Seimo narė Giedrė Purvaneckienė, be kitų savo veiklos sričių, vadovauja Šeimos ir vaiko reikalų komisijai, ypač didelį dėmesį skiria smurto šeimoje problemoms spręsti. Seimūnė įsitikinusi, kad vyras prieš savo moterį ranką kels ir kitaip ją engs, žemins ar išnaudos tol, kol jausis esąs nebaudžiamas.
- Esate atlikusi įvairių tyrimų, jus pasiekia skriaudžiamų moterų skundai, tad gal galite bent procentais "pasverti", kokia dalis Lietuvos moterų yra patyrusi arba patiria smurtą šeimoje?
- Prieš keletą metų atlikto tyrimo rezultatai mus tiesiog sukrėtė - apklausa parodė, kad net 43 procentai su vyrais gyvenančių moterų yra patyrusios sutuoktinio ar sugyventinio smurtą šeimoje (tuo pat metu Suomijoje atlikti analogiški tyrimai netikėtu rezultatu taip pat nustebino ir šios išsivysčiusios šalies specialistus - patyrusios vyro smurtą prisipažino ketvirtadalis apklaustųjų moterų). Prieš devynerius metus aš pirmą kartą per televiziją viešai prakalbau apie nuolankiai kenčiančias mūsų moteris, pateikiau pavyzdžių ir tada, pamenu, sulaukiau net gerų pažįstamų skeptiškų vertinimų, esą netiesa, jog tiek daug vyrų - beje, išsilavinusių, materialiai apsirūpinusių - žemina, skriaudžia savo moteris. Po poros metų tos pačios skeptikės prakalbo kitaip - esą pačios buvo sutuoktinio protrūkių aukos ir todėl pagaliau iširo šeima. Taigi jos prabilo tik po skyrybų, o iki tol kantriai kentė ir slėpė. Ne viena moteris iš smurtaujančio vyro žabangų išsilaisvino tik tada, kai ši tema jau nebebuvo tabu mūsų visuomenėje.
- Kodėl, jūsų nuomone, moterys labiau linkusios kantriai patylėti, o ne paskelbti kovą smurtaujančiam vyrui?
- Greičiausiai todėl, kad moteriai rūpi sukurti ir išlaikyti teigiamą savo šeimos įvaizdį, be to, ne viena mušama ar visaip išnaudojama moteris nesiskundžia policijai, nes bijo savo vyro, su kuriuo jai vėliau vis tiek reikės gyventi po tuo pačiu stogu. Neslėpsiu - teisėsaugininkai irgi skeptiškai vertina pranešimus apie šeimoje skriaudžiamas moteris. Pirma, jų patirtis leidžia teigti, jog didžioji dauguma pasiskundusių moterų vėliau atsiima savo kaltinimus, susitaiko su vyru ir nebenori jokių teismų. Antra, policininkai - tai tie patys vyrai! O vyro psichologija, deja, tokia: esą gal tik viena iš 100 mušamų, terorizuojamų moterų buvusi nuskriausta be reikalo, o visos kitos - pačios kaltos, pačios prisiprašiusios, pačios išprovokavusios! Tai teko išgirsti ne viename susitikime su policininkais. Pareigūnams neretai išsprūsta mintis, kad "tos moterys aršios - įgrisusios ir nusibodusios". Tokia teisėsaugininkų nuostata trukdo moteriai išsivaduoti iš smurtautojo pinklių. Kita vertus, pažiūrėkime, kas dirba įstatymus kuriančiame Seime - didžioji dauguma vyrų! Argi jie įteisins mūsų, moterų, pasiūlymą, kad smurtavęs vyras iki teismo būtų iškeldintas iš namų, kaip yra užsienio šalyse?! Ten niekam nerūpi, kur jis apsistos - tegul viešbutyje, tegul nors ir kur nors laukuose. Pas mus taip nėra - esą bus pažeistos piliečio teisės. Manau, jeigu smurtauti mėgstantis vyras žinotų, kad po tokio protrūkio neteks pastogės, tik vienas kitas nenuleistų jau iškeltos prieš savo moterį rankos.
- Bet juk kartais kenčiančiai moteriai niekas negali padėti, nes ji paprasčiausiai slepia savo kasdienybės skausmą?
- Vėl pasakysiu, kad prieš dešimt metų smurto šeimoje tema buvo tabu, ir bene visos skriaudžiamos moterys tylėjo, nes joms buvo gėda, baiminosi, kad vyras praras darbą, kad mokykloje bus šaipomasi iš vaikų. Tačiau tyla problemos neišsprendžia - ją tik gilina. Per dešimtmetį kito moterų psichologija: išgirdusios, kaip savo seną problemą išsprendė viešumos nepabijojusi viena smurtautojo auka, tylos užuolaidą nusimetė ir kitos. Kiekviena į kovą prieš vyro smurtą pakilusi moteris privalo įsisąmoninti, kad pirmiausia ji pati turi to norėti - tik tada į pagalbą ateis kiti.
- Dėkoju už pokalbį.
