Studentų mitingas Vilniuje su kaupu patvirtino Lietuvos mokslų tarybos nario Vytauto Daujočio įspėjimus, kad universitetų vadovai, užuot sprendę susikaupusias problemas, savanaudiškai jomis manipuliuoja ir dangstosi.
Pasak V. Daujočio, studentų akcija buvo suinteresuoti rektoriai, nesprendžiantys esminių aukštojo mokslo problemų ir tik siekiantys į universitetus pritraukti daugiau valstybės lėšų. Pinigai, kurių jie tikisi iš valdžios, traukiami iš mokesčių mokėtojų piniginių. O tos piniginės ir taip gerokai pakratomos, kai papildomai mokame tūkstantines sumas už savo vaikų akademines studijas.
Šiomis aplinkybėmis normalu tikėtis, kad papildomų biudžeto asignavimų universitetai prašo įvykdę struktūrines mokymo ir valdymo reformas, kurios leistų esmingai pagerinti studijų kokybę ir akademinę tvarką. Deja, reformų nėra - aplinkui tvyro stagnacija ir arogantiška vadovų savivalė, gražiai vadinama "autonomija".
Tad maga paklausti - dėl ko mitingavo studentai? Dėl palaidos balos, kurioje plaukiotų vis daugiau milijonų? Dėl kiaulės-taupyklės, kuri ne tik "taupo", bet ir priima sprendimus? Tų sprendimų padarinys - dabartinė aukštojo mokslo būklė.
"Net jei pinigų būtų pakankamai, ši aukštojo mokslo sistema nesugebėtų užtikrinti kokybiškų studijų, - sako V. Daujotis. - Jei mitinguotojai pareikalautų tikros, o ne imitacinės aukštojo mokslo reformos, tai labai nepatiktų rektoriams".
Ko gero, neklysta manantieji, kad padėtis negerės ir tikra reforma neprasidės, kol universitetų vadovybių neskirs nuo vidaus konjunktūros nepriklausomos tarybos.
Švietimo ir mokslo ministro sudaryta darbo grupė kaip tik siūlo taryboms perduoti atsakomybę už aukštosios mokyklos plėtrą, dėstytojų ir mokslininkų parinkimo principus, finansų ir turto valdymo strategiją.
Nieko nuostabaus, kad tokiam siūlymui nepritaria universitetų rektorių konferencija, užsitikrinusi dalies studentų organizacijų paramą. Nežinia, kokiais argumentais toji parama grindžiama. Greičiausiai tualetinio popieriaus rulonais, parengtais mėtyti ten, kur bus liepta - kaip per mitingą Vilniuje. Šie tualetiniai argumentai nesunkiai atrandami - studentų organizacijų karjeristams naudinga pelnyti rektorių palankumą.
Rektorių požiūriu, Švietimo ir mokslo ministerijos rengiamame aukštojo mokslo plėtros plane per daug dėmesio skiriama universitetų valdymui. Jie aiškina, kad visa bėda - finansavimas, o ne valdymas. Pagal tokią logiką Billas Clintonas galėjo pareikšti, kad per daug dėmesio skiriama Monicai Lewinsky, o tikroji problema yra pramogų stygius Baltuosiuose rūmuose.
Taigi švietimo ir mokslo ministrui reikia palinkėti sėkmės ir tvirtybės. Socialinė demagogija - galingas ginklas, kai ji panaudojama prieš politikus. Baimė būti aršiai kritikuojamiems, spaudžiamiems ir nepopuliariems gali lengvai užgožti sveiko proto argumentus.
Lietuvoje vienam studentui šiuo metu tenka 10 kartų mažesnis finansavimas negu JAV ir beveik 4 kartus mažesnis nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Kaip teigia V. Daujotis, už tai, kad Lietuvoje studentų skaičius vienas didžiausių Europos Sąjungoje, o vienam studentui tenkantys valstybės pinigai - vieni mažiausių, atsakomybę turėtų prisiimti universitetų vadovai ir šalies valdžia.
Tačiau ir vieni, ir kiti vis džiūgauja, kad tiek daug jaunimo siekia aukštojo mokslo diplomų. Vargu ar tai tas rodiklis, kuriuo turėtume didžiuotis ir džiaugtis. Prieš keletą metų įskaitą laikiusios studentės prašiau pateikti šiuolaikinės totalitarinės valstybės pavyzdį. Ji sako: "Sąjūdis". Klausiu nustebęs: "Kuris - Lietuvos?". Man atsakoma: "Taip". Ko gero, laida "Klausimėlis" turi vis daugiau įdomių respondentų tarp Lietuvos universitetuose studijuojančio jaunimo.
Lietuvos radijas, "Savaitės komentaras"
www.lrt.lt
