Geras mano draugas dar kartą pusiau juokais suabejojo mano nemadingai normalia seksualine orientacija. Tas „pusiau juokais“, o kartais ir dar mažiau arba visai ne juokais anksčiau mane erzindavo.
Ypač paauglystėje, kai būdavau tarp jų labai populiarus. Tik iš pradžių nesuprasdavau, kodėl kažkas mane užkalbina vėlai vakare troleibuso stotelėje. Arba mirkčioja teatro kavinėje. Arba paduodamas ranką pirštais perbraukia per delną. Šlykštus jausmas, turbūt panašiai būna beformių ir bedvasių šliužų „kabinamoms“ moterims.
Paskui jau suvokiau ir vis tiek nieko nesupratau. Negi tie moterai neturi intuicijos? Juk turėtų iš pirmo žvilgsnio ar dar ko nors pirmo atskirti savus. Netrukus bičiulis italas, irgi turėjęs tokio nemalonaus populiarumo patirčių, man paaiškino. Vienas žydras jam išdėstė teoriją, pagal kurią kiekvienas vyras yra homoseksualus ir didelis pasiekimas yra kokį nors „nesusipratusį“ nukreipti. Mes nusprendėm, kad jau niekada nebesusiprasim, ir išgėrėm už šalia sėdėjusių italių modelių grožį ir tuštybę. Dabar man artimesnė kita neseniai pasirodžiusi teorija. Ji skelbia, kad biseksualų nėra. Yra tik vieni arba kiti. Ir jeigu jau kažkam patinka vyrai, tai moterys būna tik daugiau ar mažiau nesąmoninga priedanga, skirta sau arba visuomenei nuraminti.
Nemėgstu aš pedikų, ir iš dalies jie patys kalti. Nemėgstu jų dėl tokio nesupratingumo. Man nepatinka jų estetika, manieros, vidinis chaosas. Ir įkyrus aiškinimas, kad būti homoseksualu yra normalu ir sveika. Beveik du tūkstančius metų nuo Antikos laikų tai buvo nenormalu (tais laikais ir meilužių-vaikų turėti buvo įprasta), o dabar kažkas nori, kad požiūris staiga pasikeistų. Nenorėčiau, kad mano vaikams mokykloje aiškintų tokius dalykus. Nemėgstu jų dėl to, kad nuo paauglystės jie mane „kabindavo“, kvailai, be skonio ir takto (dabar jau „nebekabina“, tikriausiai žvilgsnis atbaido). Ir dar dėl to, kad kai kurie aplinkiniai, net artimi ir mąstantys, mane irgi tokiu laikydavo ir kartais vis dar laiko. Kažkada buvau ne juokais sunerimęs, bet visapusiškai išsisavianalizavau ir nusprendžiau, kad mano nerimui jokio pagrindo nėra, esu šimtaprocentinis breeder, kaip sako anglosaksų homoseksualai.
Toks požiūris man visai netrukdo turėti keletą sveiko požiūrio savikritiškų žydrų draugų, su kuriais malonu pasikalbėti ir kurie nuolat nedemonstruoja savo moteriškosios pusės. Ir grožėtis vyrais kaip estetiniais, o ne kaip seksualiniais objektais. Be to, aš pavydžiu gėjams. Užsimanai pasidulkint, nueini į atitinkamą barą, pažaidi žvilgsniais su tau patinkančiu, šnekteli kur, kaip, ir viskas aišku. Nereikia jokių linksminimų, statymų, vežiojimų, įtikinėjimų. Stereotipiškai mąstantys vėl gali apkaltinti mane savo netolerantiškų – šįkart homofobiškų – pažiūrų dangstymu ir pastatyti į sau priimtiną lentyną, bet man nusispjauti. „Netolerantiško“ pobūdžio subjektyvios pažiūros turi vieną subtilų bruožą – asmenybės aukščiau visko. Aukščiau skirstymo į homoseksualus, juodaodžius, rusus, žydus ir kitas slidžias grupes. Tik reikia nepamiršti, kad apibendrinančias nuostatas formuoja ilgalaikio stebėjimo rezultatai, iš čia ir prietarai.
Bet grįžkime į paauglystės prisiminimus. Kur mokykloje sporto salės persirengimo kambariuose berniukai juokais kabinėjasi vieni prie kitų. Arba ieškodami savo stiliaus ir tapatybės išsiskiria iš kitų šukuosenomis, apranga, auskarais. Toks išsiskyrimas iš minios dar ir šiandien Lietuvoje nelabai toleruojamas, ką jau kalbėti apie laikus prieš dešimt ar penkiolika metų. Be to, paauglystėje formuojasi ir supratimas apie draugystę ir vyriškumą. Berniukams svarbu įrodyti draugams, mergaitėms ir sau, kad jie tikri vyrai visose srityse. Jeigu nežaidi pagal pripažintas taisykles, o kuri savąsias, tu jau kažkoks nenormalus, žydras, pedikas. Dažnai tokia paaugliška poz(icij)a išlieka iki pat grįžimo į vaikystę senatvėje. Tik ar tie, kurie ir suaugę nuolat stengiasi pabrėžti savo kietumą, šitaip nebando slėpti savo per didelės moteriškosios dalies? Atsakymus palieku moterims, kurias dėl jų paviršutiniškumo ir riboto pasaulio suvokimo klaidina paviršutiniškas vyrų kietumas ir noras pasirodyti. Juokinga žiūrėti, kaip rimtose situacijose tokie vyrai pasirodo besą bailiai su moterims priskiriamais būdo bruožais.
Dar ir dabar kartais išgirstu, kad moterys – ir ne tik iš mokyklos laikų – mane laiko pediku. Bet tai manęs jau seniai nebeerzina, tik linksmina. Toks įsitikinimas tik dar kartą verčia suabejoti moteriška intuicija. Ir primena Ezopo pasakėčią apie lapę ir vynuoges. Verčia susimąstyti kitas faktas – taip galvoja ir kai kurie vyrai, kurie mane pažįsta jau daugelį metų. Tokio nepamatuoto vertinimo priežastis yra mūsų visuomenės suformuotas ribotas požiūris į vyriškumą.
Šio požiūrio šaknų reikėtų vėlgi ieškoti kaimo kultūroje, kur liguistai vertinamas bet koks nukrypimas nuo „normos“. Ir sovietiniame palikime – ten nuoširdumas ir atviri jausmai buvo netoleruojami – užteko partinės bičiulystės. O ką dabar Lietuvoje reiškia būti „tikru“ vyru? Turėti gerą mašiną, švaistytis bukais komplimentais moterims, nesirūpinti savo išvaizda, lipant visiems per galvas tvarkyti reikalus, kur reikia ir kur nereikia rodyti savo kietumą? O ką reiškia draugystė? Besaikis alaus siurbimas, nesibaigiantys nešvankūs juokeliai, nuoširdumas ir atvirumas atsiprašinėjant? Draugams jokiu būdu negalima rodyti jausmų. Jeigu nenori būti pediku, apie draugiškus kūno kontaktus reikia išvis pamiršti. Štai Igoris Kofas, beje, turintis labai gerą balsą, kalbos jausmą ir įvaizdį, kadaise viename interviu prisipažino, kad jam trūksta gero, supratingo, nuoširdaus draugo ir ilgam tapo pediku. Dar linksmiau buvo, kai vienas labai protingu atrodęs mano draugas pamažu nustojo su manim bendrauti, nes viena mergelė Peliuko Mikio nosim, kurią jis dulkino ir su kuria jį supažindinau aš, jam įkalė į galvą, kad aš žydras ir noriu jo, o ne mudviejų draugystės. Paskui jis man aiškino kažkokias nesąmones apie du draugus, kurie kabina panas, o iš tikrųjų vienas iš jų nori ne tų panų, o kito. Po keleto tokių nutikimų nusprendžiau nebeįrodinėti, kad nesu kupranugaris. Ir jeigu kas nors galvoja, kad aš pedikas, tai nesipriešinsiu ir neneigsiu, būsiu pedikas ir dar besismagindamas visų taip manančių siaubui tai pabrėšiu.
Keista man ta draugiškų jausmų ir nuoširdumo baimė, kad tik „žmonės“ ko nors ne taip nepagalvotų. Jeigu tvirtai jautiesi, draugo ranka ant peties arba jo nakvynė pas tave namuose neturėtų būti problema. Būtent sugebėjimas parodyti jausmus ir nuoširdumas rodo vyro stiprybę. Ir man labai pasisekė, kad kelis tokius vyrus pažįstu, tik beveik visi jie ne lietuviai.
Ne komentarams – [email protected]
