Kadaise nesivaržant pagrasinta, dabar gal jau vykdoma. Panašu, kad ankstesni pavieniai skandalingi atvejai skleidžiasi kaip sistema.
Atmintyje iškyla senas, o nemirtingas, buvusio KGB karininko, persekiojusio Nijolę Sadūnaitę, įžūlumas jau nepriklausomoj Lietuvoj keliant jai bylą, kam paminėjo to engusio kagėbisto vardą.
Dar po poros metų, ar tik ne 1993-aisiais, – Aukščiausiojo Teismo kolegijos sprendimas pažodžiui perrašęs NKVD „tribunolą“, kur dalyvavimas Birželio sukilime pateiktas jau Nepriklausomos Lietuvos vardu kaip ginklo pakėlimas „prieš tarybinę armiją“. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas P. Kūris tada tik rankom skėsčiojo – neturįs galių atšaukti nei sprendimo, nei tokių teisėjų, gal jie patys pamažu išsibaigsią.
Nepanašu, kad išsibaigtų, nors pirmaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais ir aš turėjau tokių vilčių. Ateina, ateis nauji žmonės! Dalyvaudavau priimdamas jų priesaikas dabartinėje Konstitucijos salėje. Nūnai valstybiškai skandalingus sprendimus daro ir jaunesni teisėjai. Su šaknelėmis, galbūt, ir stojantys ne į valstybės pusę. Arba ne į tos valstybės.
Štai visai neseniai tartum nepakitusio Aukščiausiojo Teismo jaunesnė kolegija panašiai perrašė buvusio savanorio, šaulių vado ir kaimų seniūno Aleksandro Kalesinsko kaltes, tarp jų ir Birželio sukilimą. O buvimas seniūnu vokiečių okupacijos metais, gelbstint valstiečius ir net išperkant iš vokiečių į Lietuvą atgabentus rusus, kad jų neišvežtų vergų darbams į Vokietiją, tapo teismo įvertintas kaip kolaboravimas su vokiečiais. Daug tikrų kolaborantų turėjo ploti rankomis.
Tuskulėnuose ilsisi tokių seniūnų ne tik iš Lietuvos. Antai Baltarusijos lenkas E. Pševlockis, buvęs Legojsko valsčiaus seniūnu ir galbūt skriaudęs vietos gyventojus (gal kas įskundė), buvo nuteistas mirti, bet spėjo pats numirti Vilniaus kalėjime Nr. 1. Taip pat nuteisti ir 1945 m. sausio 22 d. sušaudyti baltarusiai A. Veremejčiukas ir F. Durnovičius, tiesiog dirbę seniūnais Bresto ir Minsko sričių kaimuose.
Kai Lietuvos (ar tikrai?) Aukščiausiasis Teismas patvirtina tiksliai tokią pat ir Kalesinsko kaltę, dėl kurios po mirties negalįs būti pripažintas nukentėjusiu, tai tenka pripažinti kitą, jau teisėjų, moralinį nukentėjimą. Kalesinskas buvo tardomas (žinomais metodais) ir 1945 m. po nuosprendžio mirė dar nespėjus jo išvežti į Vorkutą. Išvengė ir dabartinio Lietuvos teismo išvados, nes šis, pakartojęs „kaltumą“, pavėlavo šešiasdešimčia metų.
Savo ruožtu ir buvusieji pučistai, jau atkurtos Lietuvos valstybės priešai, ir nusikalstamos KGB organizacijos nariai vis dažniau gali džiaugtis išteisinamaisiais arba „reabilitavimo“ sprendimais. Apie viešą gyrimąsi ir didžiavimąsi tokia profesine naryste nė kalbėti netenka, tai jau mada. Apie nors vieną apgailestavimą ir savo veiklos pasmerkimą, juolab viešą čekisto priesaikos atsižadėjimą, kažkaip neteko girdėti. O juk čekistas – visada čekistas, visam gyvenimui, – sako dalyko ekspertas pačioje Kremliaus viršūnėje.
Todėl ir eina kits kitam į pagalbą, liudija teismuose kolegos naudai, o teismai, žaidimo dalyviai, rimtais veidais ir netgi už uždarų durų išklauso tokių nesuinteresuotų „liudininkų parodymus“. Po to įslaptina šią SSRS valstybinę paslaptį. Mechanizmas paprastas: „Tu, Petrai, pasakyk jiems, kad aš tvarkoj, o aš pasakysiu, kad tu tvarkoj, ir būsim abu tvarkoj, visą gyvenimą dirbę Lietuvos labui“.
Apie vieną garsiausių šio pobūdžio reabilitavimo bylų galėčiau papasakoti ir detalėmis, bet gal kitą kartą. Pagal galiojančius įstatymus jos net negalima buvo kelti, nebuvo net išimtinio pagrindo iš naujo peržiūrėti. Tačiau yra įstatymas, o yra ir užsakymas.
Kitaip, negu užsakymu, gal ir išankstiniu susitarimu, sunku paaiškinti KGB šaltinio Algio Klimaičio bylą prieš politinius kalinius ir „XXI amžių“. Teisinga būtų, be dvilypių standartų, jeigu „Lietuvos rytas“ pasidomėtų ir šia byla, užsistotų plunksnos kolegas.
Atrodo, teisininkai išsaugos Lietuvai net Jurijų Borisovą.
Vis dėlto nepaneigtina ir galimybė, kad pritvinkusi tėvyninio teisingumo votis išsprogs dar neužnuodijusi viso Lietuvos kraujo. Tai antivalstybinės organizacijos nario R. Tvarijono iškelta byla prieš žurnalistą A. Dambrauską, kuris parašė akivaizdžią tiesą apie kolaboravimą ir už tai nubaustas 50 000 litų asmenine bauda. Matyt, vykdoma užduotis įbauginti kiekvieną. „Lietuvos rytas“ neatrodo išsigandęs, viešumo randasi daugiau. Tačiau čia jau turi kilti platus pasipriešinimas, anksčiau, negu M.Burokevičius arba J. Jarmalavičius pareikalaus kompensacijų ir bausmių juos nuteisusiems, o koks nors, pavyzdžiui, Kauno teismas patenkins jų ieškinį. Užuojauta net fundamentalistinės SSKP ir KGB kvailiams Lietuvoje dar nėra visuotinė, juolab nesiejama su jų atgaila, bet politiškai organizuojama pagal reikalą.
Tačiau apskritai efektyviai dirbama visuotinio ribų užtrynimo kryptimi, kad net valstybės išdavikams išdygtų balti sparneliai. O teismas, jei reiks, duos ir bilietėlį į valdžią.
Koks galėtų būti demokratinių valstybės institucijų pasipriešinimas teisminio užvaldymo bangai?
Dar toli gražu ne visas savo konstitucines galias vertinti teisėjų darbus yra panaudojęs Lietuvos prezidentas.
Kas nors galėtų pradėti rašyti mokslinį istorinį darbą „Lietuvos užvaldymas per teismus“. Medžiagos jau dabar gausu, darbas praverstų ateities kartoms. O praktiškai vertinga būtų ir susikompromitavusių įtartinais ryšiais, atleistų Pasienio tarnybos ir Karinių oro pajėgų vadų bylinėjimosi su valstybe palyginamoji studija.
Dar savo moralinių galių nėra panaudojęs nė teisėjų ir teisininkų korpusas, jo organizacijos. Pavyzdžiui, gal ką reikštų oficiali bent moralinė rekomendacija teisėjams su sovietine komunistine, jei ne blogesne, praeitimi sąžiningai nusišalinti nuo tokio pobūdžio bylų prieš sovietų režimo ir jų represinių struktūrų aukas, prieš valstybės būtį ir garbę ginančius žurnalistus. Tegu sprendžia nesėdėję pirtelėse ir nemedžioję su „partijos“ sekretoriais.
Kas kuriam teisėjui skiria tokią atnaujinto persekiojimo arba persekiotojų reabilitavimo bylą, irgi neša dalį atsakomybės. Mažiausiai dviejose skandalingų sprendimų bylose teisėjais buvo paskirti žinomai susikompromitavę, kolegų negerbiami, nesąžiningi teisingumo pareigūnai. Ką gali žinoti, gal ir skyrėjui teismo pirmininkui paskambino senas draugas. Bet sėkmei svarbiausia tik susitarti su tuo Petru arba Jura iš GRU, kaip jis šįkart pakeis parodymus.
Pabaigoje – vėl prisiminimas. Arba aidas. Senų laikų pokštai kartais atrodo ir ne senų laikų, ir nebe pokštai.
Prašom pasakyti, koks galėtų būti sprendimas šitoje byloje?
O kokio jums reikia?
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
