Per vieną orų prognozę išgirdau didesnio dėmesio vertą frazę, maždaug tokią: „Oro temperatūra dieną, deja, dar ilgokai nesušils iki 0°C“. Vasario pradžioje, pačiu šalčiausiu žiemos metu, kai mūsų platumoje ir geografinėje padėtyje gerokai žemesnė už nulinę temperatūra turėtų būti visiškai normali.
Taip, išlepino ir susilpnino mus tas visuotinis klimato atšilimas. Ir nedaug kas pasiilgsta tikros žiemos, tokios, kokia būdavo prieš dvidešimt, trisdešimt ar dar daugiau metų. Su tokiom sniego krūvom, kuriose galima išsikasti namus, kai temperatūra keletą savaičių nepakyla aukščiau -10°C.
Bet yra tame „deja“ ir dar kažkas. Tomis senovinėmis žiemomis, kai net senąjį Palangos tiltą būdavo galima apeiti ledu, irgi nedaug kas, išskyrus vaikus, džiaugdavosi. Tik būdavo labiau prie jų įpratę ir todėl mažiau skųsdavosi. Tas 0°C tapo mėgstamiausiu lietuviškos žiemos orų skaičiumi (palikime slidinėjančias ir žvejojančias išimtis ramybėje). Vos tik oro temperatūra nukrinta žemiau -20°C, iš visų pusių pasigirsta skundai ir bambėjimas, kad tai jau „speigas“, „siaubingai šalta“ ir beveik nacionalinė katastrofa. Aišku, tokie šalčiai išryškina daug santechninių klaidų ir per juos reikia atsargiau girtuokliauti. Bet jie, kaip ir visos kraštutinės gamtinės situacijos, žmones šiek tiek suvienija ir suartina. Elgetoms duodama daugiau pinigų, kaimynams padedama pastumti neužsivedančią mašiną, maitinami laukiniai ir konteineriniai gyvūnai, žodžiu, atsiranda dvasia. Kartais įvyksta net ir svetimo žmogaus pavežimo už dyką stebuklas. Ir svarbiausia – pasaulis prašviesėja tiesiogine prasme, ištisas dienas šviečia saulė, o naktimis ryškiai matosi planetos ir žvaigždės.
Visa tai puiku, bet nedaugelis tokius dalykus pastebi ir vertina. Panašiai į nuo „normos“ nukrypstančius orus reaguojama ir vasarą. Aukštesnę už +25°C temperatūra žinių arba orų mergaitės ir berniukai įkyriai vadina „karščiu“, o visi aplinkui skundžiasi saule (palikime poilsiaujančias išimtis ramybėje). Koks tuomet oras „normaliam“ lietuviui yra normalus? Kada skundų dievams dėl orų būna mažiausiai? Vasarą – kai temperatūra apie +18°C, beveik kasdien palyja ir saulė išlenda kelis kartus per dieną. Bet vasara dar labai toli ir grįžkime į žiemą, kur užsimiršus kartais pasvajojama apie +25°C „karščio“.
Žiemą tas 0°C yra visuotinai priimtina norma. Visur aplinkui purvinas tirpstantis sniegas, bjauri drėgmė, druskos takeliai ant batų, saulės nesimato ištisas savaites, virš galvos kabo šlykštūs pilki debesys ir dauginasi peršalimo virusai. Bet kaip nebūtų keista, tuomet oru skundžiamasi mažiausiai. Vieną drėgną dieną prisiminiau senosios Graikijos paniurėlį Heraklitą, įdomiai skirsčiusį žmonių sielas. Pagal jį, sausa siela yra išmintingiausia ir geriausia, nes ji iš ugnies, ji dega, kuria, yra nerami. Drėgna siela yra žemiška, nepaslanki, pasyvi.
Iš tikrųjų stebuklas, kad šitoje drėgnoje aplinkoje kažkas sugeba sukurti ką nors įdomaus ir verto dėmesio. Kad kartais dar atsiranda gražūs dalykai šitoje nuobodybės ir skundimosi atmosferoje. Tik nedaug tų stebuklų ir, išskyrus marginalines grupes, niekas tos Lietuvos kūrėjų nežino. Yra keli siauram mėgėjų ratui žinomi režisieriai, antro plano aktoriai ir beveik viskas. Pasaulinio lygio kūrėjai ir mokslininkai lietuviai – Algirdas Julius Greimas, Marija Gimbutienė, Alphonso Lingis, Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas – iškilo ne Lietuvoje. Bet nedaug kas žino, kad jie lietuviai. Niekam neįdomūs mūsų rašytojai ir dainininkai. Ir kam gali būti įdomi ta sunkumo pornografija, vimdantis saldumas ir bukas plagijavimas. Nepadės jokios knygų mugės ar Eurovizijos kaliausių paradas. Geriau tegul bulvariniai žurnalistai toliau ieško tautiečių tarp įžymybių, to užteks. Perlai pastebimi be jokių pastangų, jiems reklama nereikalinga, reklama reikalingiausia, kai reikia parduoti šūdą.
Ir nieko stebėtina, jeigu šalies įvaizdžio kūrimas bus dar viena tragikomedija. Visai dėsninga, kad jo kūrimo procesas stringa dar neprasidėjęs. Nėra ko čia reklamuoti be kelių niekaip nesutvarkomų senamiesčių ir gražios, deja, beveik privatizuotos gamtos. Tegul geriau už tuos milijonus keletą gabių žmonių išsiunčia ilgalaikių kūrybinių atostogų į šiltus kraštus. Nes šita drėgna provincija skęsta ne tik populistų, bet ir nuobodybės diktatūroje. Čia tikrai klesti tik blogo dizaino biurokratija, kuriai vadovauja seno sukirpimo (iš vidaus ir iš išorės) tipeliai. Jie „kuria“ beskonius mašinų numerius, uniformas, dokumentus ir debiliškus sprendimus, kuriuos netrukus atšaukia. Niekas nesiims čia drastiškai liberalių reformų kaip Gruzijoje, nėra čia tiek fantazijos. Niekas čia nesuprogramuos „Kazaa“ ir nesukurs pasaulinio hito iš kelių natų su buitine aparatūra. Specialistų netrūksta. Trūksta dvasios, polėkio. Norite pabandyti?
Ne komentarams – [email protected]
