą nuo sociokultūrinės ir kalbinės terpės. Mokslininkui nesvarbu, iš kur jis kilęs, kokia kalba jis kalba ir kokia bendrauja su kolegomis – jo veiklos rezultatai bus suprantami visame pasaulyje ir galimi patikrinti visose šalyse, kuriose esama tam reikalingos aparatūros.
Tačiau paklauskime gamtos mokslų atstovo, ar kokios nors etninės grupės šeimos santykių tyrinėtojui svarbu mokėti tos grupės kalbą, būti išsiugdžiusiam bendravimo įgūdžius, taip pat suvokti vietinę kultūrą ir papročius? Manau, atsakymas bus – ne tik svarbu, bet ir būtina. Tačiau tokiu atveju pakimba ore gamtamokslinio „moksliškumo“ supratimas, nes šiuo atveju tyrinėjimai ir jų rezultatai jau priklauso nuo socialinių ir kultūrinių gebėjimų, kurių neįmanoma formalizuoti nei „apeiti“.
Šiuo pavyzdžiu noriu paryškinti esminę gamtos ir humanitarinių bei socialinių mokslų skirtį. Pastarieji mokslai glaudžiai susiję su nacionalinėmis bendruomenėmis ir nacionalinėmis kultūromis. Tie mokslai pirmiausia gvildena bendruomenėms kylančias gyvybiškai svarbias socialines ir kultūros problemas. Kadangi nacionalinės kultūros rutuliojasi nacionalinių kalbų pagrindu, tai šiai mokslų sričiai svarbios yra nacionalinės kalbos. Tad galima sakyti, kad gamtamokslis yra viršnacionalinis, pasaulinis, universalus (kaip ir jį iškėlusi kapitalizmo sistema), o humanitariniai ir socialiniai mokslai – didele dalimi konkretūs, nacionaliniai, universalumo (teorinio) siekiantys per atskirybę. Jų tikslas – suprasti visuomenei kylančias problemas, skatinti visuomenės savivoką, o su visuomene galima kalbėtis tik jos kalba.
Formuojant humanitarinių ir socialinių mokslų politiką pirmiausia derėtų ne ieškoti formalių kriterijų, padėsiančių „pakelti“ tų mokslų lygį, o išsiaiškinti esmines visuomenei kylančias ir tyrinėjimų reikalingas problemas, taip pat globalizacijos ir kitų pasaulinių vyksmų metamus iššūkius bei keliamas grėsmes. Šitai yra esminis humanitarinių ir socialinių mokslų tyrinėjimų baras. Net gamtos mokslų laimėjimų diegimo socialinės ir kultūrinės pasekmes – ne gamtos mokslų tyrimo objektas.
Kitas svarbus dalykas, kurį galėtume vadinti nacionaliniu interesu, – humanitarinių ir socialinių mokslų svarba kultūros savikūrai ir nacionalinės kalbos gyvybingumui. Deja, ūkio ministrui ginčijantis su švietimo ir mokslo ministru dėl ar tik ne 1,5 milijardų europinių litų administravimo negirdėti argumentų, susijusių su nacionalinės mokslo politikos kūrimu bei mokslo plėtros gairių nustatymu nei su visuomenės ugdymo, jos kultūros savikūros ir kalbos gyvybingumo palaikymo uždaviniais. Jokių nacionalinių interesų, jokios nacionalinės mokslo politikos – vien užkulisinės pinigų dalybos ir „ekspertų“ grupių susitarimai.
