Kai Turine ant ledo tėškėsi Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, iškart prisiminiau Eurovizijos nacionalinės atrankos pusfinalius. Tiksliau – pirmajame pusfinalyje dalyvavusį, bet su laidos vedėjais prieš dainavimą ir po jo nesifilmavusį Edmundą Kučinską, kuris vėliau turėjo priekaištų tiek režisieriui, tiek operatoriams. Esą nerodė jo visu ūgiu, todėl žiūrovai nesusidarė pilno vaizdo.

Juk Edmundas šoko! Finalo transliacijoje, reikia manyti, televizijos žiūrovai pamatys judantį visą dainininko kūną. Bet po Margaritos ir Povilo dribtelėjimo teks jaudintis, kad toks pat likimas neištiktų ir Edmundo. Plika ir nespecializuota akimi matyti, kad jis per vargus išmoko kojas kryžiuoti ir į šalis svaidyti. Gal amžius kaltas ar kūno konfigūracija ne ta, bet nesižiūri, nors tu ką. Žiūrovų laukia virpulio dalia, kad vokalistas nepaslystų (nors scenoje, tikiu, ledo nebus), vokalisto – laukimo dalia, kaip telefonų klavišus suspaudys bendraamžiai. „Tavo ir mano dalia“...

O štai „Gravel“ vokalistas stovėjo lyg įbestas akmeniniu veidu ir iš kišenių turbūt bandė iškrapštyti žvyrą ir nuvežti jį į Atėnus parodyti europiečiams, kurie jau senokai nedulka keliais ir, kaip girdėjau, net autobusų tokių, pritaikytų dardėti žvyrkeliais, nebeturi. Į akis pažertų to žvyro visokiems gėjams – kaipmat už atrakciją balsų gautų. Žvyro karjerų generolai (ar tik puskarininkiai?) kažką suvirpino ir man, eiliniam žiūrovui. Paskui paaiškėjo, kad ir kiti eiliniai neliko abejingi. Ne balsu suvirpino – keistoku ir iki šiol Lietuvoje neregėtu šaltumu savo dainavimui ir aplinkai, kurioje jis netikėtai atsirado. Be jokių strakaliojimų per jėgą, profesionaliai hipnotizuojant žiūrovus (ne klausytojus). Tiesa, komisijos neužhipnotizavo. Na taip, čia ne TV 3 „Sugrįžimas“ su Jurbarko politiku ir psichiatru Anzelmu Vančiu. Analogų neturėjusiam televizijos projektui žiūrovai pasakė „ne“. Finale gali taip atsitikti ir „Gravel“. Bet kol kas jie drąsiai barsto žvyrą...

REKLAMA

Alanas Chošnau – kaip iš pernykštės scenos. Jokios naujos idėjos. Kas gali mėgti naftalino kvapą? „Pernai buvau antras, šiemet padainuosiu – būsiu pirmas“. Gal ir ne taip galvojo vokalistas, bet taip galvoju aš. Kiti balsavo tik todėl, kad jis Alanas. Man vardas įtakos nedaro.

Antrąjį pusfinalį netikėtai (ėjo, pasak Jurgio Didžiulio, tik „pasitūsinti“) išlošė „Inculto“. Grupės narių šokčiojimai, šūkaliojimai ir kitoks šėlimas, panašus į „pats tas gazas“ – įprasti šiems scenos naujokams, ugninga energija prieš berods dvejus metus staiga užkariavusiems publikos simpatijas. Bet tas pats per tą patį pabosta. Gal todėl scenoje atsirado mergaitė, suprask, lietuvaitė. Į ją ir žiūrėjom. Na, jei užsieniečiai patikėtų, kad visos mūsiškės – tokios, turbūt atsilieptų į grupės kvietimą – „Welcome“ – atvykti. Tik kviečiantieji nelabai į lietuvaičius panašūs. Todėl nepatikliesiems gali kilti įtarimų, ar tik čia ne kokia apgaulė (vėliau ekspertai panašų likimą išpranašaus Eduardo Gimenezui su „Geografias“).

Klausydamasis „Falling In Love“ net suabejojau, ar Robertą Kupstą matau ne iš DVD grotuvo, į kurį įdėta kažkurių praėjusių metų Eurovizijos konkurso vaizdo įrašo plokštelė. Bet vaikinas atrodo artistiškai. Scenos žmogus. Judėti sekasi dar nekaip (atsiprašau Edmundo, bet Robertas jaunesnis), tačiau mama pasakys – pasitaisys. Lietuviai iš karto gali suprasti (to net nežinodami), kad Robertas gyveno Amerikoje ar kituose Vakaruose. Žinoma, tuo nei graikų, nei kitų Balkanų atstovų nenustebinsi. Komisija neprieštaravo, kad jis dainuotų finale, o klausytojai jį užkėlė netgi virš Augustės. Bet ji šypsojosi...

Nacija laikytinos tos teritorinės etnosocialinės bendrijos, kurios siekia turėti savo valstybę gyvenamoje arba etninėje teritorijoje, jeigu siekimą palaiko dauguma tos bendrijos narių. „Nacija“ siekia savo vietos scenoje, tačiau jos nepalaikau, nes pažeidė „etniškumą“ – į užnugarį nustūmė savo vokalistę ir pripažinimo siekė su kitos bendrijos – „Trijų panterų“ nare. Kito etnoso atstovę, besiskiriančią stotu, balsu ir kilme (iš operinio dainavimo luomo), europiečiai atskirtų nesunkiai ir, ko gero, balsuotų nykščiais žemyn.

REKLAMA

Trečiojo pusfinalio klausytojai ir žiūrovai laukė ypač nekantraudami – ar žvaigždėta vyrų rinktinė nokautuos kitus varžovus? Agresyviai nusiteikusi „LT United“ iki pirmųjų akordų likus kelioms dienoms iš varžytuvių, galima sakyti, eliminavo Mantą ir Amberlife. Pirmasis uodegą pabruko tyliai, antrasis prisiminė dėl to paties jau buvęs Latvijoje, kur suprato esąs panašus į futbolą žaidžiantį slidininką. „Nesu klounas, kuris scenoje demonstruotų kažkokius triukus“, – pasiteisinimas gana svarus.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų