Statistikos požiūriu, šį sezoną Williamas Shakespeare’as „mūsyse“ lankėsi gana dažnai, galbūt net gerokai dažniau už kitus „kolegas“ klasikus.

Net toli gražu nekultūrinius savaitraščius sudomino baugus romeo ir džuljetų istorijų skaičius visuose žanruose – Oskaro Koršunovo „Įstabioji ir graudžioji…“, Anželikos Cholinos choreografinė, Kauno muzikinio teatro Charles’io Gounod operinė, Alytaus dramos teatro – kiek kitaip graudi, ir berods dar kokią nors praleidau („žmonėms reikia meilės“, sakė Anželika Cholina…). Kauno valstybinis akademinis dramos teatras pristatė Jono Vaitkaus ir Pauliaus Budraičio duetinį „Venecijos pirklį“, Aidas Giniotis su savo „keistuoliais“ ryžosi šekspyriškų mirčių maratonui ir sulipdė „Juokdario mirtį, arba kas nužudė Šekspyrą“. „Karaliaus Lyro“ šešėlis šmėkštelėjo Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Stepių karalius Lyras“, senojo karaliaus vardas vis minimas Klaipėdos dramos teatro repertuaro planuose. Cezaris Graužinis Jaunimo teatre repetuoja pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstą „Užsispyrėlės sutramdymą“. Dar galima turėti omeny, kad ir anksčiau pastatyti spektakliai kartkartėmis vaidinami, netgi pilnose salėse.

Tarsi reikėtų konstatuoti, kad Shakespeare’as – „gyvesnis už gyvuosius“.

Tačiau statistika šiuo atveju gyvybės fakto niekaip neįrodo, lygiai taip pat nepavyksta teigti, kad šekspyriškų pastatymų gausa liudytų vadinamąją „bangą“ ar „renesansą“. Nesiseka suformuluoti nepritemptų, pakankamai objektyvių ir dar kaip nors įdomiai konceptualių afišose atsirandančio vardo priežasčių, užčiuopti kryptis ir aptikti impulsus, kuriais šis lietuviško Shakespeare’o „gyvenimo“ etapas veiktų kultūrą – tiek bendrąja prasme, tiek teatrinę.(...)

REKLAMA

Keletas senamadiškų XX amžiaus tezių (Retro II)

Williamo Shakespeare’o dramos virsta baze mūsų laikų nerimui dėl prarandamų vertybių, bandymui atrasti, apibrėžti, sukurti, sugriauti ir vėl atkurti kultūrinį tapatumą.

Dvejopa jo kūrybos prigimtis teatre leidžia kalbėti savotiškais „dvigarsiais“ –derinti aktualijas su universalijomis, nekintamus, pirmapradžius, „primityvius“ dalykus su neišvengiamais, nepermaldaujamais, neatšaukiamais.

Shakespeare’as greta kitų klasikos „gigantų“ aktualizuojamas kaip masinės kultūros priešprieša, iš dalies suvokiamas kaip teatro, visuomenės, kone viso pasaulio Gelbėtojas nuo paviršutiniškos, vienadienės, nuodingai plastmasinės kasdienybės.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų